Šeštadienio vakarą Vilniuje, koncertų salėje „Compensa“, vyks grupės „Biplan“ trisdešimtmečio koncertas. Tai – viena ilgiausiai Lietuvoje be pertraukos gyvuojančių grupių. LRT.lt paklausė jos vokalisto Makso Melmano, kaip jis jaučiasi tokios šventės išvakarėse ir kaip pralėkė tie 30 metelių.
– Ar tiksliai žinote, kuri konkreti diena yra grupės gimtadienis?
– Kažkada sutarėme, kad būtų aišku, jog grupės gimtadienio data laikysime savo pirmojo koncerto (tada jau vadinomės „Biplan“) dieną – tai buvo 1995 m. spalio 1 d. Taigi realiai 30-ies jau esame sulaukę, mūsų gimtadienis šiek tiek atidėtas.
– Ir koks dabar jausmas, ar nėra sunku patikėti, kad pralėkė tiek metų?
– Aš nesureikšminu amžiaus – nei savo kaip žmogaus, nei grupės. Tiesą sakant, viena mano pusė sakė – ir kam reikia to jubiliejinio koncerto. Kiti grupės nariai ir muzikinė agentūra, su kuria mes dirbame, užginčijo, kad jo būtinai reikia, visgi 30 metų – ne juokas, ir kita mano pusė su tuo sutiko. Norėjosi ta proga sukviesti svečius ir draugus, labai rimtai pasiruošėme – apgalvojome ir muzikinę, ir vizualinę dalį, įdėjome daug energijos ir fantazijos.
Visgi nesu didelis tokių sukakčių mėgėjas. To nesureikšminu ir netgi vadinu koncertą, vyksiantį „Compensa“ salėje, ne „Biplan“ – trisdešimt, o „Biplan“ – „trys o“ (taria raidę „o“ – LRT.lt pastaba).
– Bet ar tai nėra kažkoks šios sukakties fakto neigimas?
– Nemanau, kad tai neigimas ar pabėgimas. Taip, šitiek metų yra daug, kai pagalvoji šaltu protu, bet manyje nėra jausmo, kad grupė mini reikšmingą sukaktį – vadinasi, to jausmo ir neturi būti. Nenoriu pradėti kapstytis savyje ir sau pabrėžti, kiek tų metų pralėkė.
Suprantu, kad dabar esu brandesnis, profesionalesnis muzikantas ar dainų autorius nei anuomet – bet savo viduje prieš šį koncertą jaučiuosi taip pat, kaip prieš tą spalio 1 dieną 1995 metais.
– Ar ir dabar prieš koncertus jaudinatės, kaip pačioje pradžioje?
– Be abejo, aš visada maniau, kad kai nebeliks to jauduliuko, tai bus pirmas skambutis, kad, ko gero, metas atsisveikinti su scena. Manau, tas jauduliukas – sudedamoji pasirodymų dalis, o išeidamas į sceną jį transformuoji į tam tikrą energiją, kurią atiduodi publikai.
– Kada atėjo etapas, kai supratote, kad jūsų grupė – jau tikrai populiari?
– Supratimas, kad esame žinomi, atėjo palaipsniui, kertinio momento nebuvo. Buvo atskirų momentų, kai supratome, kad, tarkim, mes pataikėme į dešimtuką, įrašydami tam tikrą dainą. Pavyzdžiui, daina „Labas rytas“ 1998 m. pateko į vienos radijo stoties TOP 40 pirmą vietą (ir tai buvo ne tik lietuviškų, bet ir užsienio dainų keturiasdešimtukas). Kai tai sužinojau, buvo daug džiaugsmo ir suvokimas – „Oho, mes tai padarėm“.
– O kokius momentus atsiminti dabar ypač smagu?
– Būna, kad esi scenoje – nesvarbu, ar prieš tave 10 000 žmonių, ar tai mažas klubinis koncertas su 200–300 žiūrovų – ir galvoji: „Dieve, kaip gerai, kad aš esu savo vietoje, kad mes tai darome ir mums pavyksta.“
– Ar nebuvo etapų, kai visgi atrodė, kad grupė gali iširti?
– Ne, galiu į šį klausimą atsakyti tvirtai. Buvo krizių, kai norėdavome kažką sukurti, įrašyti, ir nepavykdavo, reikėdavo sulaukti tinkamo momento, bet tikrai nebuvo taip, kad susėdę kalbėtume, jog esame ant išsiskyrimo slenksčio.
Galbūt prisideda tai, kad mes pradėjome groti labai anksti – grupei 30 metų, o mes patys, tikiuosi, dar jauni. Pradėjome būdami šešiolikos–septyniolikos, ir tas grojimas natūraliai tapo mūsų gyvenimo dalimi – neatrodo, kad grupė „Biplan“ yra mūsų darbas, tai tiesiog mūsų gyvenimo būdas.
– O ar per tiek metų pasikeitė jūsų publika?
– Ji turbūt pasikeitė, kaip ir mes patys. Bet kas mane labai labai džiugina iki šiol – mūsų publikos spektras platus, mūsų muzika patinka ir 2–3 metų vaikams, ir daug vyresnio amžiaus žmonėms. Būna, kad koks šešiasdešimtmetis ar septyniasdešimtmetis padėkoja už gražų koncertą – ir tai labai paglosto širdį.
– Jūs pats vienu metu gyvenote tarp Lietuvos ir Vokietijos. Ar dabar esate grįžęs į gimtinę?
– Man tai toks, sakyčiau, egzistencinis klausimas – gyvenu ir čia, ir ten, gerai net nesuprantu, kur, bet tai mane tenkina.
– Užsienyje gyvenimas turbūt visai kitoks nei Lietuvoje – ten jūsų gatvėje neatpažįsta, gal net kitą darbą dirbate?
– Buvo atvejis, kai ir Vokietijoje manęs gatvėje paprašė nusifotografuoti kartu, bet taip, ten aš galiu labiau atsipalaiduoti – nors tai nereiškia, kad Lietuvoje būnu įsitempęs. O kito darbo ten neturiu, galima sakyti, kad ten užsiimu buities prodiusavimu.
– Ar visus tuos 30 metų jūsų veikla siejosi tik su „Biplan“, ar teko išmėginti ir kitus darbus?
– Ne, nieko kito nesu dirbęs, „Biplan“ yra mano gyvenimas ir pragyvenimo šaltinis. Apie kitus darbus pamąstyti teko nebent tada, kai buvo karantinas – daugeliui kitų atlikėjų, na, ir kai kurių kitų specialybių žmonių, tada teko susimąstyti apie kitokią veiklą. Atrodė, kad mūsų rankos surištos, o burnos – užklijuotos.
Ačiū Dievui, realybėje nieko imtis neteko ir viskas grįžo į vėžes. Nė nežinau, ko kito būčiau ėmęsis. Visi darbai man – kad ir sodininko ar troleibuso vairuotojo – atrodo geri, jei tik darai kažką naudingo žmonėms.
Taip pat interviu su grupe „Biplan“ galite klausytis LRT KLASIKOS radijo laidoje „Homo cultus“:
