Kasmet spalio 11-oji visame pasaulyje minima kaip atsiskleidimo diena (Coming Out Day). Atsiskleidimas yra procesas, kurio metu asmuo pripažįsta sau ir pasako aplinkiniams apie savo neheteroseksualią orientaciją. Tokiu būdu asmenys ne tik atskleidžia savo seksualinę orientaciją ar lytį, bet ir prisideda prie LGBT+ bendruomenės kovos dėl lygių teisių visuomenėje.
Tai padaryti labai sunku. Tolerantiško jaunimo asociacija (TJA), bendradarbiaudama su Rosos Luxemburg fondu, neseniai organizavo renginį „Ką žinau apie LGBT+ galimybes“, kuriame LGBT+ žmonės dalijosi žiniomis, kokias teises turi ir kaip gali jomis realiai, be jokių išimčių pasinaudoti ir jaustis saugiai.
Pakalbinau renginio dalyvį, norėdamas atskleisti, kokią kainą moka žmogus, šeima ir valstybė, kai dėl neapykantos, ignoravimo, niekinimo ar net susidorojimo baimės asmuo yra priverstas slėptis ir tylėti.
– Papasakok, kaip atrodė tavo aplinka augant regione.
– Užaugau mažame kaime, esančiame Vilniaus rajone. Nesu tikras, ar dabar kaimas priskaičiuotų 20 nuolatinių gyventojų. Jaunimas mūsų kaime nepasilikdavo. Visi išvažiuodavo kurti gyvenimo į miestą. Gyvenau su mama ir tėčiu viename mažame kambaryje. Apie atskirą kambarį galėjau tik pasvajoti. Esu vienturtis. Aplinkui nebuvo panašaus amžiaus vaikų. Buvau uždaro būdo vaikas, daug laiko leisdavau su knyga rankose.
– Koks didžiausias iššūkis augant?
– Greičiausiai mano kitoniškumas. Sunkiai pritapau, sunkiai sekėsi priimti save. Su bendraamžiais niekada nerasdavau bendros kalbos. Tai mane labai skaudino. Nuolat kamavo mintis, kad su manimi kažkas ne taip... Kad aš kažkoks kitoks...
– Kokią įtaką augant turėjo Bažnyčia?
– Didelę, nors, tiesą pasakius, mano tėvai yra nepraktikuojantys katalikai. Tačiau religija buvo svarbi auklėjime. Dažnai girdėdavau iš aplinkinių, kad už blogą ar netinkamą elgesį mane gali nubausti Dievas. Taip ir augau bijodamas kažko nematomo.
– Kokie nusistatymai LGBT+ tema vyravo tavo aplinkoje?
– Neigiami. Biologijos mokytoja, kurios pamokos man labai patikdavo, teigė, kad homoseksualumas yra psichikos liga. Tarp bendraamžių LGBT+ tema buvo naudojama patyčioms. Tėvai taip pat į tai žiūrėjo kaip į iškrypimą. Be pašaipios šypsenos veide apie tai mūsų šeimoje nekalbama.
– Kaip vystėsi tavo identitetas?
– Jeigu kalbame apie seksualinę orientaciją, buvo daug jaunatviško tragizmo. Augau homofobiškoje aplinkoje. Turėjau savo tikrąją tapatybę slėpti po septyniais užraktais. Taip vystėsi vidinė homofobija. Atsimenu, kartais net svajodavau būti „normalus“. Palengvėjo tik pradėjus savarankišką gyvenimą Vilniuje.
– Ar jauteisi pritampantis supančioje aplinkoje?
– Niekada. Jaučiausi apgailėtinai. Atvirai nekenčiau savęs. Dažnai galvodavau apie savižudybę. Norėjau būti kaip ir kiti, „normalus“. Mąstyti, mylėti, elgtis kaip visi kiti žmonės. Įdomiausia, kad nežinojau, ką reiškia tas žodis iš raidės „n“. Tiesiog norėjau pritapti, rasti bendrą kalbą su bendraamžiais. Norėjau, kad jie mane priimtų. Dar sunkiau buvo prasidėjus paauglystei. Žvėriškas susvetimėjimo jausmas nepaliko manęs ramybėje.
– Kaip pasikeitė tavo aplinka dabar?
– Įstojęs į universitetą persikėliau gyventi į Vilnių. Čia galiu lengviau atsikvėpti. Mieste gyventi yra žymiai paprasčiau, nes nėra reikalo pritapti. Gali sau leisti būti nepritapėliu. Iš esmės niekam tavo gyvenimas nerūpi. Priešingai nei augant kaime – mažoje, glaudžioje bendruomenėje.
– Kaip sužinojai, kaip ieškojai informacijos apie LGBT+?
– Mano kartos žmonės viską atkapsto internete. Aš nesu išimtis.
– Kaip pasikeitė savijauta pakeitus aplinką?
– Jaučiuosi laisviau. Patiriu mažiau streso. Nėra nuolatinės įtampos dėl savo tapatybės. Pagaliau priėmiau save tokį, koks esu. Negaliu pasakyti, kad tai jau viskas, laiminga pabaiga, kad gyvenu taikoje su savimi. Tai ilgas procesas.
– Ar dalyvauji viešuose LGBT+ renginiuose? Jei ne, kodėl?
– Nedalyvauju. Iš esmės tai pirmi metai, kai pradėjau domėtis šia tema plačiau. Ne tik dėl asmeninių priežasčių. Nedalyvauju ir dėl to, kad nesu niekam atsiskleidęs, t. y. nesu atsiskleidęs šeimai, giminaičiams, kolegoms darbe. Bijau sugadinti santykius. Bijau būti pasmerktas.
– Kaip manai, galėtų pasikeisti tavo gyvenimas atsiskleidus?
Sunku prognozuoti. Nemanau, kad tėvai manęs išsižadėtų, bet ir netikiu, kad priimtų tokį, koks iš tikrųjų esu. Greičiausiai būčiau paprašytas niekam daugiau apie tai nesakyti, nesiafišuoti. Tikiu, kad įtampa mūsų šeimoje padidėtų. Giminaičiai galbūt pasmerktų. Darbo aplinka nesuprastų. Padidėtų įtampa. Darbe yra homofobiškai mąstančių asmenų. Na, o visi dabartiniai draugai priklauso LGBT+ bendruomenei.
