Lietuvoje

2019.11.23 07:00

Atvira 13 metų narkotikus vartojusio Antano išpažintis: kai pienas brangesnis nei alaus butelis, tai daug ką pasako

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.11.23 07:00

„Esu alkoholikas, narkomanas, žaidėjas“, – taip mūsų pokalbį pradeda Antanas. Anot jo, šios priklausomybės gali žmogų visiškai sunaikinti, todėl ir yra pačios skaudžiausios. 13 metų narkotikus vartojęs Antanas interviu LRT.lt pasakoja, kad dėl priklausomybės buvo išvarytas iš namų, žiemos naktis leisdavo sandėliukuose, o ant kojų atsistojo tik tada, kai pasiekė dugną.

Antras šansas – tai LRT.lt istorijos apie žmones, gyvenimo negailestingai nublokštus, bet pakilusius antrajai galimybei. Norite papasakoti savo istoriją? Dalinkitės ja el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt.

Antanas (vardas pakeistas, redakcijai žinomas – LRT.lt) svarsto, kad nors narkomanija žmogų greitai žudo, o pasekmės labai stiprios, alkoholizmas vis vien išlieka labai sudėtinga priklausomybe, kadangi jis legalus.

„Daugelis geria ir nežino, kad yra priklausomi – gali praeiti ir 10, ir 20 metų, o jie nežino. O ir visuomenė tai šiek tiek ir toleruoja – kai pienas yra brangesnis nei alaus butelis, tai daug ką pasako“, – ironizuoja Antanas.

Pašnekovas pasakoja, kad būdamas septynerių metų jau pradėjo vogti. Iš pradžių – iš parduotuvių, o vėliau, būdamas 11 metų, mokykloje iškraustydavo visas rūbines. Trylikametį Antaną jau svarstė išmesti iš mokyklos, 14 metų jis gyveno savarankišką gyvenimą gatvėje, o 17 – pirmą kartą pateko į kalėjimą. Ten praleido penkerius metus.

Esu sporto meistras, kaip susigadinti ir susinaikinti gyvenimą

„Manipuliavau tarp išsiskyrusių tėvų – pabūdavau pas vieną, tada pas kitą. Mano tėvas alkoholikas. Tikriausiai, nuo pat mažens mačiau pastovius skandalus, geriantį tėvą... Mokykloje jaučiausi kitoks, man nebuvo įdomios pamokos, man buvo įdomus laisvas gyvenimas, kur jaučiausi kitaip, laisvas.

Tos taisyklės, tie rėmai manęs netenkino, protestavau, o laisvę radau kitur. Kai buvau įtrauktas į lauko gyvenimą, iš ten aš jau nebenorėjau ir nebegalėjau išeiti. Ta jėga labai didelė – kai ji žmogų pasiima, tai nei suvokimo, nei noro neužtenka. Reikalinga didelė pagalba“, – prisimena Antanas.

Pasiekti dugną prireikė 13 metų

Ir išėjęs iš kalėjimo Antanas tęsė savo kelią – kaip sako pats, gyveno asocialiai, ieškojo greitų pinigų, apgaudinėjo, o galiausiai nusprendė išbandyti narkotikų. Tuo metu viliojo laisvas gyvenimas be taisyklių tačiau, nors tada atrodė, kad jokių pasekmių nebus, narkotikus vartojo 13 metų.

„Iš pradžių gyvenau su rožiniais akiniais, atrodė, kad pasekmių nėra – tu dar psichiškai stabilus, tavo vidus neišgraužtas, dar turi dvasinių dalykų. Gyveni ir vartoji. Esi neištikimas šeimai, žmonai. Tačiau lygiai po septynerių metų mano žmona surinko mano daiktus ir pasakė išeiti iš namų. Aš nepasakiau nė vieno žodžio prieš – pasiėmiau lagaminėlį ir išėjau. Jos žodžiai buvo tokie: jei per pora metų susitvarkysi, aš tavęs lauksiu, grįžk. Galbūt neblogas žmogus vis dėlto buvau, jei moteris taip pasakė. Ta liga tokia baisi, kad aš net negalvojau apie galimybę pasikeisti. Išėjau toliau vartoti. Man dar buvo mažai pasekmių“, – savo pasakojimu dalijasi Antanas.

Kitus trejus metus pašnekovas įvardija kaip „narkomano darbą“ – vagystės, apgaulė, manipuliavimas. Darai viską, kad tik gautum pinigų – esi toks darbininkas, šypsosi Antanas. Pasak jo, nors paskutiniai metai vartojimo buvo patys sunkiausi, jie išliko brangiausi.

„Mane parklupdė ant kelių – mano pasekmės, mano skausmas, mano gėda, mano išgyvenimai, mano tuštybė. Tryliktų vartojimo metų pabaigoje jau gyvenau lauke, buvau iš visur išvytas, nebeliko nei draugų, nei tėvų, tik pats su savimi. Žiema – miegu sandėliukuose. Toliau vartoju, nes nebevartoti jau nebegaliu, jau nebeišeina. Visus būdus buvau išbandęs – nuo geriausių daktarų...

Aš žinojau, kad problema yra, gal net pats sau tai pripažinau, bet pasiduoti negalėjau. Kiekvienas priklausomas žmogus turi savo dugną. Bet kiek giliai nugrimsi ir kiek to dugno reikia valgyti, kad pasiduotum ir priimtum pagalbą, tai jau kiekvieno žmogaus viduje. Man reikėjo 13 metų. Pasidaviau tada, kai nieko nebeliko. Kas prie manęs prisiliesdavo, tas kentėdavo. Nes aš buvau egoistas – jei su jumis kalbėtume tada, aš viso pokalbio metu tik galvočiau, ką iš jūsų paimti. Kito varianto nebūtų. Gal jei šiltą žodį išgirsčiau, kaip nors apsigalvočiau. Bet vargu“, – samprotauja pašnekovas.

Priklausomybė – visam gyvenimui

Antanas sako, kad pasiekęs dugną pradėjo galvoti ir apie mirtį, jautėsi pavargęs, sužalotas priklausomybės. Vyras juokauja, kad tada pirmą kartą nuo vaikystės laikų, kai iš bažnyčios pavogė Bibliją, pagalbos kreipėsi į Dievą. Tai buvo pats tikriausias ir nuoširdžiausias prašymas, tvirtina jis.

Kreiptis į detoksikacijos centrą paskatino mama. Pašnekovas kalba, kad tuo metu jame „gyveno du Antanai“ – vienas norintis vartoti ir iš bėgti iš detoksikacijos centro, o kitas – nenorintis mirti. Vėliau Antano gyvenime atsirado anoniminių alkoholikų bei narkomanų susitikimai. Pasak jo, priklausomam žmogui gali padėti tik kitas priklausomasis.

Tryliktų vartojimo metų pabaigoje jau gyvenau lauke, buvau iš visur išvytas, nebeliko nei draugų, nei tėvų, tik pats su savimi

„Jie ateidavo ir kalbėdavo apie savo švarų kelią. Man jie atrodė tokie kosmonautai – iš kur čia penkerius ar 10 metų nevartojęs žmogus? Gal meluoja? Atrodė, kad tai neįmanoma. Bet atėjo viltis, kuri suteikė vilties žengti kitą žingsnį į nežinomybę“, – tikina Antanas.

Šiuo metu vyras dirba priklausomų asmenų bendruomenėje „Aš esu“, padeda kitiems priklausomiems žmonėms, rūpinasi neįgaliu patėviu. Antanas įsitikinęs, kad dabar daugiausiai laimės jam suteikia laisvė, kurios anksčios nebuvo, nes nuolat jautė alkį narkotikams.

„Manyje visą laiką alsuoja antras Antanas, aš jį kartais jaučiu. Labai gerai žinau, kad priklausomybės liga man duota visam gyvenimui, ji niekur nedings. Tačiau turiu labai gerą patirtį – tai mano praeitis. Esu sporto meistras, kaip susigadinti ir susinaikinti gyvenimą, bet esu mokinys kaip gyventi. Tas mokinukas esu kiekvieną dieną“, – juokiasi vyras.

Jautė kaltę

Antanas pabrėžia, kad dėl savo likimo kitų nekaltino, atvirkščiai – didžiausią kaltę jautė pats. Labai ilgai vyras nesugebėjo sau atleisti, jautė graužatį dėl įskaudintų žmonių. Anot jo, buvo labai sunku save įvardinti žmogumi, vis savęs klausdavo, ar tikrai keičiasi.

Paklausus, nuo ko viskas prasidėjo, Antanas atsako, kad polinkis į gatvės gyvenimą atsirado šeimoje: „Manau, man namie buvo blogai. Mano tėvai gyveno skandaluose, mes trise gyvenome 14 kvadratų butuke, todėl nuo skandalų aš niekur nepabėgdavau, vis jausdavau psichologinius sutrikimus, mano visi sapnai buvo blogi – tai degantys vilkai, tai dar kas nors. Dabar galvoju, kad tai buvo įspėjimai apie mano ateitį. Aš ieškojau būdų, kaip nuo to pabėgti, negalėjau būti laisvas nei mokykloje, nei namie, jaučiausi ne toks kaip visi. Tą laisvę radau lauko gyvenime“, – prisimena Antanas.

Pokalbio pabaigoje Antanas akcentuoja, kad priklausomybės liga sergantys žmonės neturėtų laukti – jiems derėtų kreiptis pagalbos, juk niekada nebus vėlu nutraukti gydymą, išeiti ir toliau vartoti. Nelaukite, ragina jis.

Jeigu norite papasakoti mums savo istoriją ar pasidalinti savo mintimis, susisiekite su mumis el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt