Aktorius Vytautas Rumšas jaunesnysis dalijasi savo gyvenimo ir scenos užkulisių nuotrupomis – kodėl jo tėčio vardas trukdė jam sulaukti atsakymo siekiant vaidmens, kas jam leidžia nepalūžti, kai aplink neskamba žiūrovų ovacijos ir ką apie intymumą jis sužinojo pirmą kartą vaidindamas erotinėje scenoje?
Plačiau – LRT RADIJO laidoje „Genijaus kailyje“.
– Ar visi berniukai, gimę Rumšų giminėje, gauna Vytauto vardą?
– Ne, nemanau, kad tai yra tradicija, taip išėjo tik man. Tačiau tuo pačiu metu yra kažkoks paradoksas – mano bičiulis Kostas Smoriginas taip pat gavo tėčio vardą. Gal tuo metu mūsų tėvai buvo nusprendę, kad reikia tęsti dinastijas arba išvis gal mažai galvojo.
Aš tėvų klausiau apie jų pasirinkimą, sakė, kad buvo keli vardų variantai, bet kadangi kilo dvejonių, jie ėjo lengviausiu keliu ir suteikė Vytauto vardą. Tikriausiai tos abejonės yra normalios, kiti tiki, kad su vardu atsinešti kažkokį likimą, todėl kartais paprasčiausia atsigręžti į tai, kas jau žinoma.
– Ar vaikystėje buvai patenkintas savo vardu?
– Man visai patiko vardas Kęstutis, nežinau, kodėl. Gal dėl to, kad turėjau tokį kaimyną. Vėliau prie Vytauto prisidėjo ir „jaunesnysis“, reikėjo mus atskirti (...). Didžiausias sąmyšis kildavo, kai kas nors paskambindavo telefonu, aš paklausydavau pokalbio pradžios ir tik tada prisipažindavau, kad esu ne tas Vytautas Rumšas.
Yra buvusi tokia situacija, kol kino studija buvo senosiose patalpose, vienoje salėje dalyvavau atrankoje į amerikiečių filmą, o kitoje salėje dalyvavau kitoje atrankoje į Peterburge kuriamą filmą. Tik po metų sužinojau, kad po atrankos manęs ieškojo.
Kino studija paskambino mano tėčiui, nupirko jam bilietą, jis nuvyko į Maskvą, jį pasitiko, nuvedė į studiją, atidarė duris ir jis išgirdo: „O kas Jūs būsite?“ Tėtis sako – aš Vytautas Rumšas. Mano tėtis yra žiaurus slapukas, apie šią istoriją papasakojo kino studijos darbuotojai.
– Iš kur tu semiesi stiprybės kino aikštelėje, kurioje ne visada tenka girdėti tik liaupses?
– Kiekvienas iš mūsų kartais užsisukę darbuose pamirštame sustoti ir pasižiūrėti, ką mes jau esame padarę. Kartais atrodo, kad viskas nesiseka ir tai yra labai normalu. Tačiau, kai sustoji ir pagalvoji, ką jau esi padaręs ir įgyvendinęs, pasidaro lengviau. Nebūtina eiti į fantazijų pasaulį, reikia tik pagalvoti apie realius gyvenimo darbus.
Žmonės buriasi į tam tikrus ratus pagal tai, kaip vertina vieni kitų pasiekimus – tai yra normalu. Sėkmingų žmonių kompanija nori, kad aplink juos būtų panašiai sėkmingi žmonės, nes tada yra apie ką kalbėti. Neįdomu kalbėti apie automobilių variklius – įdomiau apie meną, teatrą, muziką.
– Ar yra žmogus, kuris tavo karjeros kelyje tau yra labai svarbus?
– Mano mokytojas Rimas Tuminas buvo žmogus, kuris pirmas man davė galimybę vaidinti didžiojoje scenoje ir labai greitai, ir labai šokiruojančiomis aplinkybėmis. Turėjau įeiti į spektaklį „Maskaradas“ ir pakeisti šviesios atminties Vytautą Šapranauską.
Aš pakeičiau jį anksčiau, nes buvo visokių problemų (...). Aš buvau labai jaunas, manau, kad čia suveikė ir sėkmė – dėl atsiradusių iššūkių sprendimą reikėjo priimti labai greitai. Manęs režisierius koridoriuje tik paklausė – ar moku greitai išmokti tekstą. Čia tikrai suveikė ne mano genialumas, o mano duomenys: aukštas, tamsus, nereikės keisti drabužių, tik batus.
Pirmųjų spektaklių net neatsimenu, buvau „teatro komoje“, tik vėliau išgirdau, kad man pavyko – kitaip nei Vytautui, bet pavyko.
– Ar tavo ir Vytauto Šapranausko santykiai nenutrūko po to, kai perėmei jo vaidmenį?
– Ne, tikrai bendravome toliau. Aš nenorėčiau likti be teatro, tai yra vieta, kur tu mankštini savo sielos raumenį, nes esame artistai. Kad ir kaip mus trauktų televizija, kinas, šou verslas, yra būtina, nes kitaip neišgyventume. Tačiau Vytautas buvo toks ryškus talentas, toks paklausus, jį tai degino. Atrasti balansą tarp poilsio ir teatro yra labai sudėtinga.
Dėl to manau, kad kai kuriems iš mūsų gyvenimiški iššūkiai tampa sudėtingi, aš juos suprantu. Tačiau manau, kad ir jie supranta, jei mato, kad spektaklis eina, yra paklausus, tikrai nenorėtų žinoti, kad dėl jų kažkada jį turėtų palaidoti.
– Tavo naujausias vaidmuo su Jurgita Jurkute – erotinėje dramoje. Kaip pasiruošti erotinėms scenoms filme?
– Tam pradedame ruoštis nuo pilnametystės tikriausiai. Kadangi tai buvo mano pirmas kartas – pirma tokio tipo scena, galvojau, kad bus lengviau ir paprasčiau. Tačiau po šio filmo supratau, kad perteikti intymumą yra ypač sudėtinga. Mes galime ryškiai suvaidinti emocijas, kurios byloja apie netektį, nes tai labai bendra, džiaugsmą, bet intymumą suvaidinti yra nelengva.
Viena yra bučiuotis, bet tai yra darbas, tuo pačiu metu tu galvoji apie kamerą, kur pasisukti, kur padėti ranką, tai yra labai techninis procesas. Į tą procesą įdėti intymumą yra sudėtinga.
– Ar niekada nesusimąstei, ką apie tave pagalvos Jurgita, pavyzdžiui, ar moki bučiuotis?
– Buvo vienas dublis, mes bučiavomės, baigiasi dublis ir ji man pasakė: „Tu ką, atsimerkęs bučiuojiesi?“ Gal žiūrėjau, kur stovėjo kamera, nežinau, bet buvo labai juokinga. Bet jei rimtai – viskas yra labai techniška.
– Kartais fizinis kūnas veikia atskirai nuo galvos – o kaip yra kino aikštelėje?
– Galiu drąsiai pasakyti, kad jei esi sveiko proto, tai kūnas tik dirba, man net pačiam buvo keista. Tikrai pagalvojau prieš pradėdamas filmuotis, kaip mano kūnas reaguos į šį procesą – visi mes gyvi žmonės. Tačiau nieko panašaus, kaip po lietaus.
Viską reguliuoja širdis. Bent jau jei esi sveiko proto, gal yra žmonių, kuriems viskas atvirkščiai. Galbūt aktoriams susitikus pirmą kartą kažkas ir įvyksta, pasipila kibirkštys, visi mes unikalūs. Tačiau su Jurgita esame pažįstami 15 metų.
– Ar režisierius patikrino tavo ir J. Jurkutės chemiją prieš pradedant filmuotis filme?
– Be abejo, turėjome net kelis susitikimus, skaitėme įvairias scenas, žiūrėjome, kaip mes sutapsime, – tai yra labai normalus procesas. Iki šiol neaišku, kuris kurį pasirinko, kas pirmas pasakė, su kuo nori vaidinti. Aš vaidinau, nes man pasakė, kad filme bus Jurgita.
Susitikimų reikia. Žmonės iš išorės gali būti labai gražūs, tačiau realybėje gali vienas kitam visai netikti. Tokių pavyzdžių kine yra labai daug, kartais žmonės po filmavimo pasako, kad niekada su tuo žmogumi į aikštelę nebežengs.
