Lietuvoje

2021.05.15 07:00

Sociologė – apie tai, kas yra „tradicinė lietuviška šeima“ ir kodėl partnerystė jau tapusi realybe

Jurga Bakaitė, LRT.lt2021.05.15 07:00

Kokias šeimas kūrė mūsų tėvai ir seneliai, kaip pasikeitė šiandieninės lietuviškos šeimos realybė ir kodėl apie grėsmes jai garsiausiai šaukia autoritarai – LRT.lt pokalbis su sociologe, Vytauto Didžiojo universiteto profesore Aušra Maslauskaite.

– Kodėl mes, žmonės, gyvename šeimose, kas yra šeima?

– Šiuolaikinėse ir tradicinėse visuomenėse, bendruomenėse dauguma žmonių gyvena ne po vieną, bet didesnėse ar mažesnėse grupėse. Žvelgiant iš biologinės perspektyvos – tai, matyt, yra mūsų, kaip rūšies, išgyvenimo klausimas. Tačiau šios grupės, jų tipai, formos, socialiniai ir teisiniai organizacijos principai yra labai įvairūs. Poligamija, poliandrija, serijinė monogamija atskleidžia tik dalį kultūrinės įvairovės. Istorinė šeimos įvairovė taip pat yra didelė, tiek kalbant apie šeimos kūrimą, tiek apie šeimos dydį, santykius.

Šeima, kaip mes ją suprantame šiandien, istoriškai yra gana jauna, ji užgimsta prieš keletą šimtų metų Vakarų Europoje. Ilgą laiką ji buvo suprantama kaip namų ūkis, tam tikras ekonominis vienetas. Tik su modernybe pradeda formuotis tai, ką šiandien suprantame kaip šeimą: socialinį darinį, kuris atribotas nuo viešo gyvenimo, kuriame itin svarbūs emociniai saitai, jis kuriamas per romantinę meilę, jam būdingi tam tikri lyčių vaidmenys, kartų santykiai. Taigi, šeima yra kintanti laike ir ji yra kultūriškai specifinė, kitaip, nei didžioji Lietuvos visuomenės dalis įsivaizduoja.

Šeima yra kaip koks saugumo skiepas pavieniam individui.

– Tačiau ar yra koks nors nekintantis dalykas, apibrėžiantis šeimą, tai, kas niekad nesikeičia?

– Galbūt galima pasakyti, kad yra kelios konstantos. Pirma – tai saugumo užtikrinimas. Jis gali būti susijęs su materialiniu saugumu, turto išlaikymu ir perdavimu. Tai buvo viena pagrindinių šeimos funkcijų praeityje. Socialinis saugumas – per šeimą gaunamas socialinis statusas, socialinė tapatybė, psichologinis saugumas, kurio reikšmė išauga šiuolaikinėje visuomenėje.

Šeima yra kaip koks saugumo skiepas pavieniam individui. Bet vėlgi, kokie saugumo akcentai, kaip jis užtikrinamas, yra kaitūs dalykai. Antroji konstanta – kartų kaita, kuri vyksta šeimoje. Tačiau vėlgi, tiek praeityje, tiek šiandien ne visi susilaukia vaikų. 19 a. Lietuvoje nemaža dalis moterų – apie 10 proc. – netekėjo ir nesusilaukdavo vaikų. Šiandien kalbame apie bevaikystę, kuri gali būti savanoriška arba ne.

– Kas tuomet yra būdinga šiandieninei Lietuvos šeimai?

Apie trečdalis vaikų Lietuvoje auga vienos motinos šeimose.

– Jei kalbėsime apie paskutinius tris dešimtmečius, galima išskirti keletą dalykų. Pirmasis – šeimos formų įvairovė. Ne visos šeimos sukurtos santuokos pagrindu: kai kurios šeimos yra sugyventinių poros, kohabitacijos, su vaikais, be vaikų, vadinasi, vaikai auga skirtingo tipo šeimose. Turime gana didelę dalį vienišų motinų šeimų, išsiskiriame europiniame kontekste ir ne tik. Apie trečdalis vaikų Lietuvoje auga vienos motinos šeimose.

Turime pakartotines šeimas, kurios susiformuoja po skyrybų, iširusios kohabitacijos arba partnerio mirties. Tai reiškia, kad dažnai šeimos yra sudėtinės: turime vaikų iš vienos santuokos, iš kitos, jie gyvena kartu, dar yra bendrų vaikų. Yra tėvų, rečiau motinų, negyvenančių kartu su vaikais. Tai dar vienas šeimų tipas. Turime vyresnio amžiaus sugyventinių porų. Dėl intensyvių tarptautinės migracijos procesų yra vadinamųjų transnacionalinių šeimų, kai dalis šeimos gyvena vienoje šalyje, dalis – kitoje.

Moterys dirba, uždirba, bet neįvyksta vyriškų vaidmenų feminizacija: vyrai neprisiima atsakomybių, kurias galėtų prisiimti šeimoje.

Šeimos formų įvairėjimas per tris dešimtmečius įgavo pagreitį. Pirminis impulsas susijęs su skyrybomis: kai skyrybos legalizuojamos, kai atlaisvinami barjerai, o Lietuvoje tai įvyksta 1965 m., po truputį ima plisti vis įvairesnės šeimos formos. Šiuo atveju nesame išskirtiniai, atkartojame tendencijas, būdingas kitoms šalims. Šiuolaikinėje visuomenėje šeima yra lyg mozaika.

Kitas svarbus dalykas, kai kalbame apie dabartinę Lietuvos šeimą, – neegalitariniai, nesimetriški lyčių vaidmenys. Šiuo požiūriu per nepriklausomybės dešimtmečius proveržio neįvyko. Moterys dirba „dvi pamainas“ – darbe ir namuose. Pirminė atsakomybė už namus, vaikus, šeimos narių psichosocialinė gerovė išlieka esminės moteriškumo dedamosios.

<....> Kaip sako sociologai – įvyko moteriškų vaidmenų maskulinizacija, moterys dirba, uždirba, bet neįvyksta vyriškų vaidmenų feminizacija – vyrai neprisiima atsakomybių, kurias galėtų prisiimti šeimoje. „Dviguba pamaina“ turi neigiamas pasekmes: šeimoje moterys nepatenkintos, nes joms visko per daug, vyrai nepatenkinti, nes iš jų reikalaujama, kad jie būtų nevyriški, jei jie neuždirba tiek, kad jaustųsi vyriški, jie nepatenkinti savimi ir jais nepatenkintos moterys. Kaip visuomenė esame įkaitai – vyriškumo ir moteriškumo vaizdiniai disfunkciniai, bet vis tiek jų laikomės. Viena iš šios disfunkcijos pasekmių – gausios skyrybos.

Tradicinė lietuviška šeima – visi dirba ūkyje

– O kaip pasikeitė lietuviška šeima, lyginant su ankstesnėmis kartomis, kurias mes dar prisimename: tėvais, seneliais? Kaip buvo sovietmečiu ir tarpukariu?

– Jei kalbėsime apie menamus senelius, kurie gyveno tarpukariu, kalbame apie visiškai kitą šeimą. Per tuos kelis dešimtmečius Lietuvos visuomenėje įvyko labai daug pokyčių. <...> Daugiau nei du trečdaliai visuomenės gyveno kaime, miestiečių turėjome šiek tiek daugiau nei 20 procentų. Tai diktavo ir šeimų gyvenimo būdą: visos kaimiškos šeimos tęsė tai, ką paveldėjo iš savo tėvų. Miestiečių sluoksniuose gimė ir plėtojosi modernios šeimos idealai, kai tuoktasi ne suderint piršliui, bet pasirenkant, kai partnerių meilė, tėvų ir vaikų meilės ryšiai stoja į šeimos gyvenimo centrą.

Atsiranda moters-žmonos, motinos, kuri nedirba ir yra namų šeimininkė, vaidmuo. Moteris, kuri prižiūri vaikus, moderni šeimininkė, besirūpinanti higiena, namų stiliumi, laukianti vyro, pareinančio iš tarnybos, besirūpinanti ne tik vaikų baziniais poreikiais, kad būtų pavalgę, aprengti, bet ir jų psichologine gerove, jų vidiniu pasauliu, mokymosi pasiekimais. Atsiranda tai, ką sociologijoje vadiname modernia, buržua šeima. <...>

Šeima yra lopšys, kuriame gimsta nacija.

Šis buržua šeimos vaizdinys, kultūrinis modelis užgimsta ir yra labai stipriai susietas su tautininkiška ideologija, bendriau kalbant – nacionalizmu. Buržua šeimos modelis [nacionalizmui] yra raktinis dalykas, nes šeima yra lopšys, kuriame gimsta nacija – fizine ir socialine prasme.

Jei pavartysime tarpukario spaudą, pamatysime, kiek daug dėmesio skiriama civilizuoti ir edukuoti Lietuvos moteris namų šeimininkės vaidmeniui. Buvo išleista kultinė knyga „Namų ūkio vadovėlis šeimininkėms“, jį dar aptiktume močiučių, mamų lentynose, nes jis išleistas 66 tūkst. egzempliorių tiražu. Kiek ten yra įvairių civilizacinių receptų, kaip lietuves moteris paversti šiuolaikinėmis namų šeimininkėmis: aiškinama, kad negalima tuo pačiu skudurėliu valyti ir grindų, ir vaiko nosies, ir puodų, kaip suskirstyti erdves ir pan.


Nepaisant to, kad kultūroje šis modelis susiformavo, realiai jis neturėjo galimybių išplisti, nes didžioji visuomenės dalis gyveno kaime, o kaimiškoji šeima ir buvo tas namų ūkis, dirbantis vienetas. Reikia šieną grėbti – jie visi dirba, nėra darbų pasiskirstymo, lyčių vaidmenų, kurie užgimsta su modernia visuomene: moteris yra namams, vyrai yra darbui, politikai, visuomenei.

Ir čia mes turime tą sovietmečio fenomeną, kai virš galvos kabo aiškus žinojimas, kas yra tikras vyras, bet to žinojimo savo gyvenime realizuoti beveik neįmanoma.

Įdomu, kad šis buržuazinis šeimos modelis persikelia į sovietmetį ir atsiranda dar naujų problemų. Nors sovietmetis neva atnešė lyčių lygybės ideologiją, kuri buvo tokia popierinė, jis vis tik rėmė, pavadinkime, hibridinį-tradicinį šeimos modelį: kad moteris yra namų dvasia, fėja, šeimininkė, atsakinga už privačios sferos dalykus. Bet šalia viso to sovietmetis brutaliu, prievartiniu būdu visas moteris įdarbino. Kalbame apie labai spartų moterų padėties pasikeitimą, <...> kai moterys masiškai įtraukiamos į darbo rinką. Niekas neklausia, ar jos nori dirbti, ar ne: ekonomikai reikėjo darbo jėgos.

Pagal šį modelį vyras turi būti pagrindinis uždirbėjas – bet sovietmečiu mes to neturime, nes dauguma vyrų neturėjo galimybių jais būti. Planinė ekonomika to tiesiog neleido. Ir čia mes turime tą sovietmečio fenomeną, kai virš galvos kabo aiškus žinojimas, kas yra tikras vyras, bet to žinojimo savo gyvenime realizuoti beveik neįmanoma. Ir čia atsiranda tai, ką galime vadinti kompensaciniu vyriškumu, kai perteklinis alkoholio vartojimas, smurtinis elgesys tampa alternatyva vyriškumui įtvirtinti. Ir čia turime problemų, kurios ateina iki mūsų laikų.

Gyvenimai prisotinti nepriteklių, nesaugumo, socialinio pažeminimo, neteisybės. Dalis jų taip gyvena ne metus, ne dvejus, bet dešimtmečius. Natūralu, kad ši padėtis kelia pyktį, nepasitenkinimą, kas gi kaltas?

Šeimų maršas – lietuviškasis „Brexitas“

– Pereinant prie pastarųjų savaičių aktualijų, kaip manote, kodėl taip reiškiamas susirūpinimas neva tradicine šeima? Kas ta tradicinė šeima, apie kurią tiek daug kalbama?

– Šis, pavadinkime, rūpestis dėl tradicinės šeimos turėtų būti matomas socialinių ir politinių procesų lauke. Jis yra nacionalpopulistinio sentimento dalis.

Šeima tampa kaip simbolinis magnetas, kuris sutraukia kolektyvinį nepasitenkinimą, pyktį, neviltį ir nusivylimą. O vėliau šiuo magnetu galima manipuliuoti.

Trys dešimtmečiai buvo reikšmingų visuomenei pokyčių periodas. Reformos, perėjimai, kurie vyko ir vyksta, atneša situaciją, kurioje ne visi yra laimėtojai, ne visi išlošia, ir nebūtinai tai yra per mažų pastangų ar negebėjimo rezultatas. Dalis žmonių tokioje padėtyje atsiduria ir dėl nevykusių ekonominės, socialinės politikos sprendimų, nors Lietuvoje mes mėgstame nurašyti, kad jie patys kalti. Jų gyvenimai prisotinti nepriteklių, nesaugumo, socialinio pažeminimo, neteisybės. Dalis jų taip gyvena ne metus, ne dvejus, bet dešimtmečius. Natūralu, kad ši padėtis kelia pyktį, nepasitenkinimą, kas gi kaltas? Kodėl visuomenė tokia?

Tvarka bloga ir politikai blogi, reikia kurti kitokią tvarką, kitokią visuomenę. Ir čia į areną ateina tauta ir, dėsninga, šeima, įsivaizduojama tradicija, kuri nekinta, yra stabili, bet ją reikia ginti. Taigi, šeima tampa kaip simbolinis magnetas, kuris sutraukia kolektyvinį nepasitenkinimą, pyktį, neviltį ir nusivylimą. O vėliau šiuo magnetu galima manipuliuoti.

Kiti veiksniai, kurie pagimdo nacionalpopulistinį sentimentą, yra kultūrinis nepasitenkinimas pokyčiais. Žmonėms baugu, kad dalykai keičiasi, kad visuomenė kinta, nėra tokia, kokia buvo, jie mato tai kaip grėsmę nusistovėjusiai gyvenimo tvarkai. Čia atsiranda simpatija tokiems sąjūdžiams, kuriuose nacijos, tautos klausimas tampa labai svarbus.

Į maršą žiūriu kaip į tam tikrų politinių jėgų treniruotę, testavimą, bandymą pasižiūrėti, kiek visuomenėje palaikymo, kiek galime mobilizuoti elektoratą aplink šias idėjas, kiek ateityje galima planuoti pastumti Lietuvą link visuomenės, kur būtų mažiau liberalios demokratijos.

Tai yra procesai, kurie vyksta ne tik Vidurio ir Rytų Europoje: tas pats „Brexitas“ gali būti traktuojamas kaip nacionalpopulistinio sentimento pergalė, tik šeimos klausimas taip stipriai ten neskamba. Tačiau ten stipriai skambėjo kitas demografinis klausimas – imigracija, kelta vadinamoji demografinė panika, imigracija vaizduota kaip grėsmė bendruomenei, nacijai, tvarkai, moralei.

– Kodėl Lietuvoje tai vyksta būtent dabar? Ką manote apie išraiškas: turime vadinamąjį šeimų gynimo maršą, pasitelkiamos vėliavos, netgi supinama su protestais prieš karantiną?

– Nacionalpopulizmui tai ir būdinga: tauta prieš privilegijuotuosius, elitą, tuos, kurie valdo. Viskas sukrenta į tą pačią stiklinę.

Į maršą žiūriu kaip į tam tikrų politinių jėgų treniruotę, testavimą, bandymą pasižiūrėti, kiek visuomenėje palaikymo, kiek galime mobilizuoti elektoratą aplink šias idėjas, kiek ateityje galima planuoti pastumti Lietuvą link visuomenės, kur būtų mažiau liberalios demokratijos.

– Kalbant apie mažiau demokratijos – keli neseniai atlikti tyrimai rodo, kad Lietuvos gyventojai, žiūrintys valstybinius rusiškus televizijos kanalus, yra labiau linkę manyti, kad neva griaunamos tradicinės vertybės, toks naratyvas yra nuolat kuriamas Rusijos žiniasklaidos. Koks ryšys tarp „tradicinės šeimos“ ir totalitarizmo?

– Pažiūrėkime į 20 a. istoriją ir pamatysime, kad genetinis. Tikra arijų šeima, šeima – sovietinės visuomenės ląstelė ir pan. Totalitarizmas, kurį mes pažinome 20 a., legitimuoja save per naciją, sovietinę liaudį ar panašius kolektyvinius darinius, kuriems privalo būti subordinuota individo autonomija, orumas.

„Tradicinės šeimos“ diskursas yra antivakarietiškas, jis teigia, kad Vakarai, Briuselis, griauna, ardo, kelia grėsmę, yra svetimas ir pan. Tai yra priemonė kurstyti ir tam tikrų socialinių grupių, kurios jaučiasi nesaugiai, nusivylusios, pažemintos, registrams spaudyti.

Turime ES šalių, kuriose jau daugiau nei du dešimtmečiai šis dalykas įteisintas, ir jei pažiūrėsime į šias visuomenes, pamatysime, kad jos nesugriuvo. Tai niekaip neardo visuomenės audeklo.


Jei pažiūrėsime į Vakarų, Šiaurės Europos šalis, tai pamatysime, kad, nepaisant šeimos pokyčių, įvairėjimo, teisinės bazės kaitos, jos veikia, negriūva. Danija, kuri buvo pirmoji ES šalis, įteisinusi vienos lyties asmenų partnerystę, yra pagal daugybę socialinės gerovės parametrų pirmaujanti pasaulyje šalis. Vienos lyties asmenų partnerystės niekaip nepaveikė ir šeimos demografijos.

Partnerystės reikia ne tik LGBT

– Kaip manote, kokia partnerystės instituto ateitis Lietuvoje? Šią savaitę paskelbta apklausa rodo, kad Partnerystės įstatymą, kuris sudarytų galimybes įteisinti santykius ir tos pačios lyties asmenims, palaikytų 30 proc. gyventojų.

– Žinote, mes labai akcentuojame vienos lyties asmenų partnerystę, bet labai dažnai sąmoningai ar ne pamirštame, kad tai yra įstatymas, kuriuo ketinama sureguliuoti ir skirtingos lyties asmenų partnerystę. Šie santykiai Lietuvoje jau du dešimtmečius nėra sutvarkyti, nors Civiliniame kodekse 2001 m. buvo įvestas toks institutas. Praktiškai turime sugyventinių poras: apie 70 proc. visų pirmų partnerysčių Lietuvoje, jaunų žmonių, kurie pradeda šeiminį gyvenimą, partnerystės yra kohabitacija: jie pradeda nuo gyvenimo ne santuokoje. Vėliau didelė dalis jų susituokia, bet ne visi, ir dažnai tie, kurie nesusituokia, yra labiau pažeidžiami socialiniu ir ekonominiu požiūriu, tai yra žemesnio išsilavinimo žmonės.

Tai yra atvejis, kai turime klausti, ar sociologinis apklausos instrumentas yra lemiamas priimant tam tikrus politinius sprendimus.

Pasakysiu tik vieną pavyzdį. Jei tie žmonės nutaria išsiskirti, tėvų teisės ir pareigos vaikų atžvilgiu niekaip nėra sureguliuotos, ir tai yra problema.

Nutraukiant santuoką šie dalykai privalomai sureguliuojami teisme. Kohabitacijos atveju tokio privalomumo nėra. Kaip sprendžiami vaiko išlaikymo klausimai? Tėvo santykių su vaiku klausimai? Niekaip, nebent kreipiamasi į teismą. Bet teismui reikia išmanymo, finansų, o vaikų ne santuokoje dažniau susilaukia tie, kurie šių išteklių turi mažiau. Mes kalbame apie neigiamas pasekmes vaikams, moterims, vyrams. Ir tai tik vienas epizodas, o jų yra daugiau. Tas du dešimtmečius trunkantis delsimas yra nepateisinamas. Aš labai sveikinčiau, kad šis įstatymas būtų priimtas.

Kad 30 proc. žmonių nepritaria tokiam įstatymui – kaip sakė mano kolega Vladas Gaidys, galime paklausti, ar gyventojai pritartų, kad Seimo narių atlyginimai būtų sumažinti, ir 95 proc. tikrai pritartų. Tai yra atvejis, kai turime klausti, ar sociologinis apklausos instrumentas yra lemiamas priimant politinius sprendimus. <...>

– Tai ką valstybė vis tik turėtų daryti dėl šeimų?

– <...> Daug gali. Kai turime šeimos modelį, kur abu tėvai yra dirbantys, visą laiką turime problemą, kas atliks visus, kaip sakoma, rūpesčio, globos darbus. Ir čia valstybės vaidmuo yra labai svarbus, kai kalbame apie paslaugas šeimai. Lietuvoje vis dar turime neišspręstą vaiko priežiūros paslaugų kokybės ir prieinamumo klausimą. Valstybės vaidmuo čia traukiasi, mes vis daugiau atiduodame privačiai rinkai. Ir čia mes kuriame sau ateities problemas, nes kalbame apie nelygias galimybes gauti kokybiškas paslaugas, švietimo paslaugas.

Yra gana didelė švietimo nelygybė, tai spręsti irgi valstybės užduotis. Neretai pamirštame pagyvenusių žmonių priežiūros paslaugas, reikalingas vėlesniais šeimos gyvenimo etapais. Esame labai sparčiai senėjanti visuomenė ir didelė dalis šeimų susiduria su tuo, kad tenka prižiūrėti sergančius tėvus, o prižiūrintieji turi ir dirbti. Kaip suderinti šiuos dalykus? Vėlgi reikia paslaugų iš valstybės. Tai yra didelis laukas valstybei veikti – neužsiimant svarstymais, kas yra ar nėra šeima ir kaip tai apibrėžti įstatymais.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.