Karas Ukrainoje, smarkiai išaugęs informacijos apie karo baisumus srautas daugeliui kelia nerimą ir įtampą. Ar galima neatitrūkti nuo naujienų, žinoti, kas vyksta, bet neįsibaiminti, neišsekinti savęs psichologiškai? Į tokius klausimus mokiniams atsakė karo psichologas Andrius Jurgaitis. Jis pasidalijo savo išgyventais jausmais, kai triskart buvo karo apsuptyje Afganistane.
„Daugiau nei mėnesį jūsų bendraamžiai Ukrainoje, deja, neturi to, ką šiandien turime mes. Tai saulėtas dangus, ramybė, taika. Jie gyvena visiškai kitomis sąlygomis Turbūt niekas nebūtų pagalvojęs, kad 21 amžiuje, turėdami visko, gyvendami gražų vakarietišką gyvenimą, savo pašonėje matysime tokius veiksmus.
Nevynioju žodžiu į vatą: tai nėra specialioji karinė operacija, tai nėra taikdariška misija, tai yra karas. Tai agresyvus karas, brutalus karas, kai viena valstybė, jos vadovas, teroristinis režimas nusprendžia, kad dabar tai bus mano šalis, tai bus mano tarnai, ir bando ją užgrobti, užvaldyti“, – mokiniams per atvirą pamoką „Psichologija karo metu. Kaip susivaldyti konflikto atveju?“ kalbėjo karo psichologas A. Jurgaitis.
Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karo psichologijos sektoriaus Psichologinės paramos įguloms skyriaus viršininkas pabrėžė, kad agresorės Rusijos piktiems tikslams pasipriešino valingi ir savo tėvynę mylintys ukrainiečiai.
„Ačiūdie, kad šiandien Rusijai nesiseka. Karine prasme karą ji pralaimėjo nuo 48 valandos. Darau prielaidą, buvo manoma, kad sudavus agresyvų smūgį žmonės išsilakstys, pasislėps rūsiuose ir negins savo krašo, bet Putinas neįvertino, ką turi ukrainiečiai. O jie turi begalinę meilė savo kraštui, jie turi valią priešintis“, – kalbėjo A. Jurgaitis.
Gali apimti jausmų turbulencija
Karo psichologas patarė, kaip sustiprinti psichologinį atsparumą, kaip gyventi dabartinėmis sąlygomis. Jis pats yra tris kartus buvęs karo apsuptyje Afganistane.
Karas yra trauminis, krizinis įvykis. Natūralu, kad į jį reaguojame.
A. Jurgaitis
„Mano kariškas įpareigojimas būtų mokytis, stengtis, kiek įmanoma, atsiduoti mokslams, išlaikyti egzaminus ir pratęsti mūsų nuveiktus darbus. Aš kariuomenėje jau 20 metų, su saule netarnausiu, tad labai noriu, kad kažkas iš jūsų užimtų mano vietą, kad kažkas iš jūsų užimtų mano kolegų vietą ir tęstume prasmingą darbą“, – kalbėjo A. Jurgaitis.
Pasak jo, dabar, kai dažno mintis yra užėmęs Rusijos karas Ukrainoje, natūralu išgyventi nerimą ir kitus jausmus.
„Jaustis taip, kaip dabar jaučiuosi, yra visiškai normalu, tai tipinė reakciją į stresą. Karas yra trauminis, krizinis įvykis. Natūralu, kad į jį reaguojame“, – sakė karo psichologas.
Pirminė reakcija, anot psichologo, gali būti šokas. A. Jurgaitis paragino prisiminti dieną, kai išgirdote apie karo pradžią.
„Vėliau gali apimti jausmų turbulencija – nerimas, baimė, pyktis, bejėgiškumas“, – sakė jis. A. Jurgaitis tai palygino su turbulencija, kylančia lėktuve, patekusiame į oro duobę, kai sumažėja deguonies kiekis salone. Panašiai jaučiasi žmogus ir per krizinę situaciją.
Anot A. Jurgaičio, tokiomis aplinkybėmis reikia pasirūpinti savimi.
„Niekas stresinėse situacijose nepadeda geriau nei kontrolė, rutininė veikla. Tai padeda būti stabilesniam, mažina vidinį chaosą. Aplinkui yra daug bejėgystės – ką aš vienas galiu pakeisti geopolitiniame kontekste? Juk aš nesustabdysiu karo, nepadarysiu, kad Ukrainoje nežūtų žmonės, nepadarysiu, kad sustotų tankai ir sugrįžtų namo. Tad kyla didelis pyktis“, – aiškino A. Jurgaitis.
Kiršinimas parankus Kremliaus režimui
Karo psichologas išsakė prašymą ir netgi įpareigojimą mokiniams neįsitraukti į kiršinimo situacijas. Pasak jo, Rusijos režimo propagandininkai tik pasidžiaugtų ir trintų rankomis, jei tokias situacijas skatintume. A. Jurgaitis pateikė pavyzdį – jam girdėta situacija, kai du lietuviškai kalbantys berniukai nacionaliniu pagrindu sumušė rusakalbį berniuką, nufilmavo visa tai ir įrašą paskelbė „Tik Tok“ tinkle.
„Propagandos variklis labai pasidžiaugtų tuo, nes atkartotume jų naratyvą, kad, va, žiūrėkite, kokie blogi lietuviai, kaip jie nemėgsta rusų, ir tai sugrįžtų mums bumerangu“, – aiškino A. Jurgaitis.
Tik filmuose būna gražus karas. O išties plėšo, drasko, nuplėšia galūnes, ir kariai tiesiog nukraujuoja.
A. Jurgaitis
Jis tai gretino ir su Rusijos propagandos skleidžiamu melu, kad ukrainiečiai neva yra nacistai, narkomanai, blogio ašis, kurios reikia saugotis. Nors išties, anot A. Jurgaičio, blogis yra kas kita.
„Prisiminkime antrą ar trečią karo dieną, kai tiesioginiais artilerijos smūgiais buvo šaudoma į vaikų darželį, kai buvo sprogdinami onkologiniai ligoniai. Didžiausias cinizmas ir nusikaltimas žmogiškumui – prieš kurį laiką susprogdintas Mariupolio teatras, kur buvo aiškiai dviejose vietose parašyta, kad ten yra vaikai, labai daug vaikų – tokių, kaip jūs, kaip jūsų broliai, seserys. Tai labai skaudūs dalykai. Tai ciniška“, – kalbėjo karo psichologas.
Įkalinto Mariupolio situaciją jis lygino su Leningrado blokada Antrojo pasaulinio karo metais. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad Rusijos galybė yra tik žodžiais deklaruojama.
„Pats Putinas sėdi bunkeryje, sėdi prie labai ilgo stalo, bijo žmonių, bijo kontaktų, yra visiškai atsiribojęs. Sunku pasakyti, ką jis galvoja. Bet turbūt yra nemalonu gauti nuo mažesnio, Ukrainos kariuomenė yra gerokai mažesnė. Rusija visuomet sakydavo, kokie jie stiprūs, kokie jie kieti, o išties tas kietumas – tik šovistinis. Nieko nepavyko pasiekti, įrodyti, nepavyko nugalėti. Ir ta „velikaja deržava“, tas pasipūtimas yra tik žodžiai. O Ukraina laikosi puikiai. Žinoma, padedant Vakarams“, – kalbėjo karo psichologas.
A. Jurgaitis paragino ir mokinius prisidėti pagal išgales. Tai galėtų būti ir nemateriali parama, tai galėtų būti moralinė parama – galbūt kokių nors daiktų ar patriotinių simbolių gamyba. Nors, sutramdžius savo kasdienius poreikius, galima ir paaukoti organizacijoms, tiekiančioms Ukrainai būtinus dalykus, mano A. Jurgaitis.
Yra trys tipinės reakcijos į stresą: kovok, bėk arba sustink.
A. Jurgaitis
„Kiekvienas galime prisidėti, nes viskas kainuoja. Šoviniai kainuoja, neperšaunamos liemenės, turniketai kainuoja. Pasakysiu elementariai. Nuo tiesioginių sužeidimų miršta labai mažas procentas Ukrainos karių. Dažniausiai jie miršta nukraujavę. Medicinoje yra auksinės valandos taisyklė, o fronte yra auksinės minutės taisyklė.
Karas, patikėkite manimi, yra labai baisus dalykas. Kas mes esame? Kaulai, minkštieji audiniai. O sprogstamoji galia yra didelė. Ten grožio nėra. Tik filmuose būna gražus karas. O išties plėšo, drasko, nuplėšia galūnes, ir kariai tiesiog nukraujuoja. Tad viskas yra labai svarbu – tiek turniketai, tiek elementarūs dalykai – kojinės, pirštinės.
Kiek galime, kuo galime, prisidėkime“, – kalbėjo A. Jurgaitis.
Jis taip pat ragino pasirūpinti Ukrainos vaikais, kurie dabar jau Lietuvoje, nes jiems yra baisu, nesaugu, jie netekę savo namų, iš jų atimtas bazinis saugumo jausmas.
Tokia pagalba, rūpinimasis kitais padeda ir mums patiems išgyventi karo Ukrainoje sukeltus jausmus.
Mitas, kad yra bebaimių žmonių
Karo psichologas paaiškino, kaip mes, žmonės, reaguojame į stresinius dirgiklius.
„Kaip veikia emocija? Smegenyse turime migdolinę liauką. Tai toks centriukas, sargybos bokštas, vaizdo registratorius, į kurį suplaukia visa išorinė informacija. Kai įvyksta įvykis išorėje, migdolinė liauka per šimtąją sekundės dalį priima sprendimą, įvertina, ar tai saugu, ar pavojinga. Yra trys tipinės reakcijos į stresą: kovok, bėk arba sustink.
Migdolinė liauka išskiria pliūpsnį hormonų, ir todėl mes jaučiamės tai, kaip jaučiamės. Tai yra savisaugos instinktas.
Kai jums sako ar kai patys svarstote, kaip nejausti, kaip atsiriboti, turiu jus nuliūdinti, deja, nejausti neįmanoma. Mes – žmonės, mes jaučiame ir pasidžiaukime tuo“, – sakė V. Jurgaitis.
Jis pabrėžė, kad bijoti yra normalu.
„Mitas, kad yra bebaimių žmonių. Savo pavyzdį galiu pateikti. Ar aš bijojau Afganistane? Taip, aš bijojau. Ar man buvo neramu? Taip, buvo. Ar bijojau neužvažiuoti ant sprogstamojo užtaiso? Taip, bijojau. Ar aš bijojau vaikščioti atvirose teritorijose, kai pasiekė žvalgybinė informacija, kad yra snaiperis? Taip bijojau.
Bet pasirengimas priverčia tave imtis tos sustingimo strategijos – tu jauti, tu bijai, bet darai tai, kas yra tavo misija, tavo užduotis, ir vykdai ją. Bebaimiai būna tik mirę žmonės“, – sakė A. Jurgaitis.
Kaip kvėpuoti, kad nusiramintum?
Nors nubrukti į pašalę jausmų nepavyks, psichologas paaiškino, kad tai, ką jaučiame, galime valdyti.
„Dangus yra žmogus. Žmogumi slenka emocija, tie debesys gali praslinkti, aš pats juos galiu valdyti. Prisiminkite, kad niekada emocija negali būti didesnė už jos šeimininką. Šeimininkas yra visuomet daugiau“, – sakė psichologas.
Prisiminkite, kad niekada emocija negali būti didesnė už jos šeimininką. Šeimininkas yra visuomet daugiau.
A. Jurgaitis
Vienas iš būdų valdyti emocijas – kvėpavimas. Anot psichologo, kvėpavimas yra unikalus dalykas, kuriuo galima kontroliuoti save, kai emociškai būna labai karšta, kai būna baisu.
„Vienintelis ir pagrindinis įrankis yra kvėpavimas. Turbūt lengviausia bus prisiminti pratimą „Kvėpavimas kvadratu“. Visos kraštinės – po keturis. Vadinasi, įkvepiu per keturias sekundes, užlaikau kvėpavimą keturias sekundes, iškvepiu per keturias sekundes ir vėl užlaikau keturias sekundes. Tai vienas paprasčiausių būdų, jį naudoja ir kariai“, – sakė karo psichologas.
Pasak jo, šis pratimas tiks ir grumiantis su karo sukeltu nerimu, baimėmis, ir prieš svarbų pasirodymą scenoje, ir mokytojai pakvietus prie lentos.
„Jūsų mintys tuomet susifokusuos tik į kvėpavimą ir skaičiavimą. Taip automatiškai nustosite kurti katastrofinius scenarijus“, – pabrėžė specialistams.
Kitas variantas – joginis kvėpavimas: įkvepiama per keturias sekundes, o iškvėpimas – dvigubai ilgesnis, kvėpuojama tik per nosį, burna tuo metu sučiaupta. Pavyzdžių galima rasti kad ir „Youtube“.
Dabar aš nebebijau pasakyti, kad ir bijau, ir nerimauju, ir pykstu. Manęs tai nedaro mažiau vyru, manęs tai nedaro nekieto.
A. Jurgaitis
„Man asmeniškai tai padeda, tuo metu girdžiu savo kvėpavimą, o kūnas pasąmoningai raminasi“, – aiškino A. Jurgaitis.
Pasak jo, taip galima sunormalizuoti ir kraujospūdį, ir pulsą.
Pripažinęs, kad bijai, netampi mažiau kietas
Anot karo psichologo, derėtų suprasti, kuo skiriasi baimė ir nerimas. Baimė paprastai turi konkretų objektą, tuomet veikti yra paprasčiau. Tarkime, bijote šuns ir žinote, kad ruože nuo taško A iki B sutiksite šunį.
„Žinodamas savo baimės objektą, galiu veikti. Tarkime, tą ruožą įveikti „Bolt“, galiu kitu keliu apeiti. Nerimas objekto neturi. Nerime yra labai daug nežinomybės, neapibrėžtumo. Viena vertus, tai atrodo labai paprasta būsena, kita vertus, ji labai nemaloni. Nerimastingesniems žmonėms ši situacija gali būti dar sunkesnė“, – aiškino specialistas.
A. Jurgaitis pabrėžė, kad dažnai padeda vien išgyvenamos emocijos pripažinimas ir pagarsinimas.
„Taip, būdamas mokinys, norėjau būti kietas, ir neigiau, kaip ir jūs turbūt darote, kad ne, aš nebijau, aš labai drąsus. Dabar aš nebebijau pasakyti, kad ir bijau, ir nerimauju, ir pykstu. Manęs tai nedaro mažiau vyru, manęs tai nedaro nekieto“, – dalijosi A. Jurgaitis.
Privalu kontroliuoti informaciją
Karo psichologas patarė ir kontroliuoti informaciją, plūstančią apie karą Ukrainoje.
„Tik Tok“ – ne. „Youtube“ – ne. Socialiniai tinklai – ne. Patikėkite manimi, ten propagandininkai lygiai taip pat viešina savo produktus. Tad gali suklaidinti. Turbūt labai svarbu pasitikėti nacionaliniais transliuotojais, savo tėvais, savo mokytojais“, – sakė A. Jurgaitis.
Pasak jo, informaciją reikėtų riboti.
„Per daug informacijos veikia toksiškai, veikia kaip nuodas, ir tai nepadeda“, – sakė karo psichologas.
Keturi paprasti, bet labai svarbūs patarimai
A. Jurgaitis pasidalijo amerikiečių jūrų pėstininkų patarimais. Jie tinka ir įprastiniu metu, ir išgyvenant nerimą dėl karo.
Ką svarbu daryti kasdien?
Pirma, kokybiškas miegas. „Įsivaizduokite, naktį mano organizmas nori užmigti, o aš milžinišką šviesos srautą sau į akis paleidžiu. Tai yra labai blogas dalykas. Tokiu atveju mano organizme nesigamina pakankamai miego hormono melatonino. Negaliu užmigti, miegu ne taip giliai. Neišsimiegu, tampu irzlus, žiovauju per matematiką ir lietuvių kalbą, kai turiu būti produktyvus. Miegas yra labai svarbu. Tai daro kariai, tai turime daryti ir mes. Septynios aštuonios valandos miego mums yra būtinos“, – pabrėžė A. Jurgaitis.
Antra, sveika mityba. Tai – skaidulingas, baltymingas maistas, lengva mėsa, žuvis. „Kaip valgau, taip ir jaučiuosi“, – paaiškino psichologas.
Trečia, vanduo. Ne mažiau nei po du litrus per dieną. „Taip savo kūnui padedu, taip tampu veiksmingas, energingesnis“, – sakė A. Jurgaitis, per pamoką vis gurkšnodamas vandenį.
Be to, anot jo, labai pravartus ir kontrastinis dušas: šalta-karšta-šalta-karšta. Pradžioje pakaks ir pusės minutės. Tai suteikia žvalumo.
Ketvirta, aktyvus gyvenimo būdas. Pasak A. Jurgaičio, tinka bet kas – krepšinis, rankinis, riedučiai, šiaurietiškas ėjimas, tempimo pratimai. Jis priminė, kad privalu nuolat išsitiesti, atpalaiduoti nugarą.
„Pabaigoje vis tiek viskas bus gerai. O jei dar negerai, vadinasi, tai ne pabaiga. Mes nugalėsime“, – baigdamas atvirą pamoką sakė karo psichologas A. Jurgaitis.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuotas atvirų pamokų ciklas skirtas Lietuvos mokinius supažindinti su Ukrainos istorija, bendrais Lietuvos ir Ukrainos ryšiais, didvyriškai su Rusijos agresija kovojančios šalies situacija ir karo iškeltais iššūkiais, tokiais kaip dezinformacija, krašto apsauga, psichologinė sveikata ir kt.
Ciklą rengia Švietimo, mokslo ir sporto ministerija kartu su partneriais – Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos nacionaline UNESCO komisija, Britų tarybos švietimo ir informacijos centru Lietuvoje.
