„Dabar yra mano aukso amžius“, – sako Violeta Mičiulienė. Aktorė, scenos numylėtinė ne vieną dešimtmetį žiūrovus stebina išskirtine charizma ir džiaugsmu, kurio užtenka visiems sėdintiems salėje. V. Mičiulienė tikina gyvenimo filosofijos besisemianti iš savo vaikystės namų Kupiškio rajone – saugumo uosto, kuris subrandino jos vertybes.
V. Mičiulienės gyvenimas pilnas veiksmo – vieną dieną ji vaidina Švenčionyse, kitą dieną vyksta į susitikimą Klaipėdoje, o trečią – skrenda aplankyti sūnaus į šurmuliuojantį Londoną.
„Turiu gražią misiją – važinėju po Lietuvą su paskaita apie tarmes. Apie tai, kam yra reikalinga tarmė, apie tai, kad kol mes turėsime kažkokią savastį, tol mes neprapulsime, net jei esame mažučiai.
Angliški posakiai mane šiek tiek skaudina, manau, kad turėtume stiprinti švietimo sistemą, nes ten yra mūsų ateitis. Tai yra labai svarbu ir man tikrai ne tas pats, kas užaugs po mūsų, ir kas kalbės apie tai, kad esame ypatingi, nes esame lietuviai“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ sako V. Mičiulienė.
Patriotizmą aktorė atranda per įvairias dermes, tačiau pasididžiavimą gimtosios kalbos įvairove, labiausiai įprasmina į jos pasirodymus vis įtraukiamos senosios tarmės.
„Jei nebūčiau tuo, kuo esu dabar, turbūt būčiau kokia nors kalbininke. Man labai patinka žodžiai, aš į bet kokią šalį galiu nukeliauti per kelias minutes – kalbu visomis pasaulio kalbomis, nemokėdama jokių kalbų“, – įžvalgomis dalijasi V. Mičiulienė.
Optimizmas – dar viena V. Mičiulienės savybė, kurią ji atsinešė, kaip sako pati, iš spalvingos vaikystės ir tėčio, kuris niekada nepasidavė pesimizmui.
„Mano tėtis buvo šiek tiek karalius, jam niekas nebuvo baisu. Taip, kaip tėtis save nešė per gyvenimą, buvo man atsakymas į viską. Aš negalėdavau patikėti, kaip galima būti tokiam garantuotam dėl visko, o jis toks buvo. Tėčiui nieko nebuvo neįmanomo. Taip, kaip jis gyveno, būdamas neįgalus, man buvo pavyzdys, kad nieko šiame gyvenime nėra baisaus (...). Kryptį gali pakeisti tik savo požiūriu.
Tėtis sakė, kad net karui iš anksto nepasiruoši, nors mano sūnus karui labai ruošiasi. Kai jo namuose pamačiau, kiek visko sukrauta, supratau, kad jis išgelbės ir mane, ir brolį su šeima. Po pusės metų pusė kruopų iškeliavo pas draugės Birutės vištas – karas taip ir neatėjo“, – sako ji.
Aktorė teigia neieškanti atsakymo į klausimą: kas būtų, jeigu būtų. Anot jos, tai tik blaško mintis ir atima brangią energiją.
„Aš nuraminusi draugę, kuri buvo įsitikinusi, kad vasarą prasidės karas, pati tą nerimą parsivežiau namo. Negalėdama užmigti, nuėjau prie veidrodžio ir pasakiau sau: „Kvaile, eik miegot.“ Taip ir užmigau.
Nuo nerimo padėtis nesikeičia. Mano baba sakydavo – patys svarbiausi dalykai žmoguje yra tie, kurie neskęsta vandenyje, nedega ugny ir nevalgo kandis. Viskas yra su mumis, negalima naktimis galvoti apie tai, kas būtų, jei būtų, mes save užsikonservuojame su baimėmis, jos mus tik skandina“, – teigia V. Mičiulienė.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše:
