Dovilė yra anglų kalbos dėstytoja, o Thorbenas – inžinerijos studentas. Viena gyvena Kaune, kur jau vyksta kontaktinės paskaitos, o kitas Diuseldorfe, kur jos visą pandemijos laikotarpį vyko tik per atstumą. LRT.lt pakvietė juos pasikalbėti apie tai, kaip skirtingose šalyse pandemiją išgyvena studentai, dėstytojai ir universitetai.
Pašnekovai vienas kito nepažįsta ir yra atsitiktinai algoritmo vienas kitam priskirti projekte „Europa kalbasi“, kuriame portalas LRT.lt dalyvauja su savaitraščiu ZEIT ONLINE. Skaitytojai registruojasi atsakydami į anoniminę klausimų apie politiką anketą, o tuomet jiems paskiriamas labiausiai pažiūromis besiskiriantis pašnekovas iš kitos Europos valstybės. Kaip atrodo tokių žmonių susitikimas?
– Kaip pandemija pakeitė universitetą?
Thorbenas: Man buvo sunku. Semestrą prieš tai, kai prasidėjo pandemija, dirbau, o paskui mokymasis buvo tik nuotoliu. Dabar rašau bakalauro darbą, ir mano visi draugai išvažiavę – nežinau, ką jie veikia, kur yra, kartais susiskambiname per „Zoom“. Nebėra kaip anksčiau, kai po paskaitų susitikdavome, kur nors išeidavome. Sunku ir dėl to, kad, pavyzdžiui, atsiskaitymams tenka mokytis vienam, negalima susitikti su kitais.
Dovilė: Aš turiu klausimą: paskaitos nuotoliu studentams patinka labiau ar jie kaip tik rečiau jose dalyvauja? Bent jau mes Lietuvoje dėl duomenų apsaugos negalime reikalauti, kad studentai įsijungtų kamerą. Kai studentai įsijungia kompiuterius, matyti tik piktogramos su inicialais. Ir niekada negali žinoti, ar kitoje ekrano pusėje tikrai sėdi studentas, o gal jis kietai miega anksti ryte savo lovoje. Mes, dėstytojai, niekada nežinome, kas dalyvauja paskaitoje, o kas ne, ypač kai vyksta teorinės paskaitos. Kalbi ir nežinai, kiek žmonių klausosi, kartais atrodo, kad kalbi į tuštumą: nėra akių kontakto, atsakymų.
Thorbenas: Kai paskaitos vyksta nuotoliu, nelabai drąsu įsijungti mikrofoną ir pradėti kalbėti, atrodo, kad neaišku, ar kas nors klausosi. Bet pliusas, kad paskaitos įrašomos ir galima jas peržiūrėti dar kartą, jei ko nors nesupranti arba sprendi uždavinius. Tai padėtų ir ateityje. [Jei studijuočiau magistrą], norėčiau, kad paskaitos būtų fizinės. Man labiausiai patinka praktika, kai gali ką nors daryti rankomis, – dėl to ir studijuoju inžineriją. Visą laiką sėdėti prie kompiuterio yra sunku. Noriu susitikti su žmonėmis, kalbėtis, kai braižau ar konstruoju, matyti gyvai, atspausdinti.
– Dovile, kokios paskaitos dabar Lietuvos universitetuose?
Dovilė: Pas mus kontaktinės paskaitos ir, mano nuomone, jos daug labiau motyvuoja tiek studentus, tiek dėstytojus. Kai nematai, su kuo kalbiesi per paskaitą, tai demotyvuoja. Kai paskaitos įrašinėjamos, studentai žino, kad gali pasižiūrėti vėliau, ir tai jų neskatina lankyti paskaitų.
Mes visi žmonės, norime gyventi maksimaliai patogiai ir mažai dirbti. Manau, kad vėliau ne tiek daug studentų tuos paskaitų įrašus peržiūri. Sakyčiau, kad mokymosi kokybė kenčia.
Tie, kurie pradėjo mokytis per pandemiją, nežino, kokios iš tikrųjų gali būti studijos.
Thorbenas
– O kaip manote, ar studijos ir universitetas kada nors bus tokie, kokie buvo iki pandemijos?
Dovilė: Manau, mes prisitaikėme ir išmokome dirbti pagal hibridinę sistemą. Iš pradžių buvo baisoka, bet vėliau supratome, kad jei reikia, galima mokyti internetu. Pandemija dėstytojams suteikė naujų įgūdžių. Kita vertus, manau, kad studentams reikia socialinio gyvenimo. Studijavimas – ne vien mokslas. Kai to nėra, atsiranda tokios problemos kaip depresija, motyvacijos trūkumas. Thorbenai, ar sakytumėte, kad studentų psichologinė būklė per pandemiją pasikeitė?
Thorbenas: Mano draugės brolis pradėjo studijas per pandemiją. Dabar jis studijuoja jau trečią semestrą ir dar neturėjo nė vienos kontaktinės paskaitos. Jis nepažįsta kursiokų, studijos jam – jis pats ir kompiuteris. Manau, jis nemato, kas yra studijos iš tikrųjų, kaip svarbu susitikti ne tik su draugais, bet ir su dėstytojais, kiek daug gali išmokti, kai pasikalbi su jais po paskaitų, kai lankai renginius universitete.
Tie, kurie pradėjo mokytis per pandemiją, nežino, kokios iš tikrųjų gali būti studijos. Iki pandemijos mums kai kurie dėstytojai duodavo tokius didžiulius spausdintus kompendiumus, gal po 300 puslapių, ir sakydavo, kad neduos elektroninės versijos. Dabar jau taip nebėra. Jie išmoko naudotis „Zoom“, kai kurie net neįsivaizdavo, kad egzistuoja tokios technologijos, kad galima naudotis jomis per paskaitas.
Dovilė: Ir net pačios programos nebuvo taip gerai pritaikytos iki pandemijos. Pradėjome mokytis su „Zoom“, „Teams“, ir pastebėjau, kad jos vis atnaujinamos, atsidaro patogesnių funkcijų. Atsirado „breakrooms“, gali jungtis daugiau žmonių.
– Gal turite patarimų arba gudrybių, kaip geriau mokytis ir dirbti, kai viskas vyksta tik per nuotolį?
Thorbenas: Aš sakyčiau, kad esu tinginys, bet supratau, jog pailsėti, turėti pertraukų yra labai svarbu. Mano patarimas – kai namie nesinori dirbti, galima padaryti pertrauką ir nuveikti ką nors kita.
Dovilė: Man, pavyzdžiui, dabar labai padeda, kai esi atsidaręs daug langų vienu metu, galima labai paprastai patikrinti, ką reikia, pasižiūrėti informaciją, siųsti nuorodas. Be to, studentams rašant testus gali nueiti išsivirti kavos. Auditorijoje to nepadarytum.
– O kaip su egzaminais ir sukčiavimu?
Dovilė: Iš tikrųjų to nėra. Taip, visi mes esame žmonės ir, jei tik gali pasilengvinti gyvenimą, taip ir darai. Kaip aš su tuo tvarkausi?.. Paprastai duodu užduotis, kurioms reikia žinių, ne tik teisingų atsakymų. Gramatikoje reikia paaiškinti, kodėl vartojamas tas ar kitas laikas, o ne tik parašyti. Kognityvinėje lingvistikoje paaiškini tam tikrų teksto vienetų reikšmę, leksikos užduotyse naudoji žodžius, žodyną savo parašytame tekste. Yra daug būdų egzaminuoti, ir studentams paprastai sakau, kad per egzaminą galima naudotis viskuo – užrašais, internetu.
– Kaip yra Vokietijoje?
Thorbenas: Aš irgi nepastebėjau sukčiavimo. Dėstytojai mums sako, kad galima naudotis viskuo, nes vėliau, kai būsime inžinieriai, irgi galėsime naudotis viskuo. Nereikia mintinai žinoti kiekvienos formulės – reikia žinoti, kaip jas taikyti.
– Šis pokalbis vyksta ir dėl to, kad jūs ir Dovilė anksčiau atsakėte į klausimus ir turite skirtingą nuomonę. Pavyzdžiui, jūs manote, kad vakcinos neturėtų būti privalomos, o jūs, Dovile, manote priešingai. Kodėl?
Thorbenas: Nesutinku, kad visi privalo būti pasiskiepiję, bet manau, kad Vokietijos sistema yra teisinga. Nėra teisinga kaip nors prievarta skiepyti žmones. Bet jei negali nueiti į parduotuvę dėl to, kad nesi pasiskiepijęs, tai jau pasirinkimo klausimas.
Kai kurie mano studentai yra pasiskiepiję, kiti yra prieš vakcinas. Ir žinote, nekyla jokių ginčų. Bet žiniasklaida tą temą eskaluoja, žmonės nerimsta ir kyla emocijos.
Dovilė
– Vokietija yra žymi savo judėjimais prieš skiepus, vadinamuoju „Querdenken“ judėjimu. Diuseldorfe irgi yra protestų?
Thorbenas: Manau, kad visada yra nepatenkintų, o žmonės apie tai kalba tik dėl to, kad tai rodo per žinias. Tai didžiausia problema.
– Dovile, ką jūs manote apie padėtį Lietuvoje? Lietuvoje paprastai nebūna protestų ir mitingų, bet dabar ir mes matėme protestų prieš skiepus, prieš pandemijos valdymą.
Dovilė: Manau, kad tai susiję su žiniasklaida. Kai tik žiniasklaida, portalai rašo apie protestus prieš skiepus, kai tik matome tuos provokuojančius straipsnius, kyla nepasitenkinimas. Visi automatiškai pradeda apie tai kalbėti, įsitraukia. Jei šiomis temomis nebūtų tiek kalbama, situacija būtų geresnė, nebūtų tiek skiepų priešininkų.
Kai kurie mano studentai yra pasiskiepiję, kiti yra prieš vakcinas. Ir žinote, nekyla jokių ginčų. Bet žiniasklaida tą temą eskaluoja, žmonės nerimsta ir kyla emocijos. O šiaip manau, kad visi gali gyventi taikiai – vieni vakcinuoti, kiti ne. Šiandien kalbame apie labai agresyvų virusą, kuris sklinda labai greitai, todėl tikiu, kad vakcinos padeda apsaugoti pažeidžiamiausius žmones, kurių sveikata silpnesnė. Bet suprantu ir tuos, kurie nepritaria vakcinoms ir sąmoningai nesiskiepija. Tai jų pasirinkimas. Bet taip pat tikiu, kad pirmenybė ligoninėse turėtų būti tiems, kurie pasiskiepijo. Visi turime teisę į gydymą, bet jei yra du pacientai, vienas paskiepytas, o kitas atsisakęs skiepo, ir kitos sąlygos vienodos, manau, kad tas, kuris pasiskiepijo, galėtų būti šiek tiek prioritetas. Tokia mano asmeninė nuomonė.
– Thorbenai, o ar tokių kalbų buvo Vokietijoje?
Thorbenas: Taip, buvo. Manau, tai nelengvas klausimas. Kol pakanka medikų, manau, visi žmonės turėtų gauti vienodą gydymą, bet apskritai labai sunku pasakyti. Jei turėtume mano amžiaus pacientą su koronavirusine infekcija ir aštuoniasdešimtmetį ir tas aštuoniasdešimtmetis būtų vakcinuotas, greičiausiai išgyvenimo šansai vis tiek būtų didesni tam dvidešimtmečiui.
– Kaip suprantu, jūsų universitetuose niekas neprotestuoja prieš vakcinas ir vakcinų pasus?
Dovilė: Ne. Net ir ligoninėje, mačiau, jei vienoje palatoje guli skiepytas ir neskiepytas žmogus, tarp jų nėra nesutarimų. Manau, daugiausia atsakomybės dėl šio chaoso tenka žiniasklaidai.
– O kaip yra Vokietijos aukštosiose mokyklose? Miestuose matome daug demonstracijų.
Thorbenas: Manau, dauguma studentų pasiskiepijo. Nematau jokių nesutarimų, gal kas nors pakraipo galvą, kai sužino, kad kitas nepasiskiepijęs. Aš irgi pasiskiepijau, manau, kad taip reikėjo, netikiu, kad mane kontroliuoja Billas Gatesas. (Šypsosi.) Manau, visi, kurie gali, turėtų pasiskiepyti. Tikrai nesuprantu, kodėl kiti to nedaro.
Dovilė: Bet niekada negali žinoti, negalima sakyti: jei būčiau tas žmogus, daryčiau kitaip. Universitete turėjome dilemą dėl nesiskiepijusių studentų. Tik dėl jų per paskaitas įsijungiame kameras, kad jie galėtų dalyvauti nuotoliu. Turime paskaitas, bet tiems, kurie nesiskiepijo, suteikiame galimybę dalyvauti iš namų. Kitu atveju, jei nesi skiepytas ir neturi neigiamo rezultato, negali patekti į paskaitas. Per egzaminus yra reikalavimas dalyvauti fiziškai, ir [nepasiskiepijusiems] studentams tuomet reikia testo.
