Naujienų srautas

Lietuvoje2020.06.17 19:28

Partizanų vadą slaugiusią seselę sovietai suluošino ir pasiuntė į lagerį

00:00
|
00:00
00:00

Iš pradžių lageris, o vėliau ir tremtis. Su tuo susidūrė tie partizanai, kuriuos sovietų represinėms struktūroms pavyko sučiupti gyvus. Nuo tremties buvo neapsaugoti ir jų artimieji, kuriems miško broliai taip pat stengėsi padėti.

Kai kurie žmonės, nenorėdami būti ištremti, pasirinkdavo pasitraukti į mišką. Tačiau Vilniaus universiteto (VU) doktorantė Enrika Kripienė portalui LRT.lt pasakojo, kad dažnai pasitraukimo į mišką priežastimi tapdavo ne tik tremties, bet ir įkalinimo, išsiuntimo į lagerį baimė. E. Kripienė pasakojo, kad neretai miško broliais tapdavo tie, kurie palaikydavo su partizanais ir matydavo, kad sovietinių struktūrų kilpa traukiasi apie pažįstamus, išėjusius partizanauti.

„Nebenorėdami rizikuoti savo namais, artimaisiais, jie nuspręsdavo taip pat išeiti į miškus. Tokį pasirinkimą lemdavo įvairių veiksnių mišinys“, – sakė E. Kripienė. Ji vardijo, kad į miškus žmonės pasitraukdavo dėl keleto priežasčių: jau buvusių okupacijų patirties, sovietinio teroro, Vakarų intervencijos vilties ir patriotizmo.

Jiems grėsė laisvės atėmimas iki 25 metų ar net mirties bausmė, kai ji dar buvo vykdoma.

Pagauti gyvi keliaudavo į lagerius

Turbūt daugeliui žinoma, kad pasirinkusių pasitraukti į mišką, dažniausiai, laukdavo dvi baigtys: jie arba žūdavo susirėmimo ar sulaikymo operacijų metu, arba būdavo suimti ir išsiųsti į lagerius. E. Kripienė pasakojo, kad dalyje partizanų dalinių priesaikų ir dokumentų būdavo nurodoma, kad partizanui negalima pasiduoti gyvam. Tiesa, tai ne visada pavykdavo ir kai kurie jų būdavo suimami.

Absoliuti dauguma partizanų, kaip kalbėjo E. Kripienė, būdavo teisiami pagal 58-ąjį Rusijos TFSR baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį bausmes už politinius, ar kitaip dar vadinamus „kontrrevoliucinius“ nusikaltimus.

„Jiems grėsė laisvės atėmimas iki 25 metų ar net mirties bausmė, kai ji dar buvo vykdoma. Papildomai buvo ir politinių teisių suvaržymas – atlikęs įkalinimo bausmę asmuo dar kažkiek, kiek buvo nuosprendžiu nustatyta, negalėdavo grįžti į Lietuvą ir turėdavo gyventi tremtyje“, – sakė E. Kripienė.

Lageriuose, kaip pasakojo E. Kripienė, kalinamų partizanų ir jų rėmėjų laukdavo itin sudėtingos sąlygos. Jie buvo išnaudojami sunkiausiuose darbuose, tokiuose kaip šachtos, geležinkelių ir kelių tiesimas. Ryškus pėdsakas liko sveikatose tų, kurie kalėjo ten, kur gamtinės sąlygos buvo itin atšiaurios.

„Buitis lageriuose buvo tokia, kad apie orumą negalime kalbėti. Nuo 1948 metų Sovietų Sąjungoje atsirado ir ypatingieji lageriai, į kuriuos pirmiausia ir buvo siunčiami politiniai kaliniai. Tuose lageriuose sąlygos buvo dar griežtesnės – ant barakų langų buvo grotos, su artimaisiais buvo galima susisiekti tik dukart per metus, rašant laiškus rusų kalba. Buvo uždrausta trumpinti bausmės laiką, dar labiau sustiprinta apsauga“, – pasakojo E. Kripienė.

Sąlygos lageriuose kiek pagerėjo mirus Stalinui. Tuomet prasidėjo atlydis, bet gerėjančios sąlygos iš pradžių nepalietė politinių kalinių. Keliuose ypatingo režimo lageriuose kilo kalinių sukilimai, tai prisidėjo prie kiek gerėjančių sąlygų. 1954-aisiais visi ypatingieji lageriai tapo bendraisiais lageriais, o dar po metų pradėta paleidinėti politinius kalinius. Tiesa, didžioji dalis jų grįžti namo negalėjo – turėjo dar kurį laiką gyventi tremtyje.

1946-aisiais buvo išleistas tuometinio LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro Juozo Bartašiūno oficialus nurodymas, kad visų nesilegalizavusių asmenų artimieji turėtų būti ištremti.

Tremtis grėsė ir artimiesiems

Kaip pasakojo E. Kripienė, tremties grėsmė labiausiai kilo partizanų artimiesiems, jų ryšininkams ar talkininkams, nes nuo raudonosios armijos besislapstančių žmonų artimieji pradėti tremti ar pokario kovų pradžioje.

„1946-aisiais buvo išleistas tuometinio LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro Juozo Bartašiūno oficialus nurodymas, kad visų nesilegalizavusių asmenų artimieji turėtų būti ištremti“, – kalbėjo E. Kripienė. Pasak jos, tai nebuvo tik tušti žodžiai ir pirmosios 500 šeimų buvo ištremtos per kelias savaites.

Grasinimas tremtimi ryškūs buvo ir vėliau, su tuo susidūrė tie, kas vienaip ar kitaip buvo susiję su partizanais. Tai buvo laikoma efektyvia priemone, bandant pažaboti rezistencinį judėjimą: „1948 metų tremtys, kai buvo ištremta apie 40 tūkst. asmenų, daugiausia rėmėsi būtent tuo, kad tremiami stambūs ūkininkai, kurie dažnu atveju buvo partizanų rėmėjai, talkininkai.“

Apsaugoti artimuosius nuo ištrėmimo daug galimybių nebuvo. Jeigu būdavo sužinoma ar kažkas išsitardavo, kad sudaryti sąrašai ir juose įtraukti artimi ar pažįstami žmonės, būdavo galimybė pasitraukti iš namų. Tuomet žmonės imdavo gyventi nelegaliai – slapstydavosi, negalėdavo prisiregistruoti kitoje vietoje, neturėdavo dokumentų.

Be to, kaip kalbėjo E. Kripienė, svarbu ir tai, kad partizanai stengdavosi padėti ir jau ištremtiems artimiesiems ar rėmėjams: „Jie apie tai kalbėdavo savo pogrindinėje spaudoje, skatino remti tautiečius. Taip pat stengdavosi sudarinėti ištremtų asmenų sąrašus, kad liktų archyvams. Galiausiai, kiek pavykdavo, per savo talkininkus, stengdavosi ir kokią nors materialinę pagalbą teikti. Žinoma, tos realios pagalbos matmenys nebuvo labai dideli, bet tai suprantama, turint omenyje itin sunkias pogrindinio gyvenimo sąlygas“.

Lageriai, po to – tremtis

Portalas LRT.lt paprašė E. Kripienės pasidalinti partizanų ar jų rėmėjų, kalintų lageriuose, istorijomis. Kalbėdama apie Vytautą Balsį-Uosį ji pasakojo, kad jis buvo Tauro apygardos partizanu nuo pat pasipriešinimo pradžios. 1948 metais jis buvo suimtas, nuteistas dešimčiai metų lagerio ir išsiųstas į Norilską, kur kalėjo ypatingojo režimo lageryje.

Gamta ten, kur kalėjo V. Balsys-Uosis, buvo ypatingai atšiauri – vyravo bemiškė tundra, o V. Balsys turėjo dirbti anglių kasykloje. Darbas buvo sunkus ir alinantis. 1953 metais Norilske, lageryje kur kalėjo V. Balsys, kilo kalinių sukilimas, kuriame dalyvavo ir jis. Po sukilimo sąlygos lageryje kiek sušvelnėjo.

„1955 metais, masiškai paleidžiant politkalinius, V. Balsį taip pat paleido, tačiau jis privalėjo kurį laiką likti tremtyje. Jam buvo leista pasirinkti iš keleto tremties vietų ir jis pasirinko Karagandos sritį, kur apsistojo su mama ir broliu, paleistais iš vietinio lagerio.

Jis įsidarbino vario kasykloje ir neakivaizdiniu būdu sugebėjo baigti prekybos technikumą. Po kiek daugiau nei 10 metų jam leista grįžti į Lietuvą. Jis sulaukė nepriklausomos Lietuvos, jo nuopelnai buvo įvertinti valstybiniu lygiu“, – pasakojo E. Kripienė.

Ji taip pat pasidalijo Marijonos Žiliūtės-Eglutės istorija. Dar nepriklausomos Lietuvos laikais ji buvo baigusi aukštesniąją medicinos mokyklą, o po baigimo dirbo medicinos sesele. Vokiečių okupacijos metais M. Žiliūtė įsitraukė į pogrindinę veiklą, ją tęsė ir grįžus sovietams.

Galiausiai susiklostė taip, kad M. Žiliūtė-Eglutė slaugė insulto ištiktą Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio pirmininką Joną Žemaitį-Vytautą: „Kai suėmė Žemaitį, kartu suėmė ir ją, nes jie slėpėsi viename bunkeryje. Suimant juos į bunkerį buvo įmesta migdomųjų dujų. Apsvaiginti jie buvo ištraukti kabliais. To traukimo metu Marijonai buvo labai smarkiai sužalota nugara.“

Nepaisant sunkios sveikatos būklės M. Žiliūtė buvo nuteista 25 metams lagerio, jame ji pripažinta neįgalia. Ji buvo siuntinėjama po skirtingus lagerius, o dėl savo sveikatos, juose negalėdavo dirbti sunkių darbu. Su M. Žiliūte kalėjusios moterys vėliau prisiminė, kad buvo akimirkų, kai atrodė, kad M. Žiliūtė tikrai neišgyvens.

„Bet ji kažkaip ištvėrė ir 1956 metais, įsigalėjus atlydžiui, jos bausmė buvo sutrumpinta, o 1960-ais metais jai buvo leista grįžti į Lietuva. Tiesa, jos sveikata buvo sugadinta, todėl jos gyvenimas nebebuvo pilnavertis“, – sakė E. Kripienė.

VU doktorantė taip pat pabrėžė, kad net ir grįžę iš lagerių partizanai ar jų rėmėjai negalėjo gyventi ramiai, nes išlikdavo saugumo struktūrų akiratyje – jie buvo stebimi, sekami, taip pat ir jų šeimų nariai. Tėvų rezistencinė veikla galėjo atsiliepti net ir jų vaikams, pavyzdžiui, stojant mokytis į universitetą

LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą

Naujausi, Skaitomiausi