Penkis žingsnius tolyn, nes šausiu. Skaudus Sausio 13-osios nakties liudijimas

Domantė Platūkytė, LRT.lt
2021.01.04 15:09
Aldona Petrulionienė

Tada jau buvo galima išprotėti iš skausmo ir iš siaubo. Taip Sausio 13-osios įvykius atsimena Aldona Petrulionienė, tuo metu dirbusi chemijos mokytoja ir stojusi ginti televizijos bokšto. Tą naktį išgyvenusi netektį, mokytoja nusprendė įamžinti mokinių liudijimus – pusei metų palikusi darbą važinėjo po visą Lietuvą ir kalbėjosi su moksleiviais. Tarp surinktų liudijimų – ir mokinės atiduotas kareivių peršautas batas.

Sausio 13-osios trisdešimtmečiui skirtą projektą galite rasti čia.

Sausio 13-osios naktį Aldona prie televizijos bokšto atvyko su kolege. Tą dieną degė laužai, vakare vaikai ir jaunimas šoko aplink laužą ir visiems buvo linksma, pasakoja ji. Tada minčių, kad gali žūti žmonės, nebuvo, tačiau susirinkusieji šnabždėjosi ir laukė – buvo nuojautų, kad kažkas gali nutikti.

Atėjus nakčiai atsirado ir baimės: „Dieną laužas degė, mokiniai šoko, mes laimingi. Šnibždesių buvo, nes visą laiką visi laukė, – kažkas bus. Bet kad ten bus taip... Tik galvojome, kad atliekame savo pareigą ir kad apsaugosime televizijos bokštą. Kaip šitiek žmonių neapsaugosim bokšto? Viešpatie... O kai prasidėjo tikri šaudymai, stiklų kritimas žmonėms ant galvų, kraujas...“ – įvykius ryškiai atsimena pašnekovė.

Iki šios dienos man tas vaizdas matosi ir girdisi. Mus stūmė prie paties bokšto, o žmonės užtvėrė, kad jei kabins, tai mus.

Tačiau Aldona sako tą naktį buvusi sužavėta žmonių pasiaukojimo – kai pasirodė tankai, ropojantys į kalną, žmonės nedvejojo ir sustojo į pirmas eiles, kad apsaugotų kitus nuo krentančių stiklų.

Sausio 13-osios įvykiai Vilniuje
Sausio 13-osios įvykiai Vilniuje / AP nuotr.
1991 m. Sausio įvykiai Vilniuje
1991 m. Sausio įvykiai Vilniuje / P. Lileikio nuotr.

„Iki šios dienos man tas vaizdas matosi ir girdisi. Mus stūmė prie paties bokšto, o žmonės užtvėrė, kad jei kabins, tai mus. O vėliau, kai jau išmėtė po šonus visus, išsilakstėme, tai ten buvo bala – purvina bala“, – portalui LRT.lt pasakoja Aldona.

„Grįžau apdujusi“

Kaip pasakoja moteris, tada sūnaus neišleido eiti kartu prie bokšto, kadangi jo žmona laukėsi.

„Sakiau: jums vaikai liks auginti, aš einu. Veržėsi sūnus be galo, marti, bet sakiau: nu niekur jūs neisit, sėdėkit ir laukit“, – sako ji.

1991-aisiais Aldona kartu su sūnumi ir marčia gyveno visai šalia televizijos bokšto, taigi likę namuose sutuoktiniai matė naktį nuo bokšto einančius žmones – jie buvo išsigandę, kruvini, o didžioji dalis ir pasimetę.

Sausio 13-oji
Sausio 13-oji / Daivos Goldberg nuotr.

Visi jie ėjo pro Aldonos namus. O jos sūnus kartu su žmona visą naktį budėjo – prie lango buvo padėtas telefonas, vaistinėlė, kad pro šalį einantys žmonės galėtų paskambinti artimiesiems, susitvarstyti žaizdas. Aldona pasakoja, kad namuose likę artimieji be galo jaudinosi – matė apdaužytus ir kruvinus, šoko būsenos ištiktus žmones, o pačios Aldonos vis nesulaukė.

Ji grįžo tik ryte. „Nežinau, kažkokia apdujusi grįžau“, – prisimena moteris.

Aldona Petrulionienė
Aldona Petrulionienė / E. Blaževič/LRT nuotr.

Tai buvo visų mūsų begalinis pasiaukojimas, dabar sako Aldona. Žmonės virė arbatą ir ją dalijo iš kitų miestų atvykusiesiems, kas turėjo, atnešdavo sumuštinių, vaišino kitus, dalijo maistą ir arbatą.

Skaudi netektis ir sūnus, nebepamatęs tėvo

Tą naktį ir Aldona patyrė netektį – žuvo jos auklėtinių tėtis.

„Tuo metu mano auklėtiniai buvo dvyliktokai. Kavoliukas ir Kavoliukaitė – dvynukai – buvo mano auklėtiniai. Tą naktį žuvo jų tėtis Algimantas Kavoliukas, o tai sužinojau tik ryte. Greitai skambinau Dariui, Kavoliuko sūnui, sakau: „Dariau, kur mama?“ Galvojau, su mama pakalbėsiu.

Sausio 13-oji
Sausio 13-oji / Daivos Goldberg nuotr.

Tada jau buvo galima išprotėti iš skausmo ir iš siaubo.

O man sako, kad mama miega. Nieko nesupratau – tėvas nušautas, o mama miega. Ji tikriausiai jau buvo vaistais apgirdyta, kad miegotų. Nenorėjau tiesmukiškai sakyti, laukiau, ar jis pasakys man. Sako: „Naktį mūsų tėtį nušovė.“ Viskas. Tada jau neberadau nei žodžių, nei ką pasakyti, nors tikrai rasdavau, ką kalbėti ir kaip. Jie pasakė tiek, kiek ir aš žinojau. O man smūgis, kad mano mokinių tėvas žuvo.

Netrukus turėjo kitas brolis grįžti iš kariuomenės. Man sako: „Brolis turi grįžti šiąnakt, jis nespėjo pamatyti tėvo. Laukiam visi, bet tėčio jau nėra, brolis jo nepamatys.“ Tada jau buvo galima išprotėti iš skausmo ir iš siaubo“, – kalba Aldona.

„Penkis žingsnius tolyn, nes šausiu“

Kitą rytą ji dar kartą atėjo prie žmonių padarytų užtvarų ir tvorų, jos jau buvo gėlėmis apkaišiotos. O kareivėliai, sako Aldona, atstatę šautuvus.

„Va ten tai mane tikrai galėjo nušauti. Aš atsistojau ir sakau rusiškai – kiek moku, kiek nemoku, bet sakau: „Sūnau, jūs juk šiąnakt nušovėte savo draugo, kuris grįžo iš kariuomenės, tėvą.“ O man atsakė: „Penkis žingsnius tolyn, nes šausiu.“ Sakau: „Naktį tankų neišsigandau, tai jūsų šautuvo visai nebijau“, – pasakoja ji.

Aldona Petrulionienė
Aldona Petrulionienė / E. Blaževič/LRT nuotr.

Kai grįžom namo, aš visa drebėjau, verkiau, buvau sutrikusi, man viskas susipynė – Sonatos ir Dariaus tėvas žuvo, ir tie įvykiai mano akyse, atstatytas šautuvas.

Dabar Aldona savęs klausia: iš kur tada buvo tiek drąsos? Moteris svarsto, kad dabar tikriausiai nebepakartotų tokių žodžių. Tą rytą prie užtvarų ji lankėsi kartu su marčios mama, ta vis trukteldavo už rankos ir ragindavo: „Tu nerizikuok, einam toliau, nes matai, kokios jų akys, koks žiaurumas, nedaryk klaidos.“ O Aldona atsakydavo: „Nieko jau nebijau.“

„Kai grįžom namo, aš visa drebėjau, verkiau, buvau sutrikusi, man viskas susipynė – Sonatos ir Dariaus tėvas žuvo, ir tie įvykiai mano akyse, atstatytas šautuvas“, – dalijasi pašnekovė.

Rinkti vaikų liudijimai ir mokinės peršautas batas

Po Sausio įvykių Aldona paprašė savo mokinių, kad šie aprašytų, ką matė ir patyrė Sausio 13-osios naktį. Tačiau apklausti savus mokinius mokytojai neužteko – kodėl nepabendrauti su daugiau mokinių ir mokytojų iš visos Lietuvos?

Su tokia mintimi prasidėjo didysis Aldonos darbas – pusei metų mokytoja išėjo iš darbo ir rinko medžiagą, vaikų liudijimus. Tokiai veiklai ji gavo net ministro leidimą, suteikiantį galimybę važinėti po mokyklas ir bendrauti su mokiniais.

Sausio 13-oji
Sausio 13-oji / Daivos Goldberg nuotr.

„Kas mane vedė rinkti medžiagą? Vedė tai, ką aš išgyvenau“, – dabar svarsto Aldona.

Vėliau, 1992-aisiais, Spaudos rūmuose ji suorganizavo moksleivių konferenciją, renginyje dalyvavo iš visos šalies suvažiavę mokiniai.

„Tai buvo labai didelis, labai rimtas suvažiavimas. Visa širdimi dirbome, tai buvo mūsų visų darbas. Įtraukiau kiek galima daugiau mokytojų, Sausio 13-osios brolijos narių“, – pasakoja pašnekovė.

Kas mane vedė rinkti medžiagą? Vedė tai, ką aš išgyvenau.

Vaikų liudijimus Aldona kartu su bendraminčiais norėjo sudėti į knygą „Vaikai kaltina, vaikai liudija“. Surinkta medžiaga jau buvo paruošta spausdinti, tačiau ją apsiėmus saugoti Aldonos kolegei knyga dingo. Kas nutiko su medžiaga, moteris ir dabar nežino – gal dokumentus saugojusi kolegė knygą išleido savo vardu, svarsto ji.

Aldona Petrulionienė
Aldona Petrulionienė / E. Blaževič/LRT nuotr.

O skausmą dėl tokio praradimo Aldona jaučia ir dabar, praėjus 30 metų: „Tai buvo man širdies skausmas. (...) Naktimis būdavo redaguojama ta medžiaga, nes dieną dirbti reikia. Ir žurnalistai įsitraukė, ir redaktoriai, dirbo širdimi visi. Aš pradedu kalbėtis ir vėl nervinuosi, vėl drebu visa. (...) Čia buvo begalinis darbas, dėl jo man širdis plyšo“, – pripažįsta ji.

Tarp Aldonos surinktos medžiagos – ne tik vaikų liudijimai. Viena jos moksleivė mokytojai įteikė batą, kurį Sausio 13-osios naktį pažymėjo kulka.

„Mokinė pasakojo, kad jai batą peršovė, pro odą nubraukė. Paprašiau, sakau: tu man gali padovanoti, nes batas jau senas. Sutiko. Ji man atidavė, aš jį 30 metų saugojau“, – sako pašnekovė.

Prie televizijos bokšto Aldonos mokinei buvo peršautas batas
Prie televizijos bokšto Aldonos mokinei buvo peršautas batas / E. Blaževič/LRT nuotr.
Sausio 13-oji
Sausio 13-oji / Sauliaus Misiuko nuotr.

Už savo darbą Aldona yra gavusi pripažinimą iš užsienio lietuvių – iš JAV lietuvių draugijos gavo raštą, padėką ir atsiųstus 100 dolerių už veiklą Lietuvai. Jai įteiktas ir Sausio 13-osios medalis, tačiau Aldona kuklinasi: „Labai malonu, labai gera, bet visa širdimi atlikau tik tai, ką reikėjo atlikti.“

Mokytoja sako 30 metų surinktą medžiagą saugojusi kaip savo turtą, tačiau „ateina laikas, kai tą turtą reikia kažkur naudingai padėti, perduoti į patikimas rankas, nes tai yra mūsų istorija ir mūsų gyvenimas“.

Aldona Petrulionienė
Aldona Petrulionienė / E. Blaževič/LRT nuotr.
Aldona Petrulionienė laiko jai mokinės atiduotą prie televizijos bokšto peršautą batą
Aldona Petrulionienė laiko jai mokinės atiduotą prie televizijos bokšto peršautą batą / E. Blaževič/LRT nuotr.
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt