Jautrus pasakojimas: 30 metų saugojusi Sausio 13-ąją sukąstą degtuką, mama perdavė jį sūnui

Domantė Platūkytė, LRT.lt
2021.01.06 19:52
Ernesto Kuckailio mamos 30 metų išsaugotas degtukas ir Algirdas Vincas Kuckailis ir Palmira Kuckailienė

Vieno degtuko istorija – taip savo pasakojimą pavadina Ernestas Kuckailis, Sausio 13-osios naktį praleidęs prie parlamento. Praėjus beveik 30 metų nuo Sausio įvykių E. Kuckailio mama jam atidavė degtuką, kurį tą naktį, kai pajudėjo tankai, laikė sukandusi dantimis – iki šiol ant jo išlikę lūpų dažų pėdsakų.

„Atrodo, toks nereikšmingas daiktelis, bet kai jis turi tokį kontekstą, tai tie prisiminimai emociškai veikia ir ašarą kartais išspaudžia“, – LRT.lt sako E. Kuckailis.

Šiuo metu E. Kuckailis – Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymų centro žvalgybos kursų ekspertas, turi viršilos karinį laipsnį. Karys pripažįsta – būtent po Sausio 13-osios nakties žinojo, kad jo ateitis – kariuomenėje.

Sausio 13-osios trisdešimtmečiui skirtą projektą galite rasti čia.

„Širdis nuėjo į kulnus“

Kalbėdamas apie Sausio 13-osios naktį, E. Kuckailis atvirauja, kad labiausiai įsiminė tas momentas, kai mieste dingo šviesos – tuo metu susirinkusieji prie parlamento jau žinojo, kas įvyko prie Televizijos bokšto.

„Tada jau manėme, kad tikrai atėjo mūsų eilė, tada tikrai širdis nuėjo į kulnus. Atrodo, nieko ypatingo, kad dingsta šviesa mieste, bet tuo metu tai suveikė – atrodė, kad ne šiaip dingo, o kažkas jau bus“, – portalui LRT.lt pasakoja E. Kuckailis.

Broliai Ernestas (kairėje) ir Algirdas Kuckailiai savo pirmojoje karinėje misijoje Kosove, 1999 m. rudenį
Broliai Ernestas (kairėje) ir Algirdas Kuckailiai savo pirmojoje karinėje misijoje Kosove, 1999 m. rudenį / Asmeninio archyvo nuotr.

Sausio įvykių metu E. Kuckailis buvo neseniai grįžęs iš sovietų kariuomenės, jam buvo 20 metų, o broliui – tik 17. Tačiau tą naktį dvejonių nebuvo – abu broliai su tėvais stovėjo prie parlamento. Pašnekovas įsitikinęs – tada nedaug galvojo apie saugojimąsi, dažniau buvo vedamas jausmų.

Tada jau manėme, kad tikrai atėjo mūsų eilė, tada tikrai širdis nuėjo į kulnus.

„Tai buvo labiau emocinis dalykas, stipri pareiga, o tos baimės buvo labai nedaug. Žmogus su gyvenimiška patirtimi kiek kitaip galvoja, o mes, jaunuoliai... Pilnas užpakalis entuziazmo. Tokie gi ir eina visur, kovoja ir žūsta galiausiai“, – kalba jis.

„Nuvilnijo žinia: tankai važiuoja!”

E. Kuckailis prisimena, kad vakaras buvo pilkas – pilkas dangus, pilki, šlapiu sniegu padengti šaligatviai, aplink – pilki namai ir ypač pilkos statybos šalia Aukščiausiosios Tarybos rūmų.

„Viskas buvo vienos, pilkos spalvos“, – sako karys.

Tačiau, priduria jis, nuotaika aplinkui Aukščiausiosios Tarybos rūmus anaiptol nebuvo pilka – degė laužai, prie vieno laužo jaunuolis brazdino gitara, moteris vaišino sumuštiniais ir arbata, o prie rūmų dainavo ir šoko ansamblis. Buvo smagu būti tarp bendraminčių, suvažiavusių iš visos Lietuvos, stovėti ir ginti Laisvės bastionu tapusį pastatą bei žmones jame, tvirtina E. Kuckailis.

Sausio 13-osios įvykiai Vilniuje
Sausio 13-osios įvykiai Vilniuje / AP nuotr.

Įsiminė ir prie parlamento atvykę savanoriai – Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT).

„Matėme, kaip atvyko grupė vyrų ir išlipę iš automobilių patraukė link parlamento pastato. Kai kurie rankose turėjo medžioklinius šautuvus. Baiminomės provokacijų, daug kas žiūrėjo į vyrus su dideliu nerimu. Tai buvo SKAT savanoriai. Tada juos pamačiau pirmąjį kartą“, – įvykius ryškiai atsimena pašnekovas.

Artėjant vakarui, dar visai nesutemus, pranešta apie sovietų kariuomenės judėjimą – per minią nuvilnijo žinia: „Tankai važiuoja!” Tada E. Kuckailis ir išdalino degtukus, iš kurių vieną jo mama išsaugojo iki dabar.

Kišenėje turėjau degtukų. Ištraukiau, padalinau visiems po vieną. Pasakiau, kada ir kaip jį naudoti – jei atvažiuos tankai, laikyti visada tarp dantų.

„Žinojau, kad jei vyks puolimas, bus naudojami sprogstamieji paketai, o gal net šaudys tankai. Šūvio efektą pažinojau puikiai, nes vos prieš pusantro mėnesio grįžau iš tarybinės armijos. Ten tų šūvių ir sprogimų prisiklausiau sočiai.

Neliubonių k., 1988 m. Iš kairės: Janina Dudzinskienė, Ernestas Kuckailis, Boleslovas Kuckailis-Šapalas ir Algirdas Kuckailis
Neliubonių k., 1988 m. Iš kairės: Janina Dudzinskienė, Ernestas Kuckailis, Boleslovas Kuckailis-Šapalas ir Algirdas Kuckailis / Asmeninio archyvo nuotr.

Netgi pats buvau kaip reikiant trinktelėtas netoliese iššovusios haubicos (artilerijos pabūklo – LRT.lt) šūvio. Visą gyvenimą po to šūvio spengia ausyse, bet pripratau, net nebeerzina tas tylus cypimas.

Kažkur knygoje buvau skaitęs, kaip kareivis per bombardavimą laikė tarp dantų sukąstą pagaliuką, kad ausų būgneliai netrūktų. Kišenėje turėjau degtukų. Ištraukiau, padalinau visiems po vieną. Pasakiau, kada ir kaip jį naudoti – jei atvažiuos tankai, laikyti visada tarp dantų“, – pasakoja E. Kuckailis.

Visi stovėjo ir klausėsi tolumoje dunksinčių sprogimų

Prieš tai po visą teritoriją aplink parlamentą išsibarstę žmonės susitelkė arčiau pastato, tapo sunku praeiti. Viena šarvuočių kolona prariedėjo tuneliu, bet prie rūmų nestojo – taip tik sukėlė šurmulį minioje, prisiminimais dalijasi E. Kuckailis.

Pasak jo, nors atrodė, kad žmonių aplinkui nebuvo tiek daug, kai visi susispaudė prie rūmų sienų nebebuvo galima judėti, o tarp žmonių tarpai buvo tokie maži, kas viskas, ten, kur stovi, ten ir būni iki galo, LRT.lt sako pašnekovas.

Sausio 13-osios įvykiai
Sausio 13-osios įvykiai / Algimanto Maskoliuno nuotr.

„Susitelkimas buvo visiškai natūralus. (...) Gal kas nors ir pasišalino, bet žinau, kad dalis, kai sužinojo, kad puolamas Televizijos bokštas, labai greitai susiorientavo ir nuvyko ten“, – teigia E. Kuckailis.

O ryžto priešintis buvo daug – už nugaros jaunuoliai pamatė kelis metalinius strypus: „Ką gi, būsime ne plikomis rankomis, – tada pamanė E. Kuckailis. – Jie bus ginkluoti, bet gal nešaudys į minią. O jei kils grumtynės, būsime ne plikomis rankomis“.

Nutilo dainos, niekas nebedalijo arbatos. Visi tik laukė.

Anot jo, sutemus girdėjosi duslūs sprogimai, o žmonės susispaudė dar arčiau sienų. Tylinčią minią žinios pasiekdavo gana greitai – dalis žmonių turėjo radijo imtuvus ir nuolat klausėsi pranešimų, priduria pašnekovas.

Sausio 13-osios įvykiai
Sausio 13-osios įvykiai / Vytauto Butkaus nuotr.

„Jau žinojome, kad šturmuojamas pastatas Konarskio gatvėje ir Televizijos bokštas. Gerai nepamenu, kuriuo momentu išgirdome Vytauto Landsbergio kreipimąsi. Regis, netgi prašė skirstytis, vengiant galimų skaitlingų aukų. Nuvilnijo nepasitenkinimo banga, žmonės stovėjo kaip stovėję.

Nemačiau, kad kas būtų pasitraukęs. Kažkas ragino atsitraukti nuo sienų, nes nuo sprogimų dūžtantys langai gali sužaloti. Visi stovėjo ir klausėsi tolumoje dunksinčių sprogimų. Niekas neabejojo, kad kitas puolamas objektas bus čia – Aukščiausios Tarybos rūmai. Nutilo dainos, niekas nebedalijo arbatos. Visi tik laukė. Protarpiais pasigirsdavo malda arba religinė giesmė“, – įvykius prisimena E. Kuckailis.

Specialios pajėgos ir tikslingas šaudymas

Karys pasakoja, kad tikriausiai jau buvo po vidurnakčio, kai nuo Televizijos bokšto atvyko grupė žmonių – vienas jų nešėsi trispalvę ant ilgo koto. Pasklido žinia, kad prie Televizijos bokšto šaudo, kad devyni žmonės žuvo.

„Pagalvojau, kad tai negali būti tiesa. Juk pats ką tik tarnavau toje nelemtoje armijoje, bet ar kas mane būtų privertęs šauti į civilius žmones?“ – tuo, ką girdėjo, negalėjo patikėti E. Kuckailis.

Sausio 13-osios įvykiai Vilniuje
Sausio 13-osios įvykiai Vilniuje / AP nuotr.

Net jei priverstų šaudyti, taikytum taip, kad žmonių nežalotum, dabar jau svarsto karys. Pasak pašnekovo, apie tai, kas iš tiesų šaudė į žmones, sužinojo jau kiek vėliau. Jo teigimu, eiliniai kariai šaudė imitaciniais šoviniais.

„Jie tratino šoviniais į kairę ir į dešinę automatine ugnimi. O tie, kurie tikslingai šaudė, nebuvo jų tiek ir daug, bet jie buvo tam pasirengę, buvo specialios pajėgos tam, tikriausiai profesionalai, kurie ne pirmą kartą į žmogų šovė, tikriausiai su patirtimi Afganistane ir kitur.

Jie tratino šoviniais į kairę ir į dešinę automatine ugnimi.

Manau, kad jiems nebuvo didelė problema iššauti, o paprasto tarnaujančio kareivio niekas neruošia šauti į minią – ruošia kovoti prieš kareivius, prieš kitas pajėgas. O čia visai kitokia situacija, tam reikia būti pasiruošusiam“, – svarsto E. Kuckailis.

„Žiūrėkite! Jis šaudo koviniais!”

E. Kuckailis prisimena, kaip priešais atvyko autobusas ir pradėjo laipintis sovietinės milicijos uniforma vilkintys pareigūnai.

„Visi pradėjo nerimastingai muistytis – su kuo ir prieš ką jie? Greitai nurimome – jie išsirikiavo priekyje minios, tarsi dengdami gyva grandine nuo atviro lauko priešais. Savi, mūsų“, – nurimo minia.

Vėliau naktį staiga dingo elektra ir viskas paskendo tamsoje, kūną persmelkė nerimas.

Sausio 13-osios įvykiai
Sausio 13-osios įvykiai / Nerijos Perlavičiūtės nuotr.

„Užvaldė nenusakomas jaudulys, tarsi prieš mūšį. Ką gi, mūsų eilė...“ – užplūdusius jausmus prisimena karys.

Minia šalia Aukščiausiosios Tarybos rūmų stovėjo iki ryto. Sužinojęs, kad kariuomenė grįžo į Šiaurės miestelį, išvargęs, jau visai įdienojus, E. Kuckailis su šeima grįžo namo. Įsijungus televiziją – vaizdai iš nakties įvykių, važiuojantys tankai, riksmai, signalai, šūviai...

Užvaldė nenusakomas jaudulys, tarsi prieš mūšį. Ką gi, mūsų eilė.

„Mačiau karys, kuris suėmęs ginklą už vamzdžio mojuoja buože per žmonių galvas. Staiga atstato vamzdį ir pamatau šūvio liepsnos liežuvėlį. Tiesiai į minią. Ir pagal to liepsnos liežuvėlio formą matau, kad šauna ne imitaciniu šoviniu. Nustėrau. „Žiūrėkite! Jis šaudo koviniais!”

Sausio 13-oji
Sausio 13-oji / Artūro Rimkevičiaus nuotr.

Negalėjau patikėti, bet tai buvo tiesa. Netrukus žinojome tikslų žuvusiųjų ir nenusakomą, vis didėjantį, sužeistųjų skaičių“, – pasakoja E. Kuckailis.

Mažą degtuką išsaugojo 30 metų

Po Sausio 13-osios nakties išdalintus degtukus E. Kuckailio šeima išmetė: „Išmėtėme mes tuos degtukus. Kam jie rūpėjo? Tai tik maži, nereikšmingi, neįdomūs degtukai. Bet vienas išliko“.

Apie mamos išsaugotą degtuką E. Kuckailis sužinojo tik prieš metus. Pasirodo, sako jis, tą naktį mama degtuką laikė palto kišenėje, o tuo metu, kai iš Šiaurės miestelio pajudėjo tankai, netgi laikė jį sukandus dantimis.

Ernesto Kuckailio mamos 30 metų išsaugotas degtukas
Ernesto Kuckailio mamos 30 metų išsaugotas degtukas / Asmeninio archyvo nuotr.

„Iki šiol išlikę lūpų dažų pėdsakai. Grįžusi jo neišmetė, pasidėjo į papuošalų dėžutę ir visus tuo ilgus metus saugojo. Tik prieš metus sužinojau, kad ta relikvija – mažas, aptrupėjusia galvute degtukas – išliko.

Dabar jį saugau aš savo namuose, apsaugotą mažame polietileniniame maišelyje ir pagarbiai įdėtą į mažą medinę dėžutę. Be galo brangus, tikras daiktas su tikra istorija. Vieno degtuko istorija“, – pasakoja E. Kuckailis.

Kaip gali tikėtis, kad kažkas degtuką išsaugos?

Pašnekovas pripažįsta – emociškai stipriai paveikia, kai po beveik 30 metų nuo Sausio įvykių sužinai apie išsaugotą degtuką.

Algirdas Vincas Kuckailis ir Palmira Kuckailienė su šuniuku Meškute, 1990 m. vasara
Algirdas Vincas Kuckailis ir Palmira Kuckailienė su šuniuku Meškute, 1990 m. vasara / Asmeninio archyvo nuotr.

„Atrodo, toks nereikšmingas daiktelis, bet kai jis turi tokį kontekstą, tai tie prisiminimai emociškai veikia ir ašarą kartais išspaudžia. Ir tuos kadrus žiūrėti ne visada gali ramiai. O tuo metu viskas natūraliai atrodė. Kaip gali tikėtis, kad kažkas degtuką išsaugos? Nerealu, neįtikėtinas dalykas“, – šypteli karys.

Po Sausio 13-osios – į savanorius

Būtent po Sausio 13-osios nakties E. Kuckailis žinojo – bus savanoris ir tarnaus Lietuvos kariuomenėje. Tą naktį jis pirmą kartą pamatė SKAT savanorius. Aišku, sako jis, savanoriai tada keistai atrodė – be uniformų, su medžiokliniais šautuvais...

„Tačiau buvo aišku – jei atsirado savanoriai, tai mano vieta ten, o ne kur kitur“, – LRT.lt sako E. Kuckailis.

Tačiau buvo aišku – jei atsirado savanoriai, tai mano vieta ten, o ne kur kitur.

Jis prie Lietuvos savanorių prisijungė birželio mėnesį. O pirmoji operacija laukė praėjus vos kelioms dienoms po užsirašymo – tada visą naktį saugojo Ramybės parko kryžių, nes turėjo duomenų, kad desantūra gali bandyti kryžių versti ir sprogdinti.

„Iš to laikotarpio nuotraukų neturime, kad nebūtų duomenų apie mus. Mažiau fotografavomės nei pokario partizanai, visai neturiu nuotraukų iš to laikotarpio“, – pripažįsta E. Kuckailis.

Pasak pašnekovo, tuo metu besikuriančiai kariuomenei buvo sunku gauti ginklų – kai kurie ginklų išsikasė net iš partizanų bunkerių ar drevės, kitą ginklą, įvyniotą į skudurus, atnešė močiutė. E. Kuckailis svarsto, kad kai kurie ginklai galbūt buvo atstatyti iš deaktyvuotų ginklų, kuriuos naudodavo mokymui mokyklose.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt