Aktorius Tadas Gryn įsitikinęs, jog kartais visata žmones ruošia vienam gyvenimo įvykiui, tokį gyvenimo įvykį jis sako jau patyręs, ir tai buvo jo pažintis su Juste Arlauskaite-Jazzu. LRT RADIJO laidoje „Genijaus kailyje“ T. Gryn pasakoja apie naivius pirmus žingsnius į sceną, perliptas baimes ir meilę, kuri gali būti visokia – netikėta, pamokanti, o kartais – besitransformuojanti.
– Kokia yra tavo pavardės paslaptis?
– Norėčiau ją atskleisti, norėčiau pats tiksliai žinoti, iš kur ji atkeliavusi, bet tokių duomenų neturiu. Ieškojau informacijos archyvuose, bet nieko neradau, turbūt tai yra Pirmojo pasaulinio karo pasekmė. Aš pats gimiau ir užaugau Lietuvoje, mano mama irgi yra lietuvė, tėtis gyveno Baltarusijoje, močiutė taip pat. Ten buvo mūsų kaimas, jame praleidau savo vasaras.
Mano tėčio broliai turėjo vokišką prosenelės pasą, dėl to sakau, kad galėtų būti kalti pasauliniai karai, kaip vokiškas pasas atsidūrė Baltarusijoje – nežinia (...). Kažkur skaičiau, gavau kritikos, kad savo pavardę rašau su klaidomis, vietoje „e“ rašau „y“ – mano pavardė nėra angliška. Nežinau, kokia ji, norėčiau žinoti. Mano tėtis pasiliko originalią pavardę, o tėčio broliai ją sulietuvino.
– Kaip tapai aktoriumi?
– Buvau sportininkas, lankiau ir futbolą, ir krepšinį, ir baseiną, su vaidyba galvoje neturėjau nieko bendro. Pamenu, kad šeštoje klasėje nuėjau į dramos būrelį, kodėl sugalvojau ten nueiti, nežinau, bet tuo metu kaip tik trupė ruošė pasirodymą.
Mane pastatė vaidinti vietoje susirgusio berniuko – nieko nežinojau, neįsivaizdavau, kaip vyksta spektakliai. Pamenu, kad patyriau milžinišką stresą, visas mano kūnas drebėjo. Aš suvaidinau tą spektaklį ir pasakiau, kad daugiau nenoriu turėti nieko bendro su scena. Taip gyvenau iki dešimtos klasės.
Dešimtoje klasėje pradėjau mąstyti, kur mane gali nuvesti mano profesija (...). Aš mėčiausi tarp ekonomikos ir aktorystės, jie keitėsi tarpusavyje kasmet. Vieną dieną aktorystė sugrįžo su trenksmu, sugalvojau, kad laikas stoti į aktorinį. Atsimenu, kad stojamuosiuose buvau pasiruošęs skaityti, nesupratau, kad skaityti, tai reiškia „deklamuoti“, buvau į salę atsinešęs tuntą knygų. Man pasakė: „Ačiū ir viso gero“.
Pirmasis mano bandymas nepavyko iš nežinojimo. Džiaugiuosi, kad tais metais neįstojau, nes nuveikiau įdomių dalykų. Išvengiau karo tarnybos – šiandien mano nuomonė jau yra kita, bet įstojau į amatų mokyklą pasimokyti juvelyrikos. Mokykla manęs nematė, man jos reikėjo tik tam, kad išvengčiau tarnybos, iš tikrųjų aš dirbau sandėlyje, kroviau maistą ant palečių, vėliau dirbau drabužių parduotuvėje (...). Po trejų metų įstojau į Rimo Tumino kursą, atėjau tikrai pasiruošęs.
– Kokių bruožų tu ieškai mylimoje moteryje?
– Nežinau, ar kažkas turi būti stipriai išreikšta vizualiai, man tai nėra svarbiausias dalykas. Aišku, išvaizda turi traukti ir patikti, bet man gražiausia yra, kai su žmogumi gali kalbėti tavo siela, protas, galbūt kartais net nebyliai. Kartais taip atsitinka, susitinka vidiniai pasauliai, jie yra patys gražiausi. Žmogus gali būti visai nesimpatiškas, tačiau jis taip išgražėja, kai atsiveria durys į jo pasaulį – tai labai gerai parodo scena. Dėl to kartais žmonės ant scenos taip stipriai atsiskleidžia, jie tampa ypač gražūs.
Žinoma, stipriai ieškau ir atgalinio ryšio, negali mylėti vienas. Kai įvyksta nebylus susikalbėjimas, kai nereikia dėti daug pastangų, tai yra gražiausia.
– Kaip įvyko tavo ir Jazzu stebuklas, jei vienas kitą pažinojote tiek ilgai?
– Mums patiems tuo yra sunku patikėti. Viskas įvyko per vieną vakarą. Ilgą laiką buvau vienas. Santykiai niekada neįvyko ne dėl to, kad jų nenorėjau, bet dėl to, kad niekada su žmogumi neįvyko tai, kas įvyko su Juste. Tiek daug metų mane visata brandino, neleido su niekuo užmegzti santykio, paliko mane vieną, kad atrasčiau tinkamą santykį.
Buvau susitaikęs su ta mintimi, kad būsiu viengungis. Įsirenginėjau savo namus ir vadinau juos viengungio namais, toks buvo mano planas, kad laimingai ir gražiai gyvensiu su savimi. Tačiau staiga viskas pasikeitė.
Tą vakarą buvo kolegos gimtadienis. Užėjau pas Tomą Vaškevičiūtę ir paklausiau, ar ji nenori eiti kartu. Mes nuėjome, Toma jau norėjo eiti namo, ji paprašė ją ir Oną palydėti namo. Palydėjau, bet man kažkas įkando, norėjau dar kartą išeiti į miestą. Taip ir padariau, grįžau į miestą, sutikau draugus, tarp jų buvo ir Justė.
Mes daug kalbėjome ir staiga įvyko akių kontaktas. Gyvenime nesu patyręs tokio kontakto, pirmą kartą man atėjo tokia mintis – Justė. Nuėjome į kitą barą, dar ilgiau kalbėjome, kitą rytą susirašėme, kad mums reikėtų susitikti. Buvo labai juokinga, nes tiek metų buvome pažįstami, nežinojome, ar vadinti mūsų išėjimą susitikimu, ar pasimatymu (...). Tai yra neįtikėtina.
– Kaip jums pavyko išlaikyti tokius gražius santykius su T. Vaškevičiūte?
– Tai yra vienas paprasčiausių, bet ir sudėtingiausių dalykų. Tiesiog myli tą žmogų, bet ta meilė yra peraugusi į kitą lygį, ne partnerio lygį. Mes su Toma labai daug ką perėjome, studijavome kartu, kūrėme gyvenimą kartu, kartu įsigijome namus – pamiršti, nubraukti šį laiką yra kvaila. Tai yra man artimas žmogus, šeimos narys, būtų keista nebendrauti su savo šeima.
Kartais žmonės išsiskiria su keiksmais, neapykanta ir indų daužymais, bet mums taip nebuvo. Labai džiaugiuosi, kad Toma sukūrė šeimą, turi puikią dukrą, jos labai pasiilgstu, ji manęs taip pat – tai yra džiaugsmas. Gyvenime reikia užsiimti tik gražiais dalykais, gyvenime ir taip vyksta daug negražių dalykų, reikėtų nenugrimzti į tamsumą.
– Ar kada nors kalbėjai su Toma apie jūsų ir Jazzu draugystę?
– Aš gyvenau su Tomos šeima, nes tuo metu tvarkiau savo butą. Turėjau ten savo kambarėlį. Pasakiau jai, kad įsimylėjau Justę, ji labai apsidžiaugė.
– Ar kartais pagalvoji apie tėvystę? Ar tėvystė tave žavi?
– Anksčiau tikrai nenorėjau vaikų, bet mano galvoje buvo visai kiti dalykai: karjera, jaunystė, polėkis, menas, teatras. Atrodė, kad aplink yra tiek daug visko ir tiek daug visko norisi aprėpti, kad nėra laiko niekam kitam. Tai yra gerai, manau, kad vaikai ateina tada, kada reikia, kada esi pasiruošęs užauginti mažą žmogų ir jam kažką duoti. Planuose yra visko, mes su Juste norime ir vestuvių, ir vaikų.
Vaikai mano gyvenime yra nuo pat paauglystės, buvau jauniausias sūnus šeimoje. Dabar mano nuostabi dukterėčia jau turi du vaikus, o aš dar nė vieno. Dabar mano gyvenime vaikų taip pat yra daug, gal kada nors atsiras ir mano.
Viso pokalbio klausykite čia:
