„Dingo šuo!“ – neretas skelbimas, tačiau labai nedažnai būna, kai meteorologai rekomenduoja likti namuose, tačiau penkios dešimtys nepažįstamų žmonių susiburia dėl vieno šunelio. Tai istorija apie vienybę, tikėjimą bei stebuklą. Kaip į pagalbos šauksmą atsiliepia tie, kurie neabejingi kito skausmui. Neabejingi ir nuo pirmų gimimo metų nelepinto keturkojo likimui. Istoriją užrašė ir redakcijai atsiuntė žurnalistė Aurelija Savickienė.
Už lango kandžiojasi šaltis, bet jaunos poros namuose jauku ir šilta. Dirbančių studentų pora Emilija ir Aurimas prie savęs glaudžia rusvą pudelį, veidus puošia nuoširdžios šypsenos ir tarsi nieko neįprasto. Vis dėlto sugipsuota šunelio koja primena, kad vos prieš savaitę visa šeima išgyveno siaubingą patirtį.
Jau kartą iš kančių išgelbėto gyvūno likimas ir vėl atsidūrė nežinioje. „Mes ligi dabar tarsi ant adatų. Kai viskas buvo baigta, įtampa taip greitai nedingo, o kai ji nuslūgo, pajutome fizinį skausmą. Juk daug kilometrų vaikščiojome, per sniegą klampojome, ko tik nedarėme. Kartais vis dar iš niekur užlieja stresas“, – pokalbį pradeda Aurimas.
„Kai ieškojome, mus valdė adrenalinas, net pajuokauti galėjome, o po to tarsi koks žaibas kirto“, – savo prisiminimais dalijasi Emilijos mama Laima, kuri nuo pradžių buvo svarbi šios istorijos dalis. „O aš galvojau, kad kai rasime, labai džiaugsiuosi, būsiu laiminga, pagaliau bus gerai, bet radus paūmėjo mano liga – depresija. Patyriau emocinį šoką“, – į pašnekesį įsitraukia Emilija.
Emocinis šokas porą ištiko ir tą dieną, kai jie tik susipažino su šios istorijos herojumi – Bruno. Karamelinis pudelis yra vienas iš tų, apie kuriuos žiniasklaida rašė prieš kelis mėnesius. Spalio pabaigoje pasirodė pranešimų apie po Šiaurės Lietuvą išmėtytus septynis pudelių mišrūnus, vėliau buvo išaiškinta galimai nelegali daugykla Telšiuose, kur rasti itin apleisti panašūs pudeliai. Išlaisvintieji ir išmestieji buvo atiduoti Telšių gyvūnų prieglaudai.
Taip pat skaitykite
Ateiname į prieglaudą. Pilna šunų. Visi loja. Pačiame kampe pamatome Bruno: susisukęs, susigūžęs, tokiomis akimis žiūri, taip nori meilės, taip nori prieiti, bet labai bijo.
Iš narvo – į šiltus namus
Emilija ir Aurimas kartu vos pusmetį. Tačiau greitai pajutę, kad yra skirti vienas kitam, ėmė galvoti apie bendrą ateitį, kurioje matė naują šeimos narį – šuniuką. Tuo metu merginos namuose jau gyveno ilgaamžis, prieš daugelį metų iš prieglaudos paimtas mišrūnas Litas.
Kaip tik tada pasirodė pranešimų apie Telšių nelaimėlius pudelius. „Nelaukiau, iškart susisiekiau su prieglauda. Klausiau, gal galime kuo padėti. Ne pirmas kartas, kai padedame prieglaudai. Mėnesį buvo tyla. Ir tada, pora dienų po mano gimtadienio, gavau laišką: yra suaugę, 3–4 metų pudeliai, jiems reikalinga bent laikinoji globa. Iškart pasakiau Aurimui, kad čia nebus mažas pudeliukas, tai bus traumuotas, suaugęs šuo, bet mes jį galime išgelbėti“, – Emilija žinojo, jog Telšiuose jos laukia tai, kas pakeis gyvenimą.
Gimtadienio dovana, kurios nesitikėjo, bet nedvejodama ją priėmė. Aurimas neprieštaravo, nors puikiai suprato, kiek iššūkių laukia, o dar ir pačių santykiai tik įgauna pagreitį. Vis dėlto bendros vertybės, bendri tikslai, bendri požiūriai neleido abejoti – jie turi sėsti į automobilį ir iš Vilniaus važiuoti į Telšius.
„Ateiname į prieglaudą. Pilna šunų. Visi loja. Pačiame kampe pamatome Bruno: susisukęs, susigūžęs, tokiomis akimis žiūri, taip nori meilės, taip nori prieiti, bet labai bijo, nuo kiekvieno garso pašoka ir bėga atgal į kampą. Stoviu ir sakau, negaliu jo palikti. Aurimas pritaria – mes jį imame.“
Košmaro pradžia
Meilės ir šilumos gavęs Bruno po truputį jaukinosi žmogų. Vis labiau drąsėjo, vis labiau linksmėjo... Jei pradžioje ėjimas į lauką prilygo pragarui, netrukus ir tai buvo prisijaukinta. Iki tol Bruno nežinojo, kas yra laiptai, langai, veidrodžiai. Jį ramindavo tik kiti šunys, todėl adaptacijai padėjo namų ilgaamžis Litas. Tačiau žmonių vis dar bijojo.
„Esu mačiusi prieglaudų šunis, bet nebuvau mačiusi tokio: nori jį paglostyti, jis visas susigūžia. Tiek bijo, jog, atrodė, tuoj verkti pradės. Todėl mes kantriai jį jaukinomės“, – Emilija prisimena, kad po kelių savaičių jie suprato, koks Bruno yra meilus, švelnus bei mylintis.
Prieš patekdamas į Telšių gyvūnų prieglaudą, Bruno buvo išmestas į gatvę ir vėlyvą rudenį tris savaites gyveno lauke. Kaip jam pavyko išgyventi, niekas nežino.
Tai buvo sausio pabaigos eilinis savaitgalis. Emilija su Aurimu nutarė paviešėti Druskininkuose, o augintinius Litą ir Bruno nuvežė į mamos namus Vosyliukų kaime, Trakų rajone. Vos tik pasiekus Druskininkus, Emilijos mama paskambino dukrai ir liepė grįžti – Bruno pabėgo.
Kai ieškojome, mus valdė adrenalinas, net pajuokauti galėjome, o po to tarsi koks žaibas kirto.
Laima prisimena: „Man visada šuo siejosi su laisve. Todėl leidau abiem šuniukams laisvai po kiemą bėgioti. Nežinau, kas nutiko, kai staiga matau sulėtintus filmo vaizdus: Bruno bėga per pusnis į tolį. Mudu su Litu ėmėme vytis, šaukti... Tada skambinau Emilijai.“ „Emilija nepyko, o aš, neslėpsiu, – pirmą parą pykau, nes daug kartų buvo sakyta, kad negalima jo paleisti, jis dar turi adaptuotis“, – atvirai prisimena Aurimas.
Emilija, važiuodama namo, sako, išgyveno tragiškiausius jausmus. Grįžę jau rado artimus giminaičius, draugus, pasiruošusius paieškoms. „Matai tuos žmones ir supranti – negali verkti. Nors iš tikrųjų pirmos dvi dienos buvo pilnos ašarų. Baisiausia, kai žinai, kad Bruno prisileidžia tik mus su Aurimu. Nuo pirmų dienų jis buvo baimės kamuolys, juk ilgą laiką nežinojo, kas yra žmogiškas prisilietimas. Visą gyvenimą matė purviną narvą, smurtą, mažai maisto. Kai mes jį pasiėmėme, turėjo sverti 16 kg, svėrė vos 10.“ Vis dėlto ašaroms nebuvo laiko, reikėjo veikti.
Išgelbėjo žmonių vienybė
„Kol tu ieškai, negali būti silpnas. Bet baisiausia tyla“, – Emilija mintimis grįžta į paieškų pradžią. Vis dėlto vienas kitas skambutis neleido vilčiai užgesti.
Pirma žinutė atskriejo praėjus nakčiai po Bruno dingimo: greitosios pagalbos medikai šunelį pastebėjo Vievio žiedinėje sankryžoje. Šeima nelaukė. Visą dieną tose apylinkėse nenuilstamai ieškojo. Po truputį daugėjo į paieškas prisijungiančių svetimų žmonių. Tačiau Bruno nė ženklo.
Praėjus pusantros paros dar vienas skambutis. „Paskambino ir pasakė, kad jį nutrenkė automobilis. Tada man buvo visiškas smūgis. Numečiau telefoną ir negalėjau nieko pasakyti. Toks panikos priepuolis, tokia isterija“, – beveik dvi paras Emilija stengėsi nepalūžti, bet tas skambutis atėmė jėgas.
Paskambino ir pasakė, kad jį nutrenkė automobilis.
Skambinęs vyras informavo, kad Vievyje pastebėjo pudelį raudonu antkakliu. Jis sekė, bet šis metėsi į priešingą kelio pusę ir net staigiai stabdydamas automobilis nespėjo sustoti – kliudė šunelį. Vis dėlto Bruno atsistojo, pasipurtė ir nubėgo. Vyras dar bandė jo ieškoti, bet nesėkmingai. Žinia baisi, bet viltinga – Bruno sužeistas, tačiau gyvas.
Netrukus daugiau vilčių suteikė kitas pranešimas, kad šunelis matytas prie vienos Vievio gamyklos. „Ten atsidūrėme po 5 minučių, nes buvome netoliese, bet Bruno neradome. Jis čia vaikščiojo vos prieš 10 minučių“, – sunkiais prisiminimais dalijasi Aurimas.
Fiziškai ir emociškai negailestingą etapą lengvino žmonės. Trečią dingimo dieną paieškose dalyvavo apie 50 žmonių. Gelbėjo dronai, keturračiai, termovizoriai. Emilija koordinavo procesą, o Aurimas su savanoriais klampojo po pusnis, ieškojo apleistose sodybose. Telefonas netilo. Socialiniai tinklai ūžė.
„Rašėme į visas grupes, net ir taksistų, baldų pardavėjų, keleivių kontrolės, studentų ir kur tik įmanoma. Spalvotus skelbimus nešėme į degalines, parduotuves, įmones, mokyklas, kabinome stotelėse, visur, kur tik galėjome. Net, jei iš paieškų grįždavome 1–2 valandą nakties, sėsdavome prie kompiuterio ir dalindavomės naujausia informacija. Mačiau, Aurimas nepasiduoda, tai ir aš negalėjau pasiduodi. O ir žmonės neleido nuleisti rankų. Mes iki šiol nepažinojome mūsų kaimyno, kuris kasdien leidosi į paieškas, net ir mašinos bamperį susilaužė, ne kartą pusnyse įstrigo, bet vis tiek ieškojo, visus miškus išmaišė. O neįgaliojo vežimėlyje sėdintis Marius mums buvo neįkainojama pagalba, kai jis nuo ankstaus ryto keldavo droną ir nukreipdavo, kur geriausia ieškoti.“
Laiminga pabaiga – kaip stebuklas
Baigiantis ketvirtai dingimo dienai, Bruno šeimininkai ėmė palikinėti maisto galimuose taškuose. Tačiau vis sunkiau buvo tikėti, o ir ne visi savanoriai lengvino situaciją. Kai Emilija džiūgavo, kad vienoje vietoje maistas suvalgytas ir rasta Bruno išmatų, greitai gavo tiesmuką pastabą: per daug nesitikėkite, juk gali ir lapės ar palaidi šunys čia lankytis.
„Mes ir taip vos laikėmės. Kai naktį grįždavome į tuščius namus, abu su Aurimu verkdavome. Laikas bėgo, o dar ir dideli šalčiai artėjo. Bet vis tiek sau kartojome, kad mes jį rasime. Tačiau labai sunku, kai iš laimės šokinėji, jog radai šviežias išmatas, bet tau sako, nieko gero nesitikėk. O dar ir socialiniuose tinkluose esi išvadintas išgama, visaip iškeiktas“, – skaudžią patirtį prisimena Emilija.
„Aš ėmiau atostogas, kad galėčiau ieškoti Bruno, bet vis tiek buvo priekaištai, jog per mažai darome, kai ieškodavome po 18 valandų per parą. Kaltino, kad ne tokius dronus leidžiame, kad pinigų gailime“, – Aurimas neslepia, paskutinę dieną jiedu vos laikėsi.
Emilija nuolat pati save kaltino, vadino save bloga šeimininke. „Kai tau liepia nustoti būti svajotojais, labai sunku. Bet tada atvažiuoja žmogus, norintis padėti, ir vėl palengvėja.“
Galiausiai į pagalbą atėjo gamta – pradėjo snigti. Šviežias sniegas paslėpė daugybę senų pėdsakų. Ir ketvirtos dienos pabaigoje, kai jau temo, budėję savanoriai pastebėjo naujas pėdučių žymes. Šeimininkai pažino – Bruno pėdsakai.
Prasidėjo karštligiška paieška, tačiau Bruno kaip nėra, taip nėra. Visai tamsu. Todėl teko susitaikyti, kad šiandien ir vėl į namus grįš be savo augintinio. Sėdo į automobilį ir pavažiavę vos kelis metrus pamatė – gatve bėga jų Bruno. „Mes su Emilija iššokome iš mašinos ir pasileidome vytis. Taip greitai gyvenime nesu bėgęs, bet vis tiek niekaip negalėjome prie jo priartėti“, – šiandien jau šypsosi Aurimas.
Visada galvojau, kad esu labai kantri, bet koks skausmas: jis mane kandžiojo, aš rėkiau, bet žinojau, tikrai nepaleisiu, net jei ranką nugrauš.
Nesišypso Laima, iš kurios kiemo Bruno pabėgo, bet būtent ji šunelį ir sugavo. „Aš matau mamą, kuri kaip vartininkas su mašina užtvėrė kelią ir pati iššokusi griebė Bruno. Bet šis buvo taip išsigandęs, kad mamą stipriai sukandžiojo. Mama klykė. Kraujas kapsėjo. Kai nuvažiavome į veterinariją, žmonės į mus spoksojo: aš buvau kruvina, Aurimas tiesiogine prasme iš miškų išlindęs, šuo šlapias, drebantis“, – šyptelti Emilija.
„Visada galvojau, kad esu labai kantri, bet koks skausmas: jis mane kandžiojo, aš rėkiau, bet žinojau, tikrai nepaleisiu, net jei ranką nugrauš“, – nusijuokia Laima, kurios abi rankos sutvarstytos.
„Mūsų Bruno stebėtinai gerai jaučiasi, tik letena per avariją buvo sulaužyta, o visa kita – greitai užsimirš. Kas išliks? Žmonių gerumas“, – šypsosi Aurimas. Jam pritaria ir Emilija. „Kai gyveni savo rutinoje, gali atrodyti, kiek daug piktų žmonių. Bet, kai ištinka nelaimė, pamatai, kokios geros žmonių širdys. Mes esame laimingi, kad sutikome tokius žmones. Nepaprastai jiems dėkojame už tokią pagalbą. Ir už viltį. Bruno radimas yra stebuklas, iki kurio atėjome mūsų ir mums padėjusių žmonių bendru darbu. Todėl niekada negalima pasiduoti, neužtenka įdėti vieną skelbimą ir laukti. Reikia patiems ieškoti, skelbti žinią. Griebtis bet kokio šiaudo. O mums su Aurimu čia buvo tikras santykių testas ir mes jį išlaikėme“, – vienas kitam šypteli pora.
