Lietuvoje

2019.07.21 16:06

Lietuvių gyvenimas už 15 tūkst. kilometrų: Smetonos laikų kalba ir detalės, išskiriančios juos iš kitų

Vaiva Norkūnaitė, LRT.lt2019.07.21 16:06

20 amžius žymi aktyvų migracijos periodą Lietuvos istorijoje. Industrializacija leido lengviau keliauti, o tuometiniai neramumai – privertė tai daryti. Lietuvių galima sutikti kiekviename žemyne, vienas iš didesnių centrų – Australija.

Dauguma lietuvių į Australiją atvyko bėgdami nuo sovietų, nacių okupacijos. Po Antrojo pasaulinio karo Australijoje buvo tik 7,5 milijono gyventojų. Trūko darbo jėgos, tad Vyriausybė pradėjo imigracijos programą, pagal kurią į Australiją iš DP (angl. Displaced Persons) karo pabėgėlių stovyklų Vokietijoje atvyko 170 tūkstančių žmonių, iš kurių 10 tūkstančių – lietuviai (vadinamieji dipukai).

Pagal imigracijos programą atvykusiems piliečiams buvo paskirtas tam tikras nekvalifikuotas darbas su dvejų metų kontraktu ir galimybe pasilikti. Australijoje šiuo metu gyvena 17 tūkstančių lietuvių kilmės žmonių. Iš jų apie trys šimtai šeimų yra Adelaidėje, Pietų Australijos regione. Kaip jie šiandien gyvena ir puoselėja lietuvybę?

Adelaidėje veikia kelios lietuvių draugijos

Pietų Australijos lietuvių bendruomenė jungia dvi organizacijas Adelaidėje: Adelaidės lietuvių sąjungą (Adelaide–Lithuanian Society Inc.) ir Lietuvos „Caritą“ (Lithuanian Caritas Inc). Lietuvių sąjungai priklauso Lietuvių namai, o krikščioniškasis „Caritas“ rūpinasi Lietuvių katalikų centru, kuriame veikia vienintelė Australijoje esanti lietuvių bažnyčia. Įsikūrimo pradžioje egzistavo viena lietuvių grupė, tačiau, išsiskyrus nuomonėms dėl religinių institucijų įtakos, buvo nuspręsta įkurti atskirą Lietuvių katalikų centrą, ir bendruomenė skilo pusiau.

Abi grupės turėjo atskirus valdymo komitetus, taip pat skirtingas mokyklas, renginius, Lietuvių sąjunga – skautus, „Caritas“ – ateitininkus (lietuviška katalikiško jaunimo organizacija). Laikui bėgant ir mažėjant aktyvių narių skaičiui, situacija keitėsi.

Šiuo metu mokyklos yra sujungtos, ateitininkų nebeliko, o lietuviams atstovauja ir oficialius renginius bei minėjimus organizuoja Pietų Australijos lietuvių bendruomenė, kuriai vadovauja Aleksas Talanskas.

Lietuvių namai ir lietuviškumo išsaugojimas

Lietuvių sąjunga susikūrė 1955 metais ir po dvejų metų įsikūrė dabar esančiame Lietuvių namų pastate netoli Adelaidės miesto centro. Namų viduje pilna tapybos darbų, autentiškų rankų darbo medinių raižinių ir dekoracijų su lietuviška simbolika. Name taip pat veikia muziejus ir biblioteka, ten galima rasti įvairių daiktų ir dokumentų, kuriuos į Australiją atsivežė nuo karo bėgę lietuviai, pavyzdžiui, pabėgėlių kortelių, nuotraukų, rūbų.

Lietuvių namuose kiekvieną sekmadienį vyksta pietūs. Kartais verdami cepelinai, gaminami kiti lietuviški patiekalai, yra iš Lietuvos atvežtų gėrimų. Lietuvių namuose iki šiol vyksta įvairūs renginiai ir minėjimai (Vasario 16-oji, Kovo 11-oji), muzikiniai ir šokių pasirodymai.

Romas Pocius, Lietuvių sąjungos komiteto narys, ilgą laiką rūpinosi Lietuvių namais. Nors Romas Lietuvą paliko 1944-aisiais metais, būdamas vos penkerių metų, tačiau jis vis dar puikiai šneka lietuviškai. Romas už lietuviškumo išsaugojimą dėkingas savo tėvams, tačiau pripažįsta, kad prisidėjo ir tai, kad įsikūrimo Australijoje pradžioje jie nebuvo itin šiltai priimti.

Lietuviai ir kiti baltų kilmės žmonės buvo vadinami „bloody new Australians“ (prakeikti naujieji australai – aut. past.) arba „bloody Balts“ (prakeikti baltai – aut. past). Tai buvo viena iš priežasčių, paskatinusių lietuvius rinktis į bendruomenę: „Pagrindinė idėja buvo, kad kur nors turėti susirinkti lietuviams, bendrauti. Norėjom to susirišimo žmonių, su savais labai sueidavom. Jei kas turėjo gimimo dieną, visi suvažiuodavo.“ (Kalba netaisyta).

Romas rūpinasi lietuviškumu, seka, kas vyksta Lietuvoje, o jo vaikai ir anūkai, nors užaugę Australijoje, taip pat kalba lietuviškai. Romas kelis kartus buvo grįžęs į tėvynę, o pirmą kartą į Lietuvą penkioms dienoms buvo įleistas „dar Brežnevo laikais“, keliaudamas po Europą.

Anksti palikęs Lietuvą ir užaugęs emigracijoje, Romas pastebi: „Mes esame skirtingi žmonės, mūsų kalba skirtinga, kaip sako, Smetonos laikų kalba. Lietuvoj jūs greičiau kalbat negu mes. Tai, kur esi, turi įtaką. Mums čia, Australijoje, daro įtaką vietinis klimatas, ir maistas, ir žmonės. Lietuvoje, kai grįžau, dar buvo jaučiama sovietmečio įtaka.“

Katalikiškoji lietuvių bendruomenės dalis

1956 metais įsikūręs lietuvių „Caritas“ 1959 metais įsigijo buvusio mergaičių koledžo patalpas, kuriose su Adelaidės arkivyskupo leidimu pradėjo veikti Lietuvių katalikų centras ir Šv. Kazimiero lietuvių katalikų bažnyčia (St Casimirs Lithuanian Catholic Church) .

Pasak buvusio įstaigos iždininko Vytauto Venciaus, pastatas pertvarkytas didelėmis savanoriškomis lietuvių jėgomis: „Buvo daug šiukšlių, teko daug išvežti, statyti. Pradžioj vis tiek pinigų niekas neturi, visi tik pradėjo kurtis, patiems reikėjo už namą mokėti. Tačiau žmonės labai sąžiningai ėjo, dirbo, kiek galėjo.“

Vytautas į Australiją atvyko 1949-aisiais, būdamas 22 metų, o birželį atšventė 70 metų Australijoje: „Už atvežimą buvo prievolė atlikti darbą. Kokį darbą gausi, negali atsisakyti. Kai kontraktas pasibaigė, aš pasilikau dirbti kariuomenėj, nes buvo labai geras darbas ofise. Tuo metu mažai kas gavo tokį darbą, labai man pasisekė.“

Vėliau Vytautas ėmėsi vadovauti savo taksi verslui, tačiau visuomet aktyviai dalyvavo bendruomenės veikloje, dirbo komitete, padėjo organizuoti lietuviškų šokių grupę „Žilvinas“.

Bendruomenės kaita

Kitas ilgametis Lietuvių bendruomenės narys – Petras Jaciunskis, dabar į pensiją išėjęs chemijos inžinierius, „Carito“ komiteto narys, prižiūrintis Lietuvių katalikų centrą. Taip pat Petras kiekvieną šeštadienį 9–10 valandomis veda lietuvišką radijo laidą vietinėje 5EBI 103.1 FM radijo stotyje.

Nors Petras gimė jau Australijoje, jo vaikystė neatsiejama nuo lietuvių katalikų bendruomenės. Pasak Petro, „Anksčiau buvo daug parapijiečių, kurie dalyvavo mišiose. Buvo ir 9 val., ir 11 val. mišios. Kai kuriems net tekdavo laukti mišių lauke.“

Šiuo metu kiekvieną sekmadienį vienuoliktą valandą vietiniai lietuvių kilmės žmonės vis dar renkasi į mišias Šv. Kazimiero bažnytėlėje. Jau kelerius metus vietinio lietuvio kunigo Adelaidėje nėra, tad mišias laiko vietinis kunigas australas. Mišios vyksta anglų kalba, tačiau dalis liturgijos skaitoma lietuvių kalba. Kartą per mėnesį laikyti mišių iš Melburno atvyksta lietuvis kunigas. Bažnytėlė dekoruota architekto Petro Navako vitražais, vaizduojančiais tautinius motyvus, svarbius Lietuvai žmones, karalių Mindaugą, Vaižgantą. Bažnyčioje yra lietuviškų maldaknygių ir atvirukų. Nuo seno veikia choras, giedantis mišiose ir šventėse.

Lietuvių katalikų centre yra 35 nuomai skirti kambariai. Pasak Lietuvių katalikų centro prezidento P. Jaciunskio, anksčiau nuomininkų atsirasdavo, tačiau dabar kambariai tušti. Išlaikyti katalikų centrą kainuoja keliasdešimt tūkstančių australiškų dolerių, tad nuomininkų stygius nedžiugina: „Turėjom anksčiau nuomininkų, dabar neturim nė vieno. Be nuomininkų viskas sunkiau einasi.“ Lietuvių katalikų centro pajamos susideda iš narių aukų, palikimų, name esančio baro pardavimų ir nuomos.

Lietuvių katalikų centras ūžia ne tik sekmadieniais ar per šventes, tačiau ir šeštadieniais, kada lietuvių kilmės vaikai nuo darželinukų iki vyresnio amžiaus suvažiuoja į čia veikiančią lietuvių mokyklėlę bei darželį.

Mokykla įkurta 1949 metais ir, nors sujungta su Lietuvių namų mokykla, veikia iki šiol. Didžiausia mokykla buvo 1965-aisiais, kada čia mokėsi 103 nuolatiniai mokiniai. Mokykloje dėstoma lietuvių kalba, rengiami vaidinimai, šokių ir muzikiniai pasirodymai. Pamokas veda trys mokytojos savanorės.

Adelaidėje saugoma Australijos lietuvių istorija

Lietuvių katalikų centre saugomi Australijos lietuvių archyvai. Juos tvarko istorikė ir paveldo darbuotoja Daina Pocius. Daina taip pat yra Pietų Australijos lietuvių bendruomenės viceprezidentė. Daina gimė Australijoje, tačiau yra aktyvi bendruomenėje nuo vaikystės (pokalbis su Daina verstas iš anglų kalbos):

„Abu mano tėvai lietuviai, ėjau į lietuvių mokyklą Lietuvių namuose, čia šokau, buvau skautė, žaidžiau krepšinį, buvau visur, kur tik įmanoma. Nenuostabu, kad ir dabar esu aktyvi narė. Domiuosi istorija, tad savanoriškai tvarkau archyvus Lietuvių katalikų centre ir muziejų Lietuvių namuose.“

Pasak Dainos, Adelaidė – tarsi istorijos centras, kuriame saugoma informacija nuo pat lietuvių atvykimo į Australiją 1947-aisiais metais. Pavyzdžiui, čia galima rasti dokumentų apie Melburno chorą, Sidnėjaus skautus ir kitas lietuvių grupes. Šiuo metu dirbama skaitmenizuojant archyve esančią informaciją, kad ji būtų prieinama visiems besidomintiems, ieškantiems informacijos apie artimuosius.

Lietuvybė Australijoje

Pati Daina Lietuvoje lankėsi tris kartus: „Gera vien būti protėvių žemėje. Jų praeitis yra dalis manęs. Augant Australijoje tavo šeima yra tavo tėvai, galbūt seneliai, ir tai viskas. Atvykus į Lietuvą staiga atsiranda tiek giminių, apie kurias niekada nežinojai. Mano mama užaugo be tetų, dėdžių, senelių, tik su savo tėvais. Tik prieš kelerius metus ji pirmą kartą susitiko su savo pusbroliu.“

Mažesnis giminių ratas – ne vienintelis skirtumas: „Australijoje vos pasakau savo vardą, aš iškart išsiskiriu, visi žino, kad aš ne iš Australijos. Ir, žinoma, niekas negali ištarti pavardės“, – juokiasi Daina.

„Jei tavo vardas ne angliškas, tu tarsi negali būti australas. Kai esi Lietuvoje, supranti, kad visgi nesi lietuvis: nešneki taip gerai, kaip šneka lietuviai, ir tavyje yra kita kultūra. Aš užaugau Australijoje, bet manyje teka lietuviškas kraujas. Aš manau, kad esu australė. Australė lietuviškomis šaknimis.“

Kai kurios detalės visgi išskiria lietuvius iš kitų: „Jokio australo nepamatytumėte su basutėmis ir kojinėmis ar marškiniais, užsegtais iki pat viršaus“, – šypsosi Daina. – Taip pat beveik visuose namuose galima atrasti ar rūpintojėlį, ar Vytį, ar tautišką juostą.“

Siekis išsaugoti ir kurti Lietuvą

Daina itin žavisi lietuvių bendruomenės Australijoje susiformavimu ir veikla: „Kiekvienam palikti savo gimtinę yra iššūkis, o karo metu tėvynę palikę lietuviai neturėjo pasirinkimo. Jie – pabėgėliai, negalintys grįžti namo. Lietuviams Pietų Australijoje buvo itin svarbu išsaugoti lietuviškumą. Galima sakyti, kad jie čia įkūrė tarsi jų pačių mažą Lietuvą. Norėta vietos, kur būtų galima susitikti, kuri primintų namus, kur vaikai būtų apsupti lietuvių kalbos ir kultūros. Jiems buvo itin svarbu savo vaikams perduoti tą meilę Lietuvai. Juk jie visada galvojo, kad galės grįžti arba, jei taip nutiktų, kad Lietuva išnyktų, kad kažkur pasaulyje dalelė Lietuvos vis dar būtų gyva.“

Šiuo metu vis mažiau lietuvių kilmės žmonių Australijoje puoselėja lietuviškas tradicijas: „Su laiku lietuviškumo mumyse vis mažėja. Taip yra iš dalies todėl, kad lietuviai yra gerai prisitaikantys. Vis dėlto juk lietuviai ir buvo priimti į šalį todėl, kad Australijos Vyriausybė norėjo žmonių šviesiais plaukais ir akimis, kurie lengvai įsilietų į australišką kultūrą.“

Po Lietuvos nepriklausomybės atvykstantys lietuviai retai įsitraukia į bendruomenės veiklą. Pasak Dainos, jiems nereikia įrodinėti ryšio su Lietuva, jie visada laisvai gali grįžti namo: „Visgi kiek žmonių Lietuvoje šoka tautinius šokius, žaidžia krepšinį? Lietuvoje tai tiesiog suprantama kaip veiklos, kuriomis galima užsiimti. Bet jei mes čia, Australijoje, šokame, tai šokame lietuviškus šokius, jei žaidžiame krepšinį, tai už mūsų lietuvišką komandą „Vytis“. Lietuvoje krepšinis yra krepšinis, čia – tai galimybė prisiliesti prie lietuviškos tapatybės, kurią nuolatos stengiamės palaikyti.“

Bendruomenė buvo sukurta žmonių, kurie norėjo būti Lietuvoje, bet dėl tuometinių aplinkybių negalėjo. Šiuo metu lietuviai yra laisvi rinktis, kur kurti savo ateitį, tad dauguma lietuvių renkasi kurti Lietuvą Lietuvoje. Dėl didelės finansinės naštos ir mažėjančių bendruomenės poreikių šiuo metu svarstoma parduoti arba Lietuvių namus, arba Lietuvių katalikų centrą, kuriame įrengta vienintelė Australijoje lietuvių bažnyčia.

Tačiau Pietų Australijoje vis dar gyvena 300 lietuvių kilmės šeimų. Dalis toliau noriai puoselėja lietuviškas tradicijas ir domisi lietuvių kultūra. Aktyvių bendruomenės narių dėka lietuvybė gyva net ir už tūkstančių kilometrų.