„Jie guldo galvą už galimybę gyventi kitaip“, – taip interviu LRT.lt sakė Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, turėdamas omenyje ne tik ukrainiečius, kurie ginasi nuo Rusijos karinės invazijos, bet ir Ukrainos bažnyčią, kuri siekia atsiskirti nuo Maskvos. K. Kėvalo teigimu, prarasti Kyjivą rusų Ortodoksų bažnyčiai būtų didžiulis smūgis – tai reikštų beveik prarasti savo tėviškę.
Interviu LRT.lt Kauno arkivyskupas pasidalino mintimis apie karą Ukrainoje, kokį vaidmenį jame užima tikėjimas ir Dievo tarnai. K. Kėvalas taip pat pasisakė ir apie Bažnyčios problemas Lietuvoje, tačiau pabrėžė – tai, ką sako Bažnyčia, nėra neįgyvendinama. Jis taip pat tarė žodį ir apie LGBT bendruomenei priklausančius kunigus.
– Kai kalbamės su jumis, praėjo lygiai savaitė nuo beprecedentės Rusijos karinės agresijos Ukrainoje. Tačiau per šią savaitę išvydome neįtikėtiną ukrainiečių vienybę, susivienijo ir Europa, kuri priėmė sprendimus tiek dėl sankcijų Rusijai, tiek dėl paramos Ukrainai. Kokios mintys ir išvados kilo jums, matant karą Ukrainoje?
– Pirmiausia – tai tikras pasididžiavimas ukrainiečių tauta, kuri šitaip susivienijo. Aišku, kad kiekviename krašte yra politinių, kultūrinių ir kitokių skirtumų, o vis dėlto, šitos agresijos akivaizdoje, kraštas turbūt kaip niekada yra vieningas. Manau, kad karas suvienijo Ukrainą ir perkėlė šalį galbūt į kitą savo egzistencijos etapą, nes visi pajuto – esame tauta, kurią reikia apginti. Ir galbūt šiandien yra lemiamas lūžio momentas.
Vakarams taip pat yra įdomus šalutinis efektas, kurio nebuvome patyrę labai ilgus laikus – tai vakarų pasaulio susivienijimas šitos agresijos akivaizdoje. Vakarai, kaip žinome, turi ir dešinę, ir kairę pusės, vyksta nuolatiniai debatai, kaip vesti visuomenes, valstybes. Bet kai yra tokio pobūdžio, tokio mąsto sukrėtimas – mums džiugu, kad galime stoti kaip siena, sutarti labai greitai, palyginti, nes yra daug kultūrų, daug niuansų. Ir vis dėlto, gana greitai buvo įvestos sankcijos – pagaliau vieningas balsas.
Tai labai rimta žinia Rusijai, kad jos pagrindimas – neva, štai mes ginamės nuo NATO, įtampos, kurią Ukraina kelia pasaulyje – darosi niekinis. Net ir pačioje Rusijoje yra labai daug žmonių, kurie nepriima šio argumento kaip rimto ir sako, kad tai yra didžiulė klaida, tiesiog katastrofa. Šis karas pakeitė pasaulį per savaitę. Neįtikėtino pobūdžio tektoninis lūžis įvyko ir Vakaruose, ir, manau, Rytuose.
– Kaip manote, ar šis tektoninis lūžis yra naudingas? Ar jo reikėjo Vakarams?
– Šiandien sunku pasakyti, kokius rezultatus duos, bet labai aišku, kad, pavyzdžiui, dėl šio tektoninio lūžio Lietuva yra tikrai saugesnė. Kai NATO į Lietuvą įvedė savo budintį režimą, ji visada buvo suprantama kaip NATO valstybių periferija, užribis, kur galbūt nėra taip rimtai žiūrima į gynybą ar į grėsmę. Lietuva visada buvo vadinama šiek tiek pernelyg isteriška, nes jie yra labai nukentėję, todėl labai kenčiantys, šaukia daug. Rimtai į mus nežiūrėjo nei, sakyčiau, Europos Sąjungos bendrija, kai kalbėdavome apie Rusijos grėsmę, nei ta pati NATO, kuri sakė, kad toks dalykas nėra įmanomas: vis dėl to XXI amžius.
Šiandien yra sunku pasakyti, kokius rezultatus duos, bet labai aišku, kad, pavyzdžiui, dėl šio tektoninio lūžio Lietuva yra tikrai saugesnė.
K. Kėvalas
O kai tie dalykai tampa tikrove, jie pradeda keisti žmogaus sąmonę. Ar šiandien tai išeis į gerą? Vien tik ta vienybė jau, galima sakyti, yra pozityvus rezultatas. Čia panašiai, kaip kažkada pakeltos Rusijos kainos lėmė, kad mes turime suskystintųjų dujų terminalą. Bloga patirtis davė gerą rezultatą, kuris šiandien tiesiog yra kaip Dievo apvaizda: kad tuo metu mes turėjome tokį šansą.
Tas pats ir su kitais kraštais. Pavyzdžiui, Vokietija yra pernelyg priklausoma nuo Rusijos. Ir tai yra labai pavojinga. Šiandien visi turi permąstyti energetinę diversifikaciją, iš kur ateina ištekliai. Tad pasaulis gal bus lankstesnis ir labiau atsargesnis, o kita vertus – labiau kreipiantis dėmesį į mažąsias tautas, kurios daug kur pasaulyje kalba apie prievartą, priespaudą, bet dažniausiai didžiųjų darbotvarkės nulemia klausimo esmę.
– Kai vertinamas karas Ukrainoje, pabrėžiamas ne tik faktas, kad kovoja brolis prieš brolį, bet ir stačiatikis prieš stačiatikį, nors viena Ukrainos bažnyčia yra nepriklausoma, atsiskyrusi nuo Rusijos. Kaip manote, koks yra tikėjimo vaidmuo šioje karinėje tragedijoje?
– Manau, kad daugeliu atžvilgių – lemiamą vaidmenį. Daugelis tų, kurie eina į karą, susiduria su mirties baime, aiškiai supranta, kad galimybė gali būti ir savo gyvenimo padovanojimas už, sakykime, tautos laisvę kažkam, kuris gyvens po jo. Tokį nusiteikimą gali duoti tik tikėjimas ir nepaprasta tėvynės meilė.
Bet, kad mes matome tam tikrą dramą ir Bažnyčios gyvenime, irgi nėra paslaptis. Žinome, kad prieš porą metų dalis Ortodoksų bažnyčios Ukrainoje atsiskyrė ir įkūrė Konstantinopolio patriarcho pripažintą Ukrainos ortodoksų patriarchatą. Dėl to Maskvos patriarchatas ne tik su jais, bet ir su Konstantinopolio patriarchu nutraukė bendrystę. Pastarosiomis dienomis atskriejo tokie pranešimai, kad Maskvos patriarchatui likusi ištikima Ukrainos ortodoksų bažnyčios dalis nori atsiskirti...
Aišku, graikų apeigų katalikai, arba ukrainiečiai unitai, jau daug šimtmečių esantys vienybėje su Roma, visada buvo atskiri ir netapatino savęs jokiais saitais su Rusija.
Tuo tarpu Rusijos ortodoksų bažnyčiai yra tikras išbandymas, nes ir joje yra neišvengiama diskusija, kaip aiškinti kas vyksta. Ir pačioje Rusijoje kyla klausimai, nes, berods, vyko diskusijos, ar gali Bažnyčia laiminti ginklus. Ir čia matosi, kad yra skirtingos nuomonės, kurios, įtariame, ir pačioje Rusijoje turi greičiausiai tam tikras diskusijas, nesutarimą.
– Maskvos patriarchas Kirilas neseniai kreipėsi į tikinčiuosius, kad būtų meldžiamasi už taiką. O istorikas Alfredas Bumblauskas Knygų mugėje pasakojo, kad Ukrainos stačiatikių bažnyčiai atsiskyrus nuo Rusijos, Maskvos patriarchas vos ne su kalašnikovu sėdėjo prie Putino klausdamas: „Ką daryt? Kaip suvaldyt ukrainiečius?“. Sakykite, kodėl Rusijai svarbu turėti įtaką Ukrainoje ir per religiją?
– Todėl, kad dvasinis ir kultūrinis centras Rusijai istoriškai yra Kyjivas. Maskvos iškilimas įvyko vėlesniais laikais. Rusios, slavų kultūros, taip pat ir Bažnyčios lopšys vis dėl to yra Kyjivas. Prarasti Kyjivą ortodoksams, regis, kaip didžiulis nuostolis – beveik prarasti savo tėviškę. Manau, kad kyla didžiulė įtampa: ukrainiečius kai kurie rusai supranta kaip tą pačią tautą, o tuomet – kaip jie iš viso drįsta atsiskirti?! Jau nekalbu, kad dvasinis centras paimamas kaip nuosavybė į kitas rankas.
Šis Maskvos ir Kyjivo dvipolis visada laikė stačiatikybę tose dvasinėse šaknyse, kurios istoriškai stipriai buvo susijusios. Tai dabar, manau, dramatiškame atsiskyrime jau ima viršų emocijos, kurios yra neracionalios. Rusams turbūt labai sunku įsijausti, kodėl ukrainiečiai nori laisvės, kas jiems atsitiko. O ukrainiečiai, pajuto savo orumo pažeminimą, siekiant savo tapatybės įtvirtinimo, o dar ir turėdami didesnę sąsają su vakarais, pajutę laisvo ir demokratinio pasaulio pulsą, galimybes, tarp jų ir tai pačiai Bažnyčiai – patyrė, kad tai skiriasi kaip diena ir naktis.
Ir jie guldo galvą už galimybę gyventi kitaip. Bažnyčia jaučia, kad visiškai kitas jos egzistavimo būdas yra demokratinėje, laisvoje valstybėje negu toje, kurioje yra spaudimas iš valdžios. Bažnyčia yra pasimokiusi iš istorijos: simbiozė tarp sekuliarios valdžios ir bažnytinės yra pavojinga pačiai Bažnyčiai.
Rusios, slavų kultūros, taip pat ir Bažnyčios lopšys vis dėl to yra Kyjivas. Prarasti Kyjivą ortodoksams yra didžiulis nuostolis – beveik prarasti savo tėviškę.
K. Kėvalas
– Ne paslaptis, kad Rusijoje daugelis dalykų yra vienaip ar kitaip smarkiai kontroliuojami valdžios. Kokia yra Rusijos Bažnyčios situacija: ar ši turi savo laisvę šalyje, ar kaip tik yra spaudžiama valstybės valdžios aparato?
– Aš manau, kad ji turi, nes Bažnyčia turi savo kanono teises, gyvavimo istoriją. Jos tradicija yra daug senesnė negu bet kurios atėjusios valdžios. Ji gyvenusi ir su caru, ir su sovietų sąjunga, ir su dabartine valdžia. Bažnyčia išmokusi laviruoti, kad išliktų. Iš vienos pusės, ji turi palaikyti šiek tiek santykius ir draugauti, iš kitos pusės – savo nepriklausomybę išlaikyti. Pavyzdžiui, sovietiniais laikais Stačiatikių bažnyčia ypač nukentėjo ir ji žino, kad valdžia gali būti priešas, nors ta valdžia yra jų tėvynės.
– Ar galima sakyti, kad Rusijos bažnyčia yra valdžios įkaitė? Jeigu neklausys jos – gali nukentėti, jeigu paisys – tada tarsi prieštarautų pati sau?
– Iš dalies yra taip, nes, greičiausiai, tai yra labai stipriai susiję su pagalba Bažnyčiai, fundacijomis, bažnyčių atstatymu. Tai yra teisinga iš valstybės pusės: tai jos pačios, valstybės vardu buvo sugriauta sovietmečiu. Bet iš kitos pusės – Bažnyčia tada turi mokėti tam tikrą kainą: priklausomybe nuo valdžios institucijų. Tai yra nepaprastai pavojinga.
Vakaruose tai jau išbandyta po Romos imperijos. Jai žlugus, pradžioje Bažnyčia perėmė ir civilinės valdžios pareigą. Ir tai nebuvo Bažnyčios istorijoje sėkmingiausias eksperimentas. Buvo kai kurių gerų dalykų, bet vis dėlto galiausiai apsistota prie nuomonės, kad valstybė ir Bažnyčia turi būti atskiros. Pasak Jėzaus: kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui. Reikėjo tūkstančio metų, kol mes supratome šį sakinį.
– Jūsų vertinimu, kokią galią turi Dievo tarnai tokiomis karo dienomis?
– Aš manau, kad turi labai galingą įtaką, ypač gynyboje duoda didžiulę, kone iš dangaus, motyvaciją. Jėzaus sakiniai: „Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti“ ir „Tai yra mano kraujas, kuris už jus išliejamas“ – šiandien Ukrainoje skamba dramatiškai reikšmingai. Vadinasi, kad iš tikėjimo ateina nepaprastai galingi įvaizdžiai, kurie tavo kovą padaro transcendentiškai svarbią. Mes kaunamės ne tik su okupantų kariuomene, bet mes kaunamės su blogiu, šėtoniška galia, kurią reikia stabdyti ir Dievo ginklais. Mes kalbame, kad reikia kurti maldos skydą, daryti atgailą ir kovoti dvasiniais ginklais.
Naujasis Testamentas yra kupinas Dievo kovos su šėtonu įvaizdžių: Jėzus išeina į dykumą, pasninkauja, meldžiasi ir įveikia žiaurią pagundą. Čia žinia lakoniška – jeigu norite išlaikyti tikėjimą, turite melstis bei pasninkauti ir jeigu norite turėti tą galią, kurią Jėzus turėjo išvarinėti demonus, turite tai įveikti pasninku ir malda. Įdomu pastebėti, kad mokiniai Jėzui skundėsi: „Kodėl mes negalėjome to blogio įveikti“, o Jėzus atsakė, kad „ta veislė neišvaroma nieku kitu tik malda“, t. y. kitais ginklais.
Kapelionai kariuomenėje teikia, galėtume sakyti, motyvaciją ir pagrindimą kovai, kuri yra tiesiog pranokstanti ir net tautos reikalą, nes tai yra kova su blogiu. Bunkeriuose šiuo metu yra aukojamos šv. Mišios, meldžiamasi ir štai ateina kareivių liudijimai, kurie yra neįtikėtini. Sako, kad matoprieš save stebuklą: mus aplenkia kulkos, tarsi kažkokia nematoma ranka jas kreipia. Arba staiga apima jausmas, kad turį dingti iš šitos vietos. Būrys pakyla, persikelia į kitą vietą, o bomba sprogsta toje vietoje, kur prieš 10 minučių jie buvo.
– Karas sukėlė ir humanitarinę katastrofą. Šimtai tūkstančių ukrainiečių nuo karo bėga į kaimynines šalis. Ką Lietuvos katalikų bažnyčia galėtų padaryti nuo pavojaus pabėgusiems žmonėms?
– Bažnyčia veikia per savo instituciją – „Caritą“, kuri atsakinga už pagalbą vargšams ir kenčiantiems. Šiuo metu „Caritas“ bendradarbiauja su valstybe ir kitomis mūsų labdaros bei pagalbos organizacijomis: renka žmones ir vietas, kur potencialiai atvykęs ukrainietis galėtų apsigyventi. Sąrašai daromi ir jau prasidėjo apgyvendinimo procedūros. Mes dalyvaujame tiesiogiai, valstybė mus naudoja kaip vieną iš pagalbos sparnų, kuriuo galima pasitikėti. Mes kartais turime greitesnes procedūras, pavyzdžiui, kaip pateikti produktus ar reikalingas priemones.
Dar vienas dalykas: praėjusį sekmadienį visoje Lietuvoje vykusi rinkliava. Visų mišių ar liturgijų rinkliava yra dedama į vieną vietą ir iškart per Lietuvos „Caritą“ yra siunčiama Ukrainos Caritui. Buvo greitai mobilizuotos jėgos, kartu tai yra Bažnyčios atsakas pinigais. Nes Ukrainoje geriau mato, ką reikia pirkti, nes mūsų rūbai ar kiti dalykai yra svarbu, bet labai svarbu, kad būtų ir piniginė parama. Kartais reikalingos priemonės, kurios mums į galvą neateina.
Dažnai mąstome apie rūbų, maisto pagalbą, bet gali būti ir elektros laidai, interneto maršrutizatoriai, santechnikos vamzdžiai – kad vanduo bėgtų ar būtų galima susiskambinti. Kritusi bomba iškart nutraukia elektros, vandens tiekimą ir reikia greitai atstatyti, kol žmonės nemiršta iš bado ar troškulio.
Mes kaunamės ne tik su okupantų kariuomene, mes kaunamės su blogiu, šėtoniška galia, kurią reikia stabdyti ir Dievo ginklais.
K. Kėvalas
– Bažnyčia vis susilaukia metamų šešėlių dėl per didelio suartėjimo su politika, kartais garsiai nuskamba tokie teiginiai „Bažnyčia politikuoja“. Kaip jūs matote Bažnyčios ir politikos skirtį, ypač, turint omenyje, kad būta atvejų, kai bažnyčioje duodamas žodis tiems, kurie kandidatuoja į politinius postus?
– Katalikų bažnyčios tiesioginis dalyvavimas politikoje yra pačios Bažnyčios sustabdytas arba itin ribojamas. Ji negali tiesiogiai kištis, pavyzdžiui, į rinkimų procesą, agitaciją. Tačiau yra įvairiausių kontekstų. Pavyzdžiui, žmogus, kuris kandidatuoja, nori prisistatyti visuomenei. Pačioje bažnyčioje tam nėra vieta, bet jeigu jis tą daro parapijos namuose, tai demokratinėje valstybėje tarsi neturėtų būti užtvertas kelias. Žmonės susirenka, nori išklausyti savo potencialaus atstovo, pavyzdžiui, būsimame Seime. Tas atstovas pasiprašo auditorijos. Jeigu ji sutinka kalbėtis – tarsi neturėtų būti problema. Mes skatiname, kad kandidatas kuo labiau atstovautų bendruomenei, kurį jį renka.
– Kaip vertinate tuos kunigus, kurie kandidatus įsileidžia ne į parapijos, bet į maldos namus?
– Čia jau yra pačios Bažnyčios tvarkos pažeidimas, yra stebima, kad tai neatsitiktų. Tai visada bus šališka, nes kitaip tada visų partijų žmones statyti bažnyčioje prie pulto, o tai, kaip žinome, yra neįmanoma. Jeigu kažkas kažkur taip yra padaręs, tai yra nelegalu. Padaryta klaida ir Bažnyčios disciplina numato įspėjimą ar prašo liautis tai daryti. Tai nėra normalu Bažnyčioje.
– Kunigai žodį taria ir, pavyzdžiui, vadinamuosiuose Šeimos maršo renginiuose. Tuomet visuomenėje vėl kyla jau aptartų abejonių dėl „Bažnyčios politikavimo“. Kur yra ta riba, kada Bažnyčios atstovų pasisakymai neskaldo visuomenės į „juosׅ“ ir „mes“?
– Kada pati kalba kviečia į vienybę. Pats kalbėjimas nėra blogis, bet kalbėjimo turinys ir kontekstas gali padaryti dramą su skilimu: kad mes neturime vienybės, o „jie“ ir „mes“ kovojame tarpusavyje. Bažnyčios žmonės yra kviečiami į labai daug įvairių renginių, kur Bažnyčios balsas norimas girdėti vienu ar kitu būdu. Taip pat ir Šeimų marše buvom pakviesti kalbėti.
Aišku, iš pradžių buvo suprantama, kad tai yra susirinkimas žmonių, kurie palaiko tradicines šeimos vertybes. Vėliau, kai išgirdome, kad yra tam tikras lyderių, sakyčiau, nemandagumas su žmonėmis, tada šiek tiek išsigandome. Bet iš kita vertus, Bažnyčia negali atsitolinti nuo tokių labai svarbių klausimų kaip, pavyzdžiui, šeima, valstybė, vienybė. Tad nutariame, kad galbūt geriau dalyvauti, negu nedalyvauti ir priimame sprendimą, apsvarstę visus įmanomus „už“ ir „prieš“. Tą patį turėjo daryti ir Prezidentūra, kuriai irgi reikėjo priimti sprendimą.
Tame marše yra labai daug gerų žmonių, teisingų Lietuvos piliečių, gražių šeimų. Ar mes atsiribojame nuo to? Mes galbūt atsiribojame nuo stiliaus, bet negalime atsiriboti nuo idėjos, kuri sako, kad šeima yra valstybės pagrindas.
– Bet pats Šeimų maršas sulaukė labiau neigiamų vertinimų viešojoje erdvėje, turint omenyje jų organizatorius, leksiką. Taip pat būta neapykantos kalbos. Ar Bažnyčiai, jūsų manymu, dera dalyvauti tokiuose renginiuose?
– Mes visada svarstome, kur yra formos klausimas, o kur turinio. Dėl formos galime diskutuoti labai rimtai ir formai ne visur pritariame. Forma mus kai kur pačius išgąsdino, bet turinys, nešama žinia kaip ir atitiko Bažnyčios mokymą: kad šeima yra valstybės pagrindas, kad mes turime remti šeimą, padėti klestėti, nes tokiu būdu klesti valstybė. Ką padaryti, kaip šeimoms padėtume? Šeimų maršas kėlė, kad labai svarbi šeimos politika, reikia saugoti, kad mes neįkištume pagalių į pačios svarbiausios visuomenės ląstelės vystymąsi.
Šitai Bažnyčia jau 2000 metų skelbia ir prie tų, kurie skelbia, bando prisidėti. Bet kartais tenka prisidėti ir prie tokių džiazo elementų, dėl kurių gali nukentėti turinys. Bet pats turinys yra stiprus, jį reiktų palaikyti ir todėl jautė, kad ten reikėtų būti.
Mes galbūt atsiribojame nuo stiliaus, bet negalime atsiriboti nuo idėjos, kuri sako, kad šeima yra valstybės pagrindas.
K. Kėvalas
– O kaip jūs vertinate net radikalius šventikų pasisakymus visuomenei aktualiais klausimais, ypač sveikatos temomis? Juk pasitaikė tokių kunigų, kurie kvestionavo ir skiepų nuo COVID-19 svarbą, atvirai sakė, kad tai kone „velnio vaistai“.
– Kaip šeimoje, bendruomenėje yra skirtingų žmonių, taip ir Bažnyčioje. Visi žino Bažnyčios oficialią nuomonę, kuri ateina iš popiežiaus: jis labai aiškiai pasisakė už vakcinų naudą. Taip pat tą ne vieną kartą pabrėžė Lietuvos vyskupų konferencija, kviesdama nebijoti skiepytis. Tą darė ir bažnyčiose, atlaiduose ir kitur.
Tuo tarpu yra vienas kitas, kuris įsitikinęs kitaip. Ir tai atitinka sąžinės laisvę, teisę, kurią pati Bažnyčia gina. Jis sako kitą nuomonę ir visiems aišku, kad ji yra asmeninė, nes oficiali Bažnyčios nuomonė yra kita.
– Ar nemanote, kad dėl asmeninės kunigo nuomonės gali nukentėti žmonių sveikata, gyvybės, turint omenyje pandemijos kontekstą?
– Kiek žmogus pasiduoda atskiro kunigo nuomonei – tai yra jo apsisprendimas. Jis tikrai negyvena informaciniame vakuume, kur žinios ateina tik iš parapijos klebono. Tie laikai jau seniai praėjo, veikia radijas, televizija, internetas. Jie tikrai žino, kokią poziciją Bažnyčia palaiko, remia ir skatina. Tokiu atveju, jeigu tik klebono nuomonė mane veiktų, tai reiškia, kad aš gyvenu neturėdamas savo sprendimo galios, nesinaudoju savo laisve apsispręsti ir, kaip ten bebūtų, rizikuoju padaryti klaidą.
Tai yra vienas kitas atvejis. Bažnyčioje Lietuvoje yra apie 700 kunigų, jie kalba kiekvieną sekmadienį ir dėl kelių kitaip kalbančių neturėtų būti keliama drama dėl to.
– Apie tai, kad klerikalizmas yra pavojus Bažnyčiai, minėjo ir Seimo narys konservatorius Andrius Navickas. Pasak jo, gailestingumo, malonės principai iškeičiami į galios principą. Jūsų nuomone, kas stumia Bažnyčią įsilieti į politiką?
– Kai ji pasako, kad supranta, jog tai yra normalu ir teisinga, yra žmonių, kurie tai suvokia kaip galios pareiškimą. Bet ta galia nėra ginklų arba pabūklų galia. Ji yra žodžio, laisvės galia. Tai bandymas pasakyti, ką Bažnyčia tiki 2000 metų. Jeigu visiškai Bažnyčia nekalbėtų, tai kam ji tada būtų reikalinga? Nes jos tikslas – kalbėti ir mokyti apie Dievo karalystę.
Taip pat skaitykite
Jeigu tu kalbi tai, kuo tiki, ar tai yra galia, kuri man grasina? Grasina tik ginklai, agresija. Šita galia kviečia į dialogą, pamąstymą. Ir net jei tu pritari kitai nuomonei, Bažnyčia gerbia tavo nuomonę, nes tu esi laisvas Dievo kūrinys. Patys krikščionys praliejo kraujo nepaklusdami imperatoriui, apgindami tikėjimo ir sąžinės laisvę. Dabar, kad mes naudojamės žodžio laisve iš abiejų pusių, yra laimėjimas. Ir Bažnyčia nelaiko pralaimėjimu, kad kažkas jai oponuoja ar nesutinka. Ji kviečia žmones į dialogą, į tiesos paieškas.
Jos tikslas skelbti, ką ji tiki. Jeigu nesutinka, mes priimame tai ramiai, nes galbūt žmogus yra kelionėje į tiesą. Galėtume sakyti, kad klerikalizmas yra tada, kai aš mėginu kitą užčiaupti, kad tu to neturi sakyti. Bet tuo Bažnyčia stengiasi neužsiimti. Ji nežemina kito žmogaus, jeigu jis turi kitą nuomonę.
– Lietuvos katalikų mokslo akademijos valdybos mokslinis sekretorius Povilas Aleksandravičius pernai, kalbėdamas apie Šiluvoje, baigiantis tradicinėms atlaidų iškilmėms paskelbtą deklaraciją, teigė, kad Lietuvos Bažnyčios problema yra atotrūkis tarp jos skelbiamos gyvenimo teorijos ir realaus gyvenimo. Komentare P. Aleksandravičius pabrėžė, kad Bažnyčia ir toliau primena instanciją, kuri tebebando reguliuoti visuomenės gyvenimą, jai taikydama teorines, abstrakčias, realiai neišgyvenamas moralines schemas.
Susidaro įspūdis, kad Bažnyčia tarsi nenori matyti šiandieninio pasaulio su visais jo pokyčiais. Jūsų manymu, kaip Bažnyčiai derėtų spręsti šį klausimą?
– Jeigu aš paskelbiu, kad mes skelbiame neįmanomas, abstrakčias ir šiuo metu neįgyvendinamas normas, tai tada aš turėčiau pasakyti, kad, pavyzdžiui, mylėti artimą yra šiandien neįmanoma, gal kažkada anksčiau buvo įmanoma. Arba būti ištikimam šeimoje šiandien neįmanoma, nes yra kitas pasaulis ir t. t. Tai labai slidus ir pavojingas komentaras. Tai kas tada įmanoma? Ir jeigu neįmanoma – kodėl?
Taip pat skaitykite
Kodėl tai, kas visada buvo įmanoma, staiga pasidarė nebegalima? Žmogaus prigimtis ta pati, niekas nepasikeitė. Suprantu, kad keičiasi formos. Forma tikrai turi keistis, evoliucionuoti, eiti į priekį. Tai yra visuomenę stumiantis progresas. Bet yra tam tikras, kaip aš vadinu, kietasis diskas, kuris nesikeičia, prie bet kokių sąlygų visose kultūrose yra tas pats: 10 Dievo įsakymų. Jie visur yra įmanomi.
Ir jeigu žmogui neįmanoma: arba jis neturi supratimo, arba jis daro nuodėmę, laužo įstatymą. Bazinės tiesos palaiko visuomenę. Antraip yra labai daug tiesų. Tai kieno tiesa yra Tiesa? Mes tada pradedame kovoti, nes vis tiek turi būti kažkokia tiesa iš didžiosios raidės. Ir, deja, tada pradeda kovoti ginklai.
Išjudinti tiesos pamatą yra labai pavojinga, nes tada kalbės jėga, o kai ji kalbės – mes matome, kas darosi Ukrainoje.
Kodėl tai, kas visada buvo įmanoma, staiga pasidarė nebegalima? Žmogaus prigimtis ta pati, niekas nepasikeitė.
K. Kėvalas
– Ar šiandieninė Lietuvos Bažnyčia yra šiuolaikiška? Ar jai reikėtų dar evoliucionuoti?
– Taip, reikėtų. Mes turime su visuomene kalbėtis, eiti pas ją su pagarba ir su savo institucijomis. Bet dažniausiai mūsų kalbėjimas apie klasikines normas, tikėjimo normas sulaukia net pasipriešinimo, nuostabos: kaip aš galiu tą kalbėti šiandien, kai šitai disonuoja su visuomenės populiariąja nuomone? Bet tas kalbama 2000 metų. Čia nieko naujo nėra, čia ta pati kava. Mes ją galbūt naujai verdame, bet kava yra ta pati. Ji turi tą patį skonį ir tą patį poveikį. Ar per filtrą, ar iš aparato – tik tokius turime skirtumus.
Šiluvos deklaracija buvo prašymas Bažnyčiai kalbėti: jūs turite pasakyti, ką manote apie tai, kas dabar diskutuojama, kokia yra Bažnyčios pozicija. Ir tada klausimas – o kaip Bažnyčiai pasakyti poziciją, kai visur pilna laiškų, dokumentų? Tada į lakonišką formą pabandyta sudėti, ką mes tikime, bandoma kiek įmanoma lakoniškiau argumentuoti, ką mes laikome svarbiausiu visuomenei.
– Dar P. Aleksandravičiaus teigimu, daugybė kunigų – LGBT bendruomenės nariai. O jų tapimas kunigais primena jaunystės bandymą spręsti asmeninę homoseksualumo problemą gyvenant homofobiškoje visuomenėje. Čia pat jis užsimena apie šių Dievo tarnų veidmainystę – esą jie smerkia homoseksualius žmones, nors patys tokie yra. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Žodis „smerkia“ yra per daug abstraktus. Pats homoseksualus asmuo negali būti pasmerktas jokiais būdais. Jis yra kaip ir kiekvienas su žmogišku orumu ir Bažnyčia savo Katekizme, toje, kaip sakoma Konstitucijoje, yra įrašiusi, kad turi būti pagarba žmogui nepaisant jo seksualinės orientacijos. Smerkia galbūt veiksmą, kuris yra homoseksualus. Mes turime klausimą, kuris neatitinka Bažnyčios supratimo, kas yra seksualumas.
Taip, yra kunigų su ta orientacija, bet pasakyti, kad jie kunigais tapo dėl orientacijos – aš manau, kad tai yra per daug drąsi išvada. Kodėl tas žmogus negalėjo gauti pašaukimo iš Viešpaties?
– Ar nemanote, kad LGBT bendruomenei priklausantys kunigai tarsi prieštarauja patys sau?
– Bet jeigu jis nepraktikuoja homoseksualumo, kodėl jis turėtų prieštarauti pats sau? Jeigu ši bendruomenė prašo, kad būtų pagarba, nebūtų tyčiojimosi, paniekinančios kalbos, tai Bažnyčia to prašo taip pat. Jeigu žmogus, būtent tokios pakraipos, irgi to prašo, tai jis nieko neįprasto nedaro.
Veidmainystė būtų, jeigu jis skelbtų, kad homoseksualumas kaip veiksmas, kaip praktika, yra Bažnyčios palaikoma, tada jis neatitiktų Bažnyčios mokymo linijos. Arba pats taip darytų, o kitus kitaip mokytų.
– Pokalbį pradėjome nuo karo temos, tad ir pabaigoje grįžtu prie jos. Prieš savaitę, kai įvyko karinė invazija į Ukrainą, nerimas apėmė ir Lietuvos gyventojus. Ką patartumėte lietuviams, kaip būtų galima padėti vieni kitiems, nuraminti užplūdusias emocijas?
– Pirmiausia – visada pagalvoti, kad pasaulio likimas yra Dievo rankose, o ne kokios nors diktatoriaus ar tirono. Pasaulio istorija ir mes – tai Viešpaties kūrinys. Pasak Šventojo Rašto, plaukas nuo galvos nekrenta be jo valios. Tai tas turėtų žmogų guosti. Evangelijoje yra vieta, kai mokiniai skendo valtyje, o Jėzus miegojo. Jį kėlė ir jam priekaištavo: „Tau nerūpi, kad mes skęstame.“ O jis sakė: „Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ Nebūkime mažatikiais, tikėkime: Viešpats, kuris davė mums šitą kraštą, jeigu bus jo tokia valia, jis išsilaikys ir bus toliau klestintis.
Aišku, jeigu mes pradėsime blaškytis, prarasime vienybę, sutarimą, vidinės įtampos mus labai susilpnins. Kas mus šiandien daro tvirtus – tai vienybės dvasia, šeimos dvasia. Deja, bet mus išbandymai labiau suvienija, ne kas kita. Čia nelieka jokių partijų. O ramybės ir vienybės pagrindas turi būti tikėjimas, malda ir padrąsinimas kitiems: mums viskas bus gerai – mes esame Dievo rankose.
– Bene visas pasaulis laukia taikos. Jūsų manymu, kokį pasaulį išvys žmonės, kai vieną dieną pasibaigs karas Ukrainoje?
– Išvys kitokį pasaulį. Aš manau, kad sutelktesnį, atsargesnį ir daug daugiau kreipiantį dėmesį į mažųjų tautų pagalbos šauksmą. Mes su karais, kurie vyksta toli, – Sirijoje, Sudane, kitose Afrikos valstybėse – apsipratome. Bet ten tas pats baisus išbandymas yra ištikęs žmones. O kai tai vyksta Europoje, kai mes matome telefonuose, kaip atrodo karas, aš manau, kad tai sujautrins pasaulio bendruomenę apskritai karui.
Jeigu mes pradėsime blaškytis, prarasime vienybę, sutarimą, vidinės įtampos mus labai susilpnins. Kas mus šiandien daro tvirtus – tai vienybės dvasia, šeimos dvasia.
K. Kėvalas
Iš tų rytų kraštų galbūt nėra galimybės atskrieti vaizdams, kur atskiras kareivis įrašo savo liudijimą iš karo lauko. Manau, kad taip pat bus įtaka ir Rusijai, kuri visada manė, kad yra galinga visuomenė, jai nėra lygių, yra tam tikro pasididžiavimo prieš kitus. Manau, kad taip pat parodys, kad ir didžios valstybės gali padaryti klaidų. Kad klaidos gali būti labai skausmingos ir mes turime stebėti savo valdžią. Kad valdžia gali daryti baisių klaidų tautos sąskaita.
Tas atsargumas ir perklausimas, nekeliant jokio žmogiško lyderio ant pjedestalo, manau, bus pamoka. Per didelis pasitikėjimas žmogumi yra pavojingas. Pasitikėjimas turi būti tik Dievu.
