1987 metais laimėjusi vieną paskutiniųjų diktorių konkursų, televizijos duris pravėrė Edita Mildažytė. Per beveik 40 metų karjeros eteryje jai teko vesti įvairias laidas, naujamečius renginius, rengti informacinių laidų reportažus. LRT archyvai atspindi, kiek visko buvo, nuo jautrių socialinių temų iki visiško chaoso Naujųjų metų programose.
Apie pradžią eteryje, ilgą karjerą televizijoje, ryškiausius epizodus ir didžiausius nesusipratimus kalbėjome LRT.lt ciklo „Teleportacija“ laidoje. Šio ciklo laidose žvelgdami į LRT archyvų saugomus praeities vaizdus prisimename, kaip kas buvo, ir kalbame apie praeitį.
Ėjo į radiją, atsidūrė televizijoje
Prieš 40 metų televizija ir radijas vis dar buvo kontroliuojami Komunistų partijos. Daug dalykų į eterį nepatekdavo dėl cenzūros ribojimų. Griežti eterio standartai galiojo ir konkursuose. Viename panašių konkursų į radijo diktorės vietą dalyvavo ir E. Mildažytė.
„Aš visai ne į televiziją galvojau eiti, norėjau į radiją, bet mane paliko televizijoje. Kai pamačiau save pirmą kartą ekrane, aš sau buvau panaši į nuskriaustą zuikį ir maniau, kad niekad ten negalėsiu dirbti. Tiesiog įvairios aplinkybės taip susiklostė, ne pati sugalvojau ateiti“, – „Teleportacijoje“ sakė E. Mildažytė.
Pradėjus darbą televizijoje, situacija ir eteris vis dar buvo griežtai kontroliuojami. Eterio žmonėms televizijoje ir radijuje dažniausiai tekdavo skaityti iš anksto paruoštus pranešimus.
Pokyčiai prasidėjo po metų. Pati E. Mildažytė prisimena, kad dar tekdavo skaityti partinius pranešimus, o eterį sekdavo „žmonės su antpečiais“. Situacija ėmė keistis 1988 metais, prasidėjo pirmi mitingai, į viešą gyvenimą grįžo Trispalvė.
„1989 metais per Vasario 16-ąją užsispyriau, kad eisiu į darbą su tautiniu kostiumu ir vainiku ant galvos. Tokia režisierė buvo su rimtais antpečiais ir ji man plėšė tą vainiką nuo galvos, bet aš išėjau į eterį taip apsirengusi. Nepamiršiu niekada“, – prisimena E. Mildažytė.
Pokyčių metu Editai teko rengti ir reportažus kultinei Atgimimo laikotarpio laidai „Veidrodis“. Vieną tokių išlikusių juostoje matėme ir „Teleportacijoje“.
Naujieji metai ir ironija
Atkurta Nepriklausomybė keitė ir televizijos tinklelį. Dingus kontrolei eteryje atsirado drąsesnių temų, projektų ir ironiškų arba socialiai jautresnių reportažų.
Vienas didesnių to laikotarpio projektų – Naujųjų metų sutiktuvės televizijos eteryje. Kartais ten būdavo itin keistų sprendimų ir laviravimo iki visiško absurdo. 1995 metais pasitinkant Kiaulės metus naujametę „Vakaro žinių“ programą vedė... keptas paršelis.
„Istorija apie tai, kaip Rokas Petkevičius norėjo kepto paršelio. Mes padarėme ištisą serialą vien tam, kad jis tą paršelį galėtų suvalgyti. Mums rėmėjai jį iškepė ir mes jį norėjome parodyti per televiziją. Reikėjo sugalvoti priežastį, kodėl jį turime rodyti. Buvo sukurtas ištisas serialas „Vakaro žiniose“, jas vedė paršelis ir paskui jį suvalgėm“, – keistą Naujųjų metų laidą prisiminė E. Mildažytė.
Archyvuose galima rasti ne vieną Naujųjų metų sutikimo programą, jos linksmai primena apie pasikeitusias technologijas, tradicijas ir laiką. Pavyzdžiui, 1996-ieji pasitikti su Arūnu Valinsku, o transliacijos rengėjus iš proto vedė sudėtinga ir lėta kompiuterinė technika.
Šiandien sunkiau įsivaizduojama tai, jog anksčiau informacinės laidos rengdavo ir išsamius reportažus iš įvairių vakarėlių.
Vieną iš tokių ironiškų reportažų aptarėme ir laidoje. Jame užfiksuotas laikraščio „Respublika“ 5 metų gimtadienio vakarėlis, su lengva ironija pristatomi svečiai ir šventės eiga.
„Mes leisdavome sau kalbėti taip, kaip norėdavome, nes čia nebuvo jokio piktumo ir jokių pasekmių, išskyrus tai, kad buvo smagu. Mes iš tikrųjų „Vakaro žiniose“ važiuodavome per pokylius. Žmonėms tai buvo prieinama, ten galėdavo dalyvauti ir močiutė iš Pakruojo rajono ar Klaipėdos. Viskas buvo atvira“, – linksmus reportažus prisiminė E. Mildažytė.
Nors televizija siejama su spindesiu ir efektais, kai kuriose laidose nebūdavo net elementarių dekoracijų, tačiau jos vis tiek buvo žiūrimos. Pokalbių laidų formatas pasidarė populiarus ir Lietuvoje. Žinoma laidų vedėja teigia, kad tai nutiko dėl sovietmečio pilkumo.
„Tokių laidų buvo galybė ir žmonėms patikdavo jas žiūrėti, nes jos buvo ne politinės, o pramoga, kurios žmonėms norėjosi. Tu turi suprasti, kad sovietmečiu televizija buvo luitas betono, kuriame negalėjo būti jokių įtrūkimų. Kai jis buvo suskaldytas, žmonėms buvo gražios net ir nuolaužos. Tai buvo kažkoks biudžetinis projektas ir žmonėms patikdavo tos laidos, kalbėjimas apie orą, gamtą, sodinimą“, – teigia E. Mildažytė.
Socialinės temos ir „Bėdų turgaus“ sėkmė
Kai kas Editą vis dar sieja su 16 metų gyvavusiu „Bėdų turgumi“. 2001 metais prasidėjusi televizijos laida buvo virtusi savotišku reiškiniu. Tačiau jau anksčiau archyvuose galima aptikti reportažų socialinėmis temomis. Vienas tokių 1995 metais atkreipia dėmesį į žmonėms su negalia prieinamų vietų problemą.
Edita pasakoja, kad veždama savo vaikus su vežimėliu ji mieste susidurdavo su laiptais ir ėmė galvoti, kaip tokią kliūtį gali įveikti žmonės su negalia, judantys neįgaliųjų vežimėliais.
„Sovietmečiu ne tik žmonių rateliuose „nebuvo“, žmonės savo vaikus su psichikos negalia vesdavo pasivaikščioti naktį, kad jų niekas neužgauliotų. Tai jeigu buvai populiarus, turėjai kažkokią tribūną, kur galėjai kalbėti, tai stengdavaisi kalbėti taip, kad žmonės išgirstų“, – reportažą apie žmones su negalia ir jų bėdas Vilniuje prisimena E. Mildažytė.
Ilgainiui gimė laida „Bėdų turgus“, ji visuomenei rodė jautrias problemas. Anot E. Mildažytės, šiandien žiūrint į tas problemas galima matyti, kad Lietuva yra gerokai pasikeitusi.
„Tai buvo visiškai nauja ir originalu, o pati mintis buvo pardavinėti smėlį dykumoje. Bėdos buvo tokios: pažeminti lubas, nes šalta, arba „norime atiduoti butą, paimkite, nes reikia mokėti komunalinius mokesčius“. Važinėdama po kaimus mačiau, kad negaliu pakeisti labai daug, bet galiu, kaip sako bernardinai, uždegti degtuką, o nesiskųsti, kad tamsu“, – „Bėdų turgų“ prisimena E. Mildažytė.
Vėliau laida peraugo į socialines akcijas, didelius koncertus, kurių tikslas buvo rinkti pinigus vienai ar kitai iniciatyvai. Viena iš tokių iniciatyvų – pagalba diabetu sergantiems vaikams perkant insulino pompas. Per akciją jų buvo nupirkta net 200.
„Visus projektus, kuriuos dariau, pati įgyvendinau ir nemelavau nei sau, nei žiūrovams. Gėdytis kažko neturiu. Dabar televizija yra nepalyginamai mažesnės vertės informacijos šaltinis negu buvo tada, kai aš pradėjau dirbti. Tada tai buvo vienintelis“, – laidoje „Teleportacija“ teigė E. Mildažytė.
LRT.lt laidų ciklas „Teleportacija“ kartu su žymiais visuomenės veikėjais žvelgia į praeities archyvus ir prikelia juos naujam gyvenimui. Pirmąją ciklo laidą rasite žemiau.
