Iki šiol neskelbti vaikų liudijimai: tanko sutraiškytas tėtis, lazda užsimojęs desantininkas ir keršto troškimas

Domantė Platūkytė, LRT.lt
2021.01.12 05:30
1991 m. sausio 13-oji diena

Po Sausio 13-osios nakties kai kurie vaikai liko našlaičiai – vieni su Televizijos bokštą besiruošiančiais ginti tėvais atsisveikino, kiti nespėjo grįžti namo ir tėvų nebepamatė. Buvo ir tokių vaikų, kurie patys tapo įvykių liudininkais – stebėjo skriejančius šovinius, sprogstančias bombas ir sužeistus žmones, kibosi kitiems į rankas ir bijojo dėl savo bei artimųjų gyvybės.

Aldona Petrulionienė – laisvės gynėja, 1991 metais dirbusi chemijos mokytoja ir stojusi ginti Televizijos bokšto. Sausio 13-osios naktį žuvus auklėtinių tėčiui, mokytoja nusprendė įamžinti mokinių liudijimus. Po Sausio įvykių Aldona paprašė savo mokinių, kad šie aprašytų, ką matė ir patyrė Sausio 13-osios naktį, tačiau apklausti savus mokinius mokytojai neužteko – pusei metų ji išėjo iš darbo ir važinėdama po Lietuvą rinko vaikų liudijimus.

Vaikų liudijimus Aldona kartu su bendraminčiais norėjo sudėti į knygą „Vaikai kaltina, vaikai liudija“. Surinkta medžiaga jau buvo paruošta spausdinti, tačiau ją apsiėmus saugoti Aldonos kolegei knyga dingo.

Aldona Petrulionienė
Aldona Petrulionienė / E. Blaževič/LRT nuotr.

Prieš Sausio įvykių 30-metį Aldona savo surinktą medžiagą perdavė LRT. Portalas LRT.lt publikuoja dalį anksčiau niekur neskelbtų Aldonos surinktų mokinių liudijimų.

Sausio 13-osios trisdešimtmečiui skirtą projektą galite rasti čia.

„Atėjusi kaimynė pranešė, kad tėtė sutraiškytas“

Kristina Kanapinskaitė Sausio 13-osios naktį prarado tėtį. Savo išgyvenimais praėjus kuriam laikui nuo Sausio įvykių mergina pasidalijo savo liudijime. Ji prisimena, kaip tėtis pradėjo ruoštis Vilniun, kaip mama bandė jį sulaikyti, o ji pati pagalvojo, kad mamos pastangos bergždžios.

„Susitvarkę namie, vėl visi prilipom prie televizoriaus. Mama paskutinė nuo jo atsitraukė. Visi kietai sumigom“, – rašė Kristina.

Mergina prisiminė, kad šeštą valandą pabudo nuo šurmulio – atėjusi kaimynė pranešė, kad tėtė sutraiškytas.

Sausio 13-osios įvykiai
Sausio 13-osios įvykiai / Vytauto Butkaus nuotr.

„Įtikinusi save, jog tai nesąmonė, aš greitai užmigau, o mama nebegalėjo užmigti: įsijungė radiją, televizorių... Pabudau nuo labai nemalonaus jausmo. Praplėšiau akis: į kambarį raudodama įgriuvo mama. Aš krūptelėjau. Neverkiau... Tik kažkoks nepakeliamas sunkumas pradėjo dusinti mane ir pradėjau rėkti. Ir vis kvailai kartojau: „Ne... Ne... Ne...“

Pasirodo, ir jis nuolat laukia tėtės sugrįžtant. Dieve, iš kur?!

Atsikėliau, nuėjau prie brolio lovos – jis tyliai verkė. Mama buvo išmušta iš vėžių – nežinojo, ką daryti, ko griebtis“, – savo išgyvenimais dalijosi Kristina.

Ji sakė, kad ir po laidotuvių nepatyrė netekimo jausmo ir tarsi vis laukdavo sugrįžtančio tėčio.

„Laidotuvės. Grįžom iš kapinių namo. Nežinau, kaip brolis, kaip mama, o aš nepatyriau to netekimo jausmo – aš buvau rami. Ne vieną vakarą nustebusi žiūrėdavau į laikrodį – kada gi pagaliau grįš tėtė. Bet tai trukdavo tik akimirką, – pasakojo Kristina. – Mintis, kad jo nebėra, grąžindavo mane realybėn. Bandžiau šnekinti brolį – ką jis jaučia. Pasirodo, ir jis nuolat laukia tėtės sugrįžtant. Dieve, iš kur?!“

„Motina puolė prie manęs ir pradėjo verkti“

Savo tėčio nespėjo pamatyti ir iš kariuomenės tą naktį sugrįžęs Gintaras Kavoliukas. Jo tėtis Algimantas žuvo gindamas Televizijos bokštą. Sausio 12 dieną Gintaras sužinojo, kad galės sugrįžti namo – iš kariuomenės jį paleido atostogų.

„Net nesitikėjau, kad paleis, nes Vilniuje jau prasidėjo tie įvykiai. Nuvažiavęs į traukinių stotį, negavau bilietų, kaip dabar atsimenu, kasininkė pasakė: „Litva bušujet“ (Lietuva protestuoja). Traukinių į Vilnių nebuvo. Taip traukinių stoty pralaukiau iki vienuoliktos valandos. Vėliau paėmiau bilietus iki Minsko, galvojau, vis būsiu arčiau namų.

Sausio 13-osios įvykiai
Sausio 13-osios įvykiai / Vytauto Butkaus nuotr.

Apie antrą–trečią nakties traukinyje suskaudo širdį, galvojau, kad šiaip, nuo cigarečių. O pasirodė, kad kažkas atsitiko, bet niekaip negalėjau pagalvoti, kad maždaug tuo laiku žuvo tėtis“, – prisiminė Gintaras.

Kai pasakė, kad žuvo tėtis, per visą kūną perėjo šiurpas, ėmė krėsti šaltis.

Nuvykęs į Minską, Gintaras sėdo į autobusą, važiuojantį į Vilnių. Autobuse per radiją pranešė, kad prie Televizijos bokšto žuvo du žmonės. Atvykęs į Vilnių Gintaras įsėdo į taksi – vairuotojas dar pasiūlė užvažiuoti prie bokšto, tačiau Gintaras labai norėjo greičiau namo.

„Eidamas namo, sutikau draugus – jie man apie tėtį nieko nepasakė, bet iš jų veidų supratau, kad kažkas atsitiko. Įėjau su šypsena, galvojau, padarysiu staigmeną tėveliams, visi kartu atšvęsim mano gimtadienį sausio 19 d., o atvėręs duris pamačiau namie daug žmonių, visi jie buvo juodai apsirengę.

Sausio 13-oji, Sausio įvykiai
Sausio 13-oji, Sausio įvykiai / Daivos Goldberg nuotr.

Motina puolė prie manęs ir pradėjo verkti. Kai pasakė, kad žuvo tėtis, per visą kūną perėjo šiurpas, ėmė krėsti šaltis“, – rašė Gintaras.

„Tai buvo pirmasis skausmas, kurį patyriau savo gyvenime“

Sausio 13-osios naktį Robertas neteko tėčio, o po metų mirė ir jo mama. Vaikiną liko auginti garbaus amžiaus močiutė.

„Aš, Robertas Vaitkus, tą lemtingąją naktį net nepagalvojau, kad išaušęs sausio 13 rytas atneš į mūsų šeimą tragediją. Žinia, kad netekome tėvelio, buvo itin skaudi mūsų šeimai. Tai buvo pirmasis skausmas, kurį patyriau savo gyvenime. Labai skaudžiai reagavo mano motina, todėl tai ypač atsiliepė jos sveikatai. Nepraėjus nė metams, ji mirė.

Šiuo metu aš gyvenu su močiute, kuriai jau per 92 metus. Mes likome dviese, todėl ji glaudžiasi prie manęs, o aš – prie jos. Ir taip mums darosi jaukiau“, – savo prisiminimuose rašė Robertas.

Sausio 13-oji
Sausio 13-oji / Antano Sigito Bakanausko nuotr.

Tačiau net ir praradęs tėtį Robertas tvirtino, kad aukos nebuvo beprasmės.

„Nors dramatiškomis sausio dienomis žuvo žmonės, aukos nebuvo beprasmės. Sausio 13 įvykiai parodė, ko Lietuva siekia, ko trokšta ir dėl ko kovoja. Tik mūsų ryžtas, drąsa, pasiaukojimas atvedė mus į nepriklausomybę. Tepadeda mums Dievas“, – vylėsi jis.

„Suvokiau siaubingą kaltę – juk aš iki šiolei nemylėjau Tėvynės“

Ne vienas moksleivis Sausio 13-osios naktį ėjo ginti Televizijos bokšto. Taigi vaikų pasakojimuose – ir kraupūs jų pačių išgyvenimai arba kaltės jausmas, kad prie bokšto jų neišleido, ir brandūs svarstymai, kas yra meilė tėvynei.

Suvokiau siaubingą kaltę – juk aš iki šiolei nemylėjau Tėvynės. Be galo norėjau išpirkti tą kaltę. Deja, mama sustabdė griežtu „ne“. Dar maža esanti ginti... Tėvynę...

„Žemesnėse klasėse Tėvynę aš bandžiau suvokti galvele, o ne širdimi. O paskui paklausiau savo širdies: „Kas manoji Tėvynė? Tai mano kambarys? Tai mano kiemas? Ne, tai daugiau, tačiau tai ne tos TSRS platybės, kurių vaikystėje manęs taip ir neišmokė pamilti...

Sausio 13-osios įvykiai
Sausio 13-osios įvykiai / Jono Jakimavičiaus nuotr.

Sausio 13-osios naktį akių nesudėjau. Blaškiausi. Troškau lėkti į Vilnių. Suvokiau siaubingą kaltę – juk aš iki šiolei nemylėjau Tėvynės. Be galo norėjau išpirkti tą kaltę. Deja, mama sustabdė griežtu „ne“. Dar maža esanti ginti... Tėvynę... Vis šokinėjau prie lango. Dairiausi. (...)

Tą neužmirštamą naktį Tėvynė atėjo į mano širdį ir, manau, amžinai užvaldė ją“, – tokiais prisiminimais dalijosi Telšių katalikų vidurinės mokyklos mokinė Indrė Katinaitė.

Dešimtmetė įvykių sūkuryje ir kruvinas automobilis

Kiti vaikai kruvinuosius įvykius matė iš arti – stebėjo artėjančius tankus, sužeistus žmones ir baiminosi dėl savo bei kitų gyvybės, stebėjo, kaip žmonės ginkluojasi, atsisveikina su artimaisiais ir dalija vieni kitiems raštelius su savo telefono numeriais ar adresais. Matytus įvykius vaikai apibūdina kaip karą.

Įvykių liudininke tapo ir dešimtmetė Edita Dutkutė. Jai įsiminė ne tik Lietuvos vardo skandavimas ir dainos, bet ir šoviniai, bombos, drebanti žemė bei sužeistų žmonių vaizdai.

„Pamatėme, kad ant mūsų mašinos guli moteris. Jos kojos buvo sužalotos. Tėvelis pribėgo ir su kitu vyru įtraukė moterį į mašinos vidų. (...) Įsėdęs į mašiną, per gazonus, šaligatvius išvežė sunkiai sužalotą moterį prie greitosios pagalbos.

Sausio 13-oji. Rytas po kruvinos nakties
Sausio 13-oji. Rytas po kruvinos nakties / Aurimo Bagdono nuotr.

Kareiviai šaudė iš šautuvų ir tankų, su lazdomis ir šautuvais mušė žmones, buvo labai daug dūmų, švietė tankų prožektoriai. Pasidarė labai baisu. Pakišau galvą po mamytės paltu“, – pasakojo dešimtmetė Edita.

Tėveliai dvi dienas plovė mašiną ir užvalkalus nuo kraujo. Aš daug dienų negalėjau eiti į lauką, nes bijojau.

Sugrįžus namo visiems skaudėjo ausis ir galvą, o automobilis buvo kruvinas.

„Tėveliai dvi dienas plovė mašiną ir užvalkalus nuo kraujo. Aš daug dienų negalėjau eiti į lauką, nes bijojau. Naktimis, kai tik užmerkiu akis, matau, kaip tiesiai į mane važiuoja tankas, šoku iš miego ir šaukiu tėvelius.

Kiekvieną dieną melsdamasi prašau Dievo, kad jis mūsų Prezidentą padarytų tokį galingą, duotų Jam daug sveikatos, kad jis galėtų išvyti iš mūsų žemės visus svetimus tankus ir kareivius“, – vylėsi Edita.

„Priėjęs prie manęs desantininkas užsimojo lazda“

Vyresnieji moksleiviai matytus įvykius taip pat apibūdino kaip baisiausius gyvenime.

„Vienas lengvasis tankas pradėjo po truputį stumdyti žmones, tartum ten būtų ne žmonės, o malkų krūva. Pasigirdo dūžtančių stiklų garsas. Vienas sunkusis tankas, sustojęs prie transformatorinės būdelės, staiga iššovė iš savo pabūklo. Arčiau tanko stovėję žmonės parkrito. Kas galėjo, tas dar nusvirduliavo nuošaliau, o kurie nepajėgė eiti, tuos žmonės paėmė ir nunešė.

Sausio 13-osios įvykiai
Sausio 13-osios įvykiai / Vytauto Butkaus nuotr.

Kareiviai pradėjo vaikyti žmones nuo bokšto. Mušė metaliniais strypais, suvyniotais į bintą ar baltą popierių. (...) Žmonės dar stovėjo prie tankų, bandė susikalbėti su kareiviais. Tie, į kalbas nesileisdami, pradėjo šaudyti į viršų. (...)

Kareiviai pradėjo šaudyti palei kojas, pakeldami velėną. Teko atsitraukti. Ir tada aš pirmą kartą pamačiau sužeistus. Tuo metu sunkiai suvokiau, kiek laiko truko tas pragaras, tačiau tai buvo baisiausias iš visų patirtų mano įspūdžių gyvenime“, – rašė Vilniaus 3-iosios statybininkų mokyklos moksleivis Laimonas Paulauskas.

Pamačiau ateinantį desantininką. Jis priėjęs prie manęs užsimojo lazda.

Praėjus savaitei po Sausio 13-osios įvykių Ilonai Petrukaitytei iš kojos išimta plastmasinė skeveldra. Dar po kelių savaičių – ir guminė. Ant kojų likę randai, skauda dešinę koją, tačiau, kaip prisiminimuose rašė Ilona, ji vis tiek myli Tėvynę Lietuvą.

„Prie pat mano dešiniosios kojos sprogo tas sprogstamasis paketas. Visur pasklido dūmai. Man užgulė ausis ir matyti nieko negalėjau, nes akyse pasidarė kaip koks rūkas. Tada aš nubėgau ir atsirėmiau į autobusą (...)

Sausio 13-oji, Sausio įvykiai
Sausio 13-oji, Sausio įvykiai / Daivos Goldberg nuotr.

Po kokios minutės man prašviesėjo akys ir aš pamačiau ateinantį desantininką. Jis priėjęs prie manęs užsimojo lazda. Aš susigūžiau ir pamaniau: „Tegul būna, kaip bus, aš nebėgsiu.“ Bet jis nuleido lazdą ir nuėjo. Aš pradėjau eiti ir tik dabar pajutau, kad mano dešinioji koja nutirpusi ir aš negaliu normaliai paeiti. (...) Mane krėtė drebulys, aš verkiau“, – rašė Ilona.

„Mirti nebijojau. Norėjosi keršyti“

Po kiekvieno tanko šūvio – per kūną pereinantis šiurpas. Iš karinių mašinų – automatų šūviai. Spengimas ausyse, rėkiantys ir prie bokšto bėgantys žmonės – tankų prožektoriai apakina akis ir visi suakmenėja. Tokiais prisiminimais dalijosi Vilniaus 3-iosios statybininkų mokyklos moksleivis Virgilijus Jurevičius.

„Kulkos skraidė virš galvų, švilpė pro ausis. Jas buvo galima matyti, nes jos švietė. Šalia manęs bėgęs žmogus sustojo, atsisukęs pamačiau, kad viena jo ranka kruvina. Prie bokšto buvo sumaištis. Triukšmas, verksmas, sužeistieji, čia pat ant žemės gulėjo nušauti. Mirti nebijojau. Norėjosi keršyti“, – pripažino Virgilijus.

Sausio 13-osios įvykiai
Sausio 13-osios įvykiai / Vytauto Butkaus nuotr.

Apie kerštą kalbėjo ir Jonas Adomkevičius. Jis prisipažino būdamas prie bokšto kelis kartus pagalvojęs, kad „jau viskas baigta“. Iš pradžių manė, kad viskas, tankai tuoj išvažiuos, o vėliau – kad bokštas užimtas, todėl viskas tuoj baigsis. Tačiau buvo ne taip – kiek pastovėję tankai pradėjo judėti ir traiškė žmones, rašė Jonas.

„Žiauru, baisu... Atsimenu tą momentą, kai prasiskynė žmonės ir pasirodė mergina. Jos veidas, rūbai buvo permirkę krauju. Kiek paėjusi, ji apalpo ir iš karto buvo išvežta į ligoninę. Tankai judėjo toliau. Nelaukdami nieko, dideliu greičiu važiavo tiesiai į minią. Žmonės buvo nublokšti už tvoros ir tada jau buvo tikrai pabaiga.

Akys neašarojo, širdis virė krauju, mąsčiau apie kerštą. Norėjosi bėgti bokšto link, bet susilaikiau.

Tankai sustojo, nutilo automatų šūviai. Namo nėjome, buvome iki pat ryto. Stovėti buvo liūdna, kažkas dainavo, o man ir mano draugams ne dainos rūpėjo. Žuvo mūsų vaikystės draugas Ignas Šimulionis. Akys neašarojo, širdis virė krauju, mąsčiau apie kerštą. Norėjosi bėgti bokšto link, bet susilaikiau“, – sakė draugą praradęs Jonas.

Sausio 13-oji, Sausio įvykiai
Sausio 13-oji, Sausio įvykiai / Daivos Goldberg nuotr.

Kalbėdamas apie Sausio 13-osios naktį apėmusią drąsą, moksleivis Nerijus Karbauskas pripažino – tą naktį jis gimė antrą kartą.

„Tada manyje pabudo sunkiai žodžiais apsakomas jausmas. Gal tai buvo ryžtas, drąsa, o gal tai baisi neapykanta sovietų sadistams, kuriems nesudreba ranka net prieš moteris. Tai buvo atgimimo jausmas, aš lyg antrą kartą gimiau, man visai nebuvo baisu, aš jų visai nebijojau!

Tada aš puoliau į minią, saugančią televiziją, bet paketas, sprogęs prieš mane, trumpam mane sulaikė ir kai aš vėl puoliau tenai, kur karščiausia, mane sulaikė verkianti mama. Toks buvau aš ne vienas, tokių buvo tūkstančiai ir jie visi buvo pasiruošę mirti už laisvę“, – rašė Nerijus.

„Gerai, kad vakar buvau išpažinties“

Virginija Kuklytė Sausio 13-osios naktį praleido prie parlamento. Mergina atviravo, kad nors savanoriai ragino eiti namo, įspėjo apie grėsmę, ji su draugais nesitraukė: „Pasilikti buvo baisu, bet išeiti – gėda. Mes pasilikome.“

Išgirdus apie tai, kad prie bokšto tankai jau traiško ir šaudo beginklius žmones, malda prie parlamento nutilo ir visi akimirkai sustingo – visi galvojo, kad dabar atėjo parlamento eilė, o „apakę galvažudžiai greit bus čia“.

Sausio 13-osios įvykiai
Sausio 13-osios įvykiai / Vytauto Butkaus nuotr.

„Man buvo baisu. Klaikiai staugė šunys. Galvojau, kur reikės bėgti. Ir tada mano draugas pasakė žodžius, kurių aš niekad nepamiršiu: „Gerai, kad vakar buvau išpažinties.“ Kaip mane išvedė iš aikštės, aš nepamenu.

Ir tada mano draugas pasakė žodžius, kurių aš niekad nepamiršiu: „Gerai, kad vakar buvau išpažinties.“

Miesto gatvėmis vaikščiojo ginkluoti, apgirtę kareiviai. Kai ryte grįžau namo ir pamačiau tėvus, pravirkau... Negalėjau užmigti. Bet koks triukšmas man primindavo šūvius. Pradėjau dažnai netekti sąmonės. Mane paguldė į ligoninę“, – apie patirto streso poveikį kalbėjo Virginija.

„Mačiau viską, ko iki tos dienos nebuvau matęs“

Po Sausio įvykių pasikeitė ir Mariaus Meiliulio gyvenimas. Savo pasakojime jis sakė, kad po Sausio 13-osios nakties negalėjo ramiai miegoti, ausyse ūžė, bijojo tamsos. Jis rašė, kad nei pats, nei draugai politika daug nesidomėjo, tačiau nuo tos minutės, kai praradome Spaudos rūmus, jie budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos.

Tačiau Sausio 13-osios naktį Marius kartu su tėčiu buvo prie Televizijos bokšto – kurį laiką vaikinas negalėjo patikėti, kad bus šaudoma į beginklius žmones.

Sausio 13-osios įvykiai. Laidotuvės
Sausio 13-osios įvykiai. Laidotuvės / LRT nuotraukas perdavė Juozas Bindokas

„Visiškai nebijodamas, atsidūriau šalia tanko. Šis iššovė: šūvio banga nubloškė mane kelis metrus į šalį. Kai atsipeikėjau, pamačiau, kad tankas bando ropoti į kalną, bet, įstrigęs vietoje, pradėjo sukinėtis. Tėvas, pamatęs, kad aš guliu šalia tanko, nutempė mane į šalį.

Logiškai mąstyti nebegalėjau, nesidaviau vežamas į namus. Mačiau viską, ko iki tos dienos nebuvau matęs, – girtus kareivius, kruvinas ir aimanuojančias pagyvenusias moteris“, – prisiminimais dalijosi Marius.

„Tankas atsuko vamzdį į žmogų, kuris stovėjo netoliese“

Iš pradžių niekas negalvojo apie mirtį, savo liudijime rašė kitas moksleivis Ričardas Petronis. Savo pasakojime jis aprašė matytus vaizdus prie Televizijos bokšto.

„Staiga tankas sustojo, iš jo buvo išmesti du patronai su dujomis. Netoliese buvę žmonės užsidengė veidus ir suklupo. Dujos sklido ir iš tanko išmetimo vamzdžio, man apsvaigo galva. Tankas atsuko vamzdį į žmogų, kuris stovėjo netoliese.

Sausio 13-oji
Sausio 13-oji / Artūro Rimkevičiaus nuotr.

Kai pribėgau, pamačiau, kad jam iš ausų pradėjo tekėti kraujas. Tai buvo siaubingas vaizdas.

Aš iš karto užsidengiau ausis, o tas vyriškis nesuspėjo. Kai pribėgau, pamačiau, kad jam iš ausų pradėjo tekėti kraujas. Tai buvo siaubingas vaizdas. Tada aš supratau, kad čia bus daug aukų. (...)

Keturi vyriškiai iš minios nešė du tamsiai apsirengusius jaunuolius, juos nunešė į apačią. Tuo pačiu metu tankas stūmė žmones nuo bokšto. Pačiame bokšto viduje aš pamačiau kareivius su automatais, jie mušė viduje esančius žmones, o paskui šaudė į viršų.

Kulkos skriejo ne tiesiai, o atšokdamos nuo sienos. Kol aš žiūrėjau, kas dėjosi viduje, atsidūriau priešais tanką. Man net šiurpas perėjo per kūną. Po kelių sekundžių pasigirdo šūvis“, – sakė Ričardas.

Sausio 13-osios trisdešimtmečiui skirtą projektą galite rasti čia.

Sausio 13-oji, Sausio įvykiai
Sausio 13-oji, Sausio įvykiai / Daivos Goldberg nuotr.
Sausio 13-osios įvykiai
Sausio 13-osios įvykiai / LRT nuotraukas perdavė Antanas Ruginis
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt