Tądien jis nebudėjo, tačiau, kaip ir dauguma bičiulių-gydytojų, atėjo į darbą. „Pirmą kartą pamačiau, kas yra karas. Tiesiogine prasme“, – sako Vladyslav Mečkovski, kuris, būdamas gydytojas, prieš 30 metų teikė medicinos pagalbą nukentėjusiems prie Televizijos bokšto.
Sausio 13-osios trisdešimtmečiui skirtą projektą galite rasti čia.
V. Mečkovski labai gerai prisimena 1991 m. sausio 13-ąją. Apie tos dienos įvykius jis pasakoja taip, tarsi jie būtų vykę vakar.
„Viskas prasidėjo vakare, tačiau nuojauta, kad kažkas turi įvykti, jau ankščiau tvyrojo ore. Nors neturėjau budėjimo, kaip ir daugelis personalo, atėjau į ligoninę. Atėjome savo iniciatyva. Ir tada pamačiau, kas yra karas ir koks jis yra baisus. Prie pat įėjimo, koridoriuje, gulėjo keli lavonai, žmonės buvo sumušti, kraujavo“, – prisimena V. Mečkovski, tuomet dirbęs Raudonojo Kryžiaus ligoninės anesteziologijos skyriuje.
Darbai buvo suorganizuoti labai greitai. Gydytojai norėjo kiekvienam suteikti būtinąją medicinos pagalbą ir rūpinosi, kad nepritrūktų personalo.
„Būtent šiais principais remiasi karo medicinos menas. Turėjome nuspręsti, kam padedame pirmoje eilėje, o kas gali palaukti. Žinoma, netrūko nei chaoso, nei klyksmo. Šautinės žaizdos, sumušimo žymės. Pirmosios pagalbos labiausiai troško mažiausiai nukentėję žmonės, turėję paviršutinius sužeidimus. Labai greitai organizavomės ir perėjome prie visai kitokios darbo sistemos“, – pasakoja gydytojas.
Į ligoninę buvo vežama daug sužeistųjų. „Tvyrojo nuoširdi atmosfera, o pacientai buvo paklusnūs. Žmonių supratingumas buvo aukštame lygyje“, – prisimena V. Mečkovski.
Į Raudonojo Kryžiaus ligoninę taip pat buvo atvežta Loreta Asanavičiūtė.
„Mano tuometinis vadovas, gydytojas Ručinskas pakvietė mane pagalbon. Kai atėjau, Asanavičiūtė jau gulėjo ant operacinio stalo. Jauna mergina. Ant jos kūno matėsi tanko vikšro žymės. Kraupus vaizdas. Atsidurusi pas mus, mergina jau buvo blogos būklės. Mums nepavyko išsaugoti jos gyvybės. Tiesą pasakius, įvyktų stebuklas, jei po tokių sužeidimų mums pavyktų ją išgelbėti“, – prisimena V. Mečkovski.
Ar jis bijojo? Kaip pats tvirtina, ne. Tik sykį, kai atėjo sovietų kariai.
„Nejautėme baimės. Tačiau, kai nuslūgo pirmoji banga, supratome, kad gali pasirodyti kariai ir mus suimti. Manau, kad sunkiausia buvo nugalėti baimę savyje. Apie pavergtą protą rašė Česlovas Milošas. Būtent pavergtas protas yra baisiausias dalykas, tačiau jį išlaisvinus, galima džiaugtis laisve“, – sako pašnekovas.
„Paryčiais, apie 5 val. ryto baigėme tvarstyti paskutinius pacientus. Daugiausiai tai buvo chirurginė pagalba. Tuomet atvažiavo sovietų kariai. Mūsų ligoninėje atsidūrė dviejų karių, karininko ir seržanto lavonai. Kadangi rusai norėjo apkaltinti minią, neva savi šaudė į savus, jie atvyko lavonų tam, kad juos paslėptų.
Buvo baisu, nes atvykusiųjų akyse galėjai įžvelgti beprotybę. Jie į nieką nereagavo. Tikriausiai jie buvo paveikti narkotinių ar kitokių substancijų. Šių robotų, ne žmonių, rankose buvo ginklai. Bijojome, kad bet kurią akimirką jie galėjo mus sumušti, o gal netgi sušaudyti. Negalėjai to nuspėti. Būtent taip atrodo karys, pasiruošęs šturmuoti. Bet ką? Taikiai nusiteikusius, beginklius žmonės? Tuometinis valdžios sprendimas buvo baisus. Paslėpėme kūnus. Vėliau tarptautinė komisja, sudaryta, tarp kitko, iš gydytojų, atlikusi skrodimą, nustatė, kad kariai mirė nuo šūvių į nugarą“, – pasakoja V. Mečkovski.
Jis gerai prisimena kitos dienos susitikimą su vietos lenkais.
„Iš ryto, po darbo ėjau namo. Prie Seimo sutikau tuometinius Lietuvos lenkų sąjungos veikėjus ir tuomet supratau, kad lemtinga naktis mus padalino. Būta lenkų, kurie, žinoma, rėmė ir teberemia laisvę, įžvelgė joje kito gyvenimo perspektyvas. Tačiau būta ir tokių, kurie atvirai sakė: „Na, ką? Lietuviai gavo per subines? Ak, kaip gerai!“. Neminėsiu pavardžių, nes tie žmonės vis dar gyvena tarp mūsų, tačiau ne visi“, – sako pašnekovas.
V. Mečkovski įsitikinęs, kad didelę įtaką tuometiniam mąstymui turėjo rusiška propaganda, besiliejusi iš radijo ir televizijos imtuvų. Netgi šiandien Lietuvos lenkai mieliau žiūri rusišką televiziją nei lietuvišką ar lenkišką.
„Baisu, kad praėjus 30 metų tuometiniai įsitikinimai vis dar yra gajūs. Rusiška propaganda išplovė smegenis. O dar baisiau, kad, nepaisant naujos žmonių kartos, jų protai yra paveikti. Baisu, kad Lietuvos lenkų atstovai nutraukė ryšius su Lenkija, kad praėjus 30 metų niekas nepasikeitė. Dezinformacijos poveikis Lietuvos lenkams yra milžiniškas.
„Prie sovieto buvo geriau“ – juk tiek daug žmonių taip sako ir taip mąsto. Reikia to bijoti. Būtina nuolat priminti, kad prieš 30 metų būtent kaimynai iš Rytų mus užpuolė ir kad tai gali pasikartoti. Laisvė nėra duotybė. Ją būtina gerbti, puosėlėti ir ja naudotis“, – pabrėžia gydytojas.
