Medžio meistras, stalius Pavelas Denisovas ne tik kuria baldus, įrenginėja menines instaliacijas, bet ir ne vienerius metus rūpinasi laukinėmis arba, kaip jis sako, laisvomis katėmis, joms įrengdamas namus. Tokių namų visame Vilniaus mieste Pavelas yra pastatęs per 90. Dalis šių, Pavelo sukurtų namų, finansuojama pačios savivaldybės, kiti, neskaičiuojant savo lėšų ir laiko, nuolat gaminami iš savo kišenės.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Kaip tave reikėtų vadinti: medžio meistru, skulptoriumi, staliumi?
– Aš esu amatininkas – darbo žmogus. Esu kūrybingas, gal ir galėčiau save pritempti prie menininko, bet norėčiau nuo to save atriboti ir reabilituoti požiūrį į darbo žmones, žmones, kurie siekia profesinio ugdymo.
Manau, egzistuoja stigma, žmonės gėdijasi „purvinų darbų“. Girdėjau palyginimą, kad yra darbų, prieš kuriuos reikia nueiti į dušą ir po kurių reikia nueiti į dušą. Aš esu iš tos kitos kategorijos. Mano pasirinkimui daug įtakos turėjo darbas Vokietijoje, ten dirbau santechniku ir tai buvo visiškai normalu – tai nebuvo gėdinga, kaip ir važiuoti į darbą su statybininko rūbais. Čia net ir darbininkai, kai dirbau ceche, eidami į valgyklą persirengdavo švariais rūbais, lyg norėdami nusimesti tą „purvinąją pusę“.
Aš į valgyklą einu išdidžiai, su darbo rūbais. Kartą net teko į montažą vykti viešuoju transportu, bet man patinka kitų dėmesys, tikiu, kad kitiems būtų nepatogu, bet aš didžiuojuosi tuo, kas esu.
– Ar galvoji apie tai, kad tavo profesija yra lėčiau robotizuojama nei kitų?
– Galvoju apie tai. Žmonės vis labiau pradės vertinti tai, kas sukurta rankomis. Turinys, darytas dirbtinio intelekto, yra perteklinis, manau, kad, bėgant laikui, žmonės norės garantijos, jog kažkas yra sukurta žmogaus rankų.
– Ar tavo namuose yra daiktų, kurie yra gaminti ne tavo rankomis?
– Yra viena kėdė, kurią radau Raugyklos gatvėje, teko tik atkurti ąžuolinę koją, nes mediena jai buvo parinkta netinkamai. Sudėtingas projektas, bet dabar net nepastebėtum, kur ji buvo sutvarkyta. Visa kita yra mano, nors tai nėra mano principas – labiau galvoju apie tai, ko nenorėčiau turėti savo namuose.
Kitas mano projektas yra kačių sala – noriu padaryti pavyzdinį tašką, kaip kačių maitinimas ir gyvenimas galėtų atrodyti.
Nenorėčiau turėti imitacijų, faneruočių, nors tai yra dominuojančios medžiagos. Nesu transcendentininkas, bet tai nėra sveikas pasirinkimas, ir tai neatitinka mano vertybių.
– Didelis tavo projektas yra benamių kačių namai. Kaip tu nusprendei imtis tokios iniciatyvos?
– Aš kišuosi į laukinę gamtą labiau, nei turėčiau, bet įvedu daugiau tvarkos, manau, kad padėti gyvūnams reikia. Kačių namuose kates šeriu tokiu pačiu maistu, kaip ir savo katę namuose, – ne žmonių maistu, tai raginu daryti ir kitus, todėl teritorijoje atsirado užrašas apie tai. Kartais man tekdavo rasti išmestų kebabų likučių, sušių – įvairiausių nesąmonių, turiu net nuotraukų galeriją. Suprantu, kad žmonės turi gerų ketinimų, tačiau jie gali gauti priešingą rezultatą.
Idėja gimė atsikrausčius ir pamačius, jog apylinkėse yra daug benamių kačių. Dabar čia gyvena Laputis, kelios katės ateina čia pasimaitinti – visos yra sterilizuotos, dauginimosi ratas yra uždarytas, jei ateina svetimi katinai, stengiuosi juos atpažinti, pamatyti, kada jie čia lankosi.
Kitas mano projektas yra kačių sala – noriu padaryti pavyzdinį tašką, kaip kačių maitinimas ir gyvenimas galėtų atrodyti. Tai yra aptverta teritorija, į kurią negali patekti žmonės – ten turėtų būti ir draskyklė ar hamakas, kad joms ten būtų įdomu. Kol kas įrengtas tik vienas namelis, tačiau dienomis į jį niekas neužklysta, kažkas lankosi tik naktį [...]. Viskas planuojama taip, kad kainuotų minimaliai ir reikalautų mažiausiai medžiagų bei darbo.
– Kodėl rūpiniesi būtent katėmis?
– Katės yra be galo intelektualūs, jautrūs, ypatingi gyvūnai. Daug žmonių myli kates, bet kažkodėl esame linkę nepastebėti, kas vyksta mūsų namuose, patvoriuose. Jei atsiranda benamis šuo, žmonės sujuda, ieško šeimininkų – šuo turi kitokį statusą. Kačių niekas nepastebi, jos yra paraštėse – nežinau, kodėl [...].
Aš skiriu labai daug laiko įsivaizduodamas, kaip katė jaustųsi mano kuriamuose namuose, kadangi jos yra tikrai netipiški gyvūnai. Kiekviena katė turi savitą charakterį, temperamentą, sunku nuspėti, kas joms tiks, kas patiks. Gali stengtis viską padaryti kuo geriau, minkščiau, jaukiau, bet niekada nežinai, gal jos norės atsigulti ant kartoninės dėžės.
– Ar tiesa, kad tau svarbi yra ir kačių maitinimo vietų estetika?
– Taip, aš pastebėjau, jog dažnai žmonės piktinasi dėl to, kad kačių šėrimo ar apgyvendinimo vietos yra neestetiškos, jiems jos siejasi su indeliais nuo mėsos, žuvų galvomis ir smarve. Dažnu atveju tai yra tiesa. Man tenka važinėti po Vilnių ir tvarkyti senas kačių šėrimo vietas, tikrai matau, kad yra problemiškų vietų, kurias galima išspręsti, tačiau tai nėra niekieno interesas.
Už kiekvienos katės slypi istorija, tik reikia jas pastebėti. Aš kačių nevadinu benamėmis, nes tai yra laisvos katės, kurioms galime padaryti namus.
