Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidento Simono Dailidės gyvenimas – vienas didelis nuotykis arba vienas didelis sveikatingumo iššūkis. S. Dailidė dalijasi prisiminimais apie smagiausias gyvenimo avantiūras – kelionę iš Vilniaus į Paryžių dviračiu, piršlybas po Eifelio bokštu ir nelaimingo likimo namelį ant vandens, kuris pasidavė stichijai.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Netrukus tapsi televizijos laidos „Ridiko dienoraštis“ vedėju – kaip papuolei į televizijos pasaulį?
– Papuoliau visai netyčia. Man patinka kameros, tačiau anksčiau būdavau tas, kuris pats viską daro: ir filmuoja, ir montuoja, ir vaidina. Tai dariau keletą metų, kol gavau pasiūlymą vesti laidą. Dabar žmonės dažnai klausia – ar tai laida apie sodininkystę, kodėl kalbame apie ridikus? Turiu paaiškinti, kad žodis ridikas atsiranda dėl posakio „sveikas kaip ridikas“.
– Kas yra sunkiau: stovėti prieš kamerą ar lįsti į eketę?
– Kaip ir visur – turint praktikos, viskas pasidaro mažiau baisu. Pirmieji kartai, be abejo, yra baisiausi. Dabar jau tikrai esu pripratęs prie eketės, gal kiek mažiau prie svetimų kamerų.
– Ar kiekvienas lipimas į eketę yra toks pats?
– Ne, šią žiemą kiekvieną lipimą į eketę tikrai pajaučiau ypatingai. Nors vandens temperatūra visuomet būna panaši, labiausiai jauti aplinkos kontrastą. Apie lipimą į eketę sklando daug mitų. Pavyzdžiui, viename renginyje man pasakė, kad vanduo bus –10 laipsnių temperatūros.
– Kokius mitus apie sveiką gyvenimo būdą tau tenka griauti dažniausiai?
– Man visi sakydavo, kad jei maudysiuosi eketėje jauname amžiuje, neturėsiu vaikų. Dabar turiu tris vaikus, tai man to nebesako ir tiki, kad galėčiau dar daugiau jų turėti. Tačiau mitų yra begalės, juos tikrai griausiu ateityje.
– Ar tavo žmona taip pat puoselėja sveiką gyvenimo būdą?
– Taip, gal šiek tiek rečiau nei aš, bet visa mūsų šeima tam prijaučia. Iki vestuvių ji gyveno normalų gyvenimą. Esame jau 10 metų kartu, natūralu, kad vienas kitą patraukiame į savo puses ir supanašėjame.
Aš labai mėgstu keliauti, žygiuoti, važinėti dviračiu. Kartą sukau ratus aplink miestą ir man gimė mintis, kad norėčiau nuvažiuoti kažkur toliau. Taip gimė kelionė į Paryžių. Neturėjau nei patirties, nei dviračio. Likus savaitei iki kelionės pradėjau ieškoti reikmenų, bet išmyniau sėkmingai – nors ir be plano.
Šioje istorijoje trūksta detalės, kad mano tada dar būsima žmona gyveno Paryžiuje – bendravome per atstumą. Sugalvojau, kad pavyks sutaupyti. Buvo smagu susitikti ir pasibučiuoti po Eifeliu.
– Kaip tau pavyko grįžti atgal į Lietuvą?
– Po Paryžiaus vykau į Ispaniją, nupirkau žiedą ir grįžęs pasipiršau. Tokia buvo mūsų istorijos pradžia.
– Dar vienas tavo gyvenimo iššūkis – namas ant Neries. Kaip sugalvojai imtis būtent tokio nekilnojamojo turto projekto?
– Namelis skaičiuoja paskutines savo dienas (...), gal dar pavyks jį išgelbėti, stengsiuosi kažką padaryti. Kitu atveju – turėjome smagų nuotykį.
Mes namelį įsirengėme kaip komfortišką palapinę. Kai nusipirkome namelį, jame tuo metu gyveno benamis, namelis buvo sugriuvęs ir apleistas, išnešėme 50 maišų šiukšlių, išrūšiavome.
Širdyje jį jau palaidojau, jei pavyks jį kažkiek išgelbėti, tikrai džiaugsiuosi, tačiau nebūsiu nusivylęs, jei nepavyks.
Parengė Emilija Balcerytė
