Po ankstyvos mirties jos vardas išliko, juo vadinti kolūkiai, gatvės, gamyklos, sulegendinta jos istorija virto sparnuotais posakiais: „Ko tyli, lyg Marytė Melnikaitė?“. Sovietmečiu augusioms kartoms atpažįstamu mitu tapo trumpos ir pernelyg neišsiskiriančios biografijos mergina, dažnu atveju visiškai ne tokios, kaip vaizduota garsiame 1947-ųjų filme „Marytė“.
Buvusiame Marytės Melnkaitės vardo muziejuje, taip pervadintame 1969 m., o dabar Zarasų krašto muziejuje, buvo ir tebėra saugoma daug eksponatų ir informacijos apie šią asmenybę, pasakojančių istoriją kitapus legendos, kurtos sovietmečiu ir atsispindėjusios Salomėjos Neries eilėse.
Mažytė – paskui galvijus,
Ją šauksi – neprišauksi…
Argi tada tikėjot jūs,
Kad didvyre išaugs ji?
LRT TELEVIZIJOS laidai „Daiktų istorijos“ muziejininkas Kęstas Vasilevskis pasakoja, kad M. Melnikaitė buvo pusiau rusaitė, pusiau lietuvaitė. Nuo Jurbarko kilęs jos tėvas Juozas Melnikas Pirmojo pasaulinio karo metais buvo tarp bangos pasitraukusiųjų gilyn į Rusiją, čia, Voroneže, sutiko ir savo būsimą žmoną Antoniną Masejevą. Susituokę Rusijoje, 1922-1923 m. jie persikėlė į Lietuvą.
Sutuoktinių dukros krikštytos katalikiškomis apeigomis. Filme „Marytė“ tai, žinoma, nevaizduojama, tačiau valstietiškos kilmės ir menamo skurdo rodoma gausiai. Tikrovėje M. Melnikaitės šeima nebadavo, to meto standartais gyveno neprastai.
„Galbūt nebuvo labai turtingi žmonės, bet tikrai negyveno lūšnoje. Juolab, kad tėvas turėjo auksines rankas ir gamino įvairius metalo dirbinius, dildes ir panašiai“, – sakė Zarasų krašto muziejaus muziejininkas K. Vasilevskis, demonstruojantis II laipsnio pagyrimo lapą, už savo dirbinius J. Melniko gautą Lietuvos respublikos kilnojamoje žemės ūkio parodoje. Kuo vertėsi mama daug duomenų nėra, manoma, kad ji buvo namų šeimininkė.
1947-ųjų filme rodyta, esą mokslus M. Melnikaitė metė dėl sunkios šeimos padėties, tačiau esama duomenų, tokią versiją paneigiančių kaip vieną iš daugybės filmo klišių. M. Melnikaitė buvo „probleminis vaikas“, sako K. Vasilevskis.
„Kodėl ji atsidūrė Rokiškyje, tame saldainių fabrike, kuriame dirbo? Pasakojama, kad ji, kaip paauglystėje nutinka, saldainių parduotuvėje kvailai apsivogė ir tėvas jos esą buvo griežtas ir išvijo iš namų. Tada porą metų ji ten dirbo“, – kalbėjo istorikas.
Marija išvažiavo dirbti į Rokiškį, vėliau – į Kauną, tuo metu ir susibičiuliavo su komunistuojančiais, o 1940 m., stojus pirmajai sovietų okupacijai, grįžo į Zarasus, tapo komjaunuole. Visgi niekuo reikšmingu pirmosios okupacijos metu ji nepasižymėjo.
„Buvo vietine komjaunimo sekretore, kas tėvo labai nesužavėjo, aišku, jis buvo labai nepatenkintas tokiu jos gyvenimo posūkiu. Kai prasidėjo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas, ji atsidūrė Tiumenėje. Kaip pasakojama, dirbo artilerijos, minų gamykloje, kažkokiame kolūkyje. Po to atsidūrė vadinamojoje spec. kuopoje“, – pasakojo K. Vasilevskis.
Onos Kuosaitės slapyvardį gavusi M. Melnikaitė tapo diversante, kurių tikslas artėjant reguliariajai sovietų kariuomenei buvo apsunkinti gyvenimą vokiečiams, rengti sabotažus.
„Legenda buvo gana stipri sukurta, kad ji labai daug ir traukinių nuvertė nuo bėgių, ir komjaunimo organizacijų prikūrė, bet iš tiesų, kaip rodo archyviniai dokumentai, iš tų žygdarbių vienintelis buvo žvyro karjere susprogdintas vežimo vagonėlis. Ir tiek. Ne todėl, kad ji blogai partizanavo, bet ji viso labo čia partizanavo dvi savaites. Jie buvo desantuoti Baltarusijoje prie Vitebsko, paskui apie 300 kilometrų ėjo iki Lietuvos, ir nuo to laiko, kai atėjo, pradėjo veiklą ir žuvo, praėjo viso labo dvi savaitės“, – pasakojo laikraščio „Mūsų Ignalina“ leidėjas Jonas Baltakis.
Yra žinoma, kad eidami nuo Kazėnų į Degučius diversantai nušovė nenusikaltusį eigulį, tuo papiktindami vietinius, sakė J. Baltakis.
Stengiantis raudonųjų partizanų judėjimą vaizduoti artimą krašto gyventojams, dalis Lietuvos teritorijoje veikti pradėjusių jų būrių pavadinti lietuviškais vardais – Perkūno, Margirio, Birutės, Žalgirio, Žemaitės, Kęstučio ir kitais. Prie pastarojo prisijungusi M. Melnikaitė, anot sovietmečiu sukurto pasakojimo, per plauką nežuvo kiaurą dieną trukusiame mūšyje su naciais – tik todėl, jog nesuveikė sau pasilikta granata. Mūšyje neva būta vokiečių tankų ir kulkosvaidžių.
Tačiau iš tiesų tą 1943-ųjų liepos dieną vietos gyventojai įskundė besislapstančius parašiutininkus. Atvyko apie 50 lietuvių policininkų iš Dūkšto ir Zarasų, vokiečių policijos pareigūnas ir apsupo diversantų grupę. Pakviesti iš Daugpilio išvyko vokiečių kariškiai su tankete, tačiau pakeliui ji užklimpo smėlingose griovose ir prie Apvardų ežero atvyko gerokai pavėlavus. M. Melnikaitė, teigia liudijimai, pasidavė.
„Yra išlikę įvairūs liudininkų parodymai, tai tas mūšis iš tikrųjų buvo, bet juos labai greitai iššaudė. Jokių granatų ten nebuvo, Marytė tiesiog pakėlė rankas ir pasidavė. Pasidavė todėl, kad vienas iš policininkų buvo pažįstamas, jis ją pamatė: „Maryte, čia tu?“. Ir ją, ko gero, būtų paleidę, bet kai prasidėjo mūšis, iš Daugpilio važiavo vokiečiai su tankete ir jie buvo kažkur įklimpę. Tuo metu, kai policininkai norėjo paleisti, atvažiavo vokiečiai ir tuo pasibaigė – išsivežė į Dūkštą“, – kalbėjo J. Baltakis.
Marytę pažinęs vyras – Igoris Kazanas, Lietuvos rusas, sentikis, tuo metu – policijos vachmistras, vertėjas. Kautynių prie Apvardų ežero metu jis sužeistas ir greitai mirė dėl susidariusio kraujo krešulio.
Kodėl jo mirties aplinkybės istorikams svarbios?
Sovietų propagandoje teigta, kad Apvardų mūšis įvyko liepos 8-ąją ir nuo tos dienos iki sušaudymo liepos 14-ąją M. Melnikaitė buvo žiauriai kankinama. Tačiau pranešimai to meto spaudoje – net dviejuose leidiniuose – liudija, kad policijos vachmistras I. Kazanas sužeistas liepos 14 d., o kitą dieną mirė. Taip rašoma ir jo nekrologuose, tokia data iškalta ir ant jo iki šių dienų išlikusio antkapinio paminklo.
Maskvoje tuo metu buvusio Lietuvos komunistų vadovo Antano Sniečkaus ir raudonųjų diversantų štabo viršininko Motiejaus Šumausko susirašinėjime apie įvykį prie Gaidės kaimo Ignalinos krašte rašoma, kad mūšis įvykęs ne liepos 8 d., o liepos 13 d. Tad M. Melnikaitė, tikėtina, buvo nužudyta tą pačią ar kitą dieną po suėmimo.
Visas pasakojimas – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Daiktų istorijos“.
