Darbo metu sudaužyti akiniai, suplėšyti drabužiai, spjūviai ar grasinimai susidoroti – socialinių darbuotojų kasdienybė. Tokie atvejai – tikrai ne išimtis, pabrėžia Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentė Jūratė Tamašauskienė. Karantino metu darbo sąlygos dar pasunkėjo, tačiau socialiniai darbuotojai ir toliau lanko pačias sudėtingiausias šeimas. Vis dėlto įsiklausymo iš valdžios pasigendama.
Anot J. Tamašauskienės, pasitinkantys agresyvūs šunys ir grasinimai jau tapę darbo dalimi. Ji teigia, kad kiekvienas socialinis darbuotojas yra patyręs tam tikrų pavojų ir atsidūręs nesaugioje aplinkoje, pati pašnekovė – taip pat.
Opus ir atlyginimų klausimas. Nors socialinių darbuotojų atlyginimai pakilo šimtu eurų, jų atotrūkis tarp didmiesčių ir regionų vis dar didelis. Vilniuje socialinis darbuotojas į rankas gali gauti kiek daugiau nei 1000 eurų, tačiau regione jo atlyginimas gali būti 400 eurų mažesnis, sako ji.
Apie socialinių darbuotojų kasdienybę ir iššūkius – LRT.lt interviu su Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidente Jūrate Tamašauskiene.
– Esate sakiusi, kad nuo 2015 metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai bei Vyriausybei vis rašote raštus ir pasiūlymus dėl socialinių darbuotojų sąlygų pagerinimo. Atlyginimo ir prestižo klausimą kėlėte ne kartą, rengėte protestą. Ar išgirdo jūsų prašymus?
– Šiokių tokių pokyčių buvo – galbūt jie nebuvo tokie reikšmingi, bet jų buvo. Pavyzdžiui, priėmus 2020 metų biudžetą, apie 100 eurų padidėjo socialinių darbuotojų ir socialinių paslaugų srities darbuotojų atlyginimai. Vis dėlto, lyginant su kitas viešąsias paslaugas teikiančiais darbuotojais, socialinių paslaugų srities darbuotojų atlyginimas yra vienas mažiausių.
Rankinių akcijos metu labai akcentavome saugumą (2019 metų rugsėjį protesto metu socialiniai darbuotojai Vinco Kudirkos aikštę nuklojo rankinėmis, taip siekdami parodyti, kad jos liko vienintelė apsisaugojimo priemonė – LRT.lt). Dėl saugumo buvo konkretus veiksmas iš Valstybinės darbo inspekcijos, ji parengė psichosocialinės rizikos įsivertinimo įrankį socialinių paslaugų srities darbuotojams.
– Kas šiame įrankyje numatyta?
– Kadangi bendradarbiavome su Valstybinės darbo inspekcijos specialistais, jie kartu ėjo į praktiką, realiai žiūrėjo, kokios rizikos yra patiriamos. Jie išskyrė tuos rizikos veiksnius, parengė įrankį, kaip reikia tai įvertinti, bet priemonių, kaip tai įgyvendinti, metodinės informacijos mes kol kas neturime.
Be to, socialinių paslaugų srities darbuotojų darbas anksčiau buvo įrašytas į pavojingų darbų sąrašą. Karantino metu labai tyliai šis sąrašas buvo panaikintas.
– Sąrašo nebeliko?
– Jo visai nebeliko – tai buvo panaikinta Vyriausybės nutarimu. Į šį sąrašą buvo įtraukti ne tik socialiniai darbuotojai – buvo daug kitų profesijų, bet jis karantino metu buvo panaikintas ir nebegalioja. Dabar visa atsakomybė dėl saugių darbo sąlygų sudarymo atitenka darbdaviui.
– Ką realiai reiškia šio sąrašo panaikinimas?
– Anksčiau tai buvo tarsi Vyriausybės mastu priimtas profesijų sąrašas, buvo nurodytas tam tikras profesijų prioritetas, kad jos dirba gana sudėtingą darbą, o darbdaviai arba savivaldybės turėjo rimtą priedermę, prievolę rūpintis šiais darbuotojais. O dabar jo nebeliko.
– Ar tai buvo žingsnelis atgal?
– Tos argumentacijos mes nesulaukėme (kodėl nereikalingas toks sąrašas – LRT.lt), jokios diskusijos apie tai nebuvo, o tylus sąrašo panaikinimas nelabai gerą šleifą paliko.
– 2019 metais, kai protesto metu aikštę nuklojote rankinėmis, savo pranešime rašėte, kad sudaužyti akiniai, suplėšyti drabužiai, nutrauktos rankinės rankenos, spjūviai ar grasinimai susidoroti yra socialinių darbuotojų darbo kasdienybė, o neretai šeimos, kurioms teikiama socialinė pagalba, socialinį darbuotoją pasitinka su agresyviais šunimis. Darbo metu patiriamas fizinis ir psichologinis smurtas, grasinimai – išimtys ar kai kuriems jau kasdienybė?
– Tai tikrai ne išimtys. Manau, kiekvienas socialinis darbuotojas, kuris dirba socialinio darbo lauke, tikrai yra susidūręs su nesaugiomis darbo sąlygomis. Aš taip pat. Manau, nėra tokio socialinio darbuotojo, kuris nebūtų atsidūręs gana nesaugioje situacijoje. (...)
Aš pati jau 20 metų, gal šiek tiek daugiau, dirbu su asmenimis, turinčiais proto negalią, kompleksinę negalią. Ne paslaptis, kad kartais šie žmonės dėl turimų sutrikimų pratrūksta, o jų veiksmus galima vertinti kaip agresyvius. Dirbau grupėje, vienas jos lankytojas buvo gana ūmus, labai greitai susierzindavo, nebuvo galima nuspėti, kada jis gali taip susinervinti.
Vienu momentu jis susierzino, trenkė kitai darbuotojai per veidą, sulaužė jai nosį, o kol jai buvo teikiama pagalba, reikėjo užtikrinti ir šio žmogaus apsaugą. Sėdėjau prie labai susinervinusio žmogaus ir budėjau, laukiau, kol atvyks pagalba. Reikėjo jį raminti – jis ir kumščius gniaužė, stalą, sienas daužė kumščiais, bet reikėjo šalia jo būti, nes reikėjo rūpintis jo ir kitų toje patalpoje esančių neįgaliųjų saugumu. Tokių dalykų dažnai pasitaiko.
(...) Karantino metu žmonės pasidarė dar piktesni, agresyvesni, smurto artimoje aplinkoje padaugėjo. O tai yra socialinio darbuotojo kasdienybė. Žmonėms turi padėti įveikti šias problemas laikydamasis saugaus atstumo, nuotoliniu būdu, o tai papildomi sunkumai, juos reikėjo išspręsti.
Iš pradžių karantino metu buvo galvota išvis neiti pas socialinės rizikos šeimas, bet jau po trijų dienų paaiškėjo, kad pagalbos poreikis šeimai yra akivaizdus, todėl socialiniai darbuotojai pradėjo eiti pas pačias sudėtingiausias problemas patiriančias šeimas. Nuotoliniu būdu negali padėti, nes šeimose susidarė situacijų, kai kilo pavojus.
– Kalbate apie klientų patiriamus pavojus?
– Taip, pavojai šeimose, buvo konfliktų. Socialiniai darbuotojai pasakoja, kad kai iš užsienio grįžo šeimos nariai, kai kur situacija tapo gana sudėtinga, kadangi atsirado dar vienas žmogus su savo poreikiais ir gyvenimo būdu. Prasidėjo manipuliacijos karantinu.
– Ką turite omenyje?
– Būdavo šeimoje pasiekti kokie nors susitarimai, pavyzdžiui, dėl vaikų priežiūros, socialinių įgūdžių ugdymo, o žmonės, prisidengę karantino laikotarpiu, pradėjo tuo manipuliuoti, naudotis. Tai reikėjo suprasti ir atsekti – darbas tapo gana sudėtingas.
– Kai kurie socialiniai darbuotojai pasakoja, kad dirba tik iš idėjos, dirba keliose darbovietėse, nes kitaip sunku pragyventi, o jūs kalbate apie darbo pavojus, kai kyla grėsmė ir aplinkiniams, ir darbuotojams. Kas jus motyvuoja toliau dirbti?
– Nereikia neigti, kad tikriausiai dirbti šį darbą būtų labai sudėtinga arba jis būtų neteisingai atliekamas, jei neturėtum vidinio pašaukimo. Yra vidinis variklis, kuris leidžia dirbant jausti pasitenkinimą. Mes tikrai neneigiame, kad šis darbas mums įdomus – jis labai kūrybiškas, dinamiškas, kiekviena diena įdomi ir nauja, nėra rutinos.
Tikriausiai, tai ir suteikia socialiniams darbuotojams pasitenkinimą, deja, socialinio darbuotojo vidinė motyvacija išorinėmis priemonėmis nepakankamai stiprinama. Dėl dabartinių gyvenimo padiktuotų iššūkių socialiniams darbuotojams trūksta naujų žinių, todėl jaučiame paramos, rekomendacijų, kvalifikacijos tobulinimo poreikį.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašytume reaguoti aktyviau ir lanksčiau. Trūksta įsiklausymo į socialinių darbuotojų patirtį – mes tikrai neprašome kažko neįmanomo, bet įsiklausymo trūksta.
– Ar apskritai vyksta bendradarbiavimas su Vyriausybe, ministerija?
– Taip, susitikimai vyksta, mūsų asociacijos atstovai dalyvauja ministerijos sukurtose darbo grupėse, nuomonę tikrai išsakome.
– Ar atsižvelgia į ją?
– Sakyčiau, ne visada. Iki karantino buvo tokia graži tradicija vieną kartą per ketvirtį susitikti ministerijos ir socialinių darbuotojų asociacijos atstovams. Labai konkrečiai akcentuodavome, kas socialinio darbo praktikoje yra sudėtinga, kokiomis priemonėmis būtų galima stiprinti socialinio darbuotojo profesiją. Deja, realių poslinkių matome nedaug.
– Balandžio pradžioje portalui LRT.lt sakėte, kad kovai su koronavirusu tenka pasitelkti savos gamybos kaukes ir dvi poras pirštinių, o socialiniai darbuotojai baiminasi dėl savo saugumo, trūksta apsaugos priemonių. Praėjo daugiau nei mėnuo – kokią situaciją matote dabar?
– Mes jau netgi inicijavome labai rimtą tyrimą – kartu su Vilniaus universitetu įvykdėme Lietuvos socialinių paslaugų srities darbuotojų apklausą dėl socialinių darbuotojų darbo COVID-19 atžvilgiu. Per naktį buvo atsakyta į maždaug 300 anketų, o tai parodo, kaip socialiniams darbuotojams tai buvo aktualu ir svarbu.
Paskelbus karantiną po savaitės ar pusantros pradėjo spręstis situacija dėl apsaugos priemonių. Manau, kad tai yra didelis savivaldybių nuopelnas, dauguma savivaldybių susitelkė ir socialinių paslaugų srities darbuotojus aprūpino apsaugos priemonėmis. Tuo tikrai galima pasidžiaugti. Padėjo ir Lietuvos žmonių, verslo atstovų susitelkimas.
Vėliau bendromis jėgomis, bendradarbiaujant su Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetu, buvo pasiektas sprendimas dėl premijų išmokėjimo darbuotojams, kurie teikė pagalbą karantino metu ir patyrė užsikrėtimo riziką. Buvo skirti 4 milijonai eurų premijoms, tačiau manome, kad premijos bus nedidelės, prognozuojame, kad socialiniai darbuotojai gaus apie 100–150 eurų.
Atliktas tyrimas taip pat parodė, kad labai trūko aiškių ir konkrečių rekomendacijų, kaip teikti paslaugas koronaviruso pandemijos metu. Rekomendacijų gavome nemažai, bet jos abstrakčios arba labai sudėtingos.
Tarkim, tokia rekomendacija – ilgalaikės socialinės globos įstaigos, pavyzdžiui, Antavilių pensionatas, teikdamos paslaugas pandemijos laikotarpiu, turi vadovautis sveikatos priežiūros įstaigoms skirtais teisės aktais. Įsivaizduokite, atsiverčia darbuotojai teisės aktus, o ten yra klausimynas iš 400 klausimų arba teisės aktas, sudarytas iš 100 lapų. Buvo labai sunku susigaudyti.
– Jūs pati dirbate dienos socialinės globos įstaigoje, skirtoje sutrikusio intelekto žmonėms. Globos įstaigų darbuotojai pasakoja, kad vyresni įstaigos lankytojai bijo ateities ir nenori patekti į globos namus, jaučia nerimą, susiduria su visuomenės nusistatymais. Ar tai pastebite ir jūs?
– Pasyviosios diskriminacijos mūsų visuomenėje dar yra. Iš išorės deklaruojamos lygios galimybės, bet kai tenka realiai priimti sprendimą ir įsileisti žmones su proto ar psichikos negalia, tada žmonės sureaguoja.
Vis dėlto situacija keičiasi ir didelę viltį dedu į mūsų jaunimą. Žmonių, užaugusių nepriklausomybės laikotarpiu, požiūris visai kitoks. Šalia mūsų centro yra mokykla – niekada nemačiau jokio šaipymosi, rodymo pirštais – matau bendravimą bei gražų ryšį tarp moksleivių ir mūsų centro lankytojų.
