Prieš 10 metų alkoholio atsisakęs Justinas Jarutis nedvejoja – tai buvo vienas geriausių jo gyvenimo sprendimų. LRT RADIJO laidoje „Genijaus kailyje“ kūrėjas dalijasi įžvalgomis apie šou pasaulio užkulisius, pirmąjį savo įrašą, kuriame suskambo tėčio kurta melodija, ir vaikystę, kupiną bendrystės, sporto ir kūrybos.
– Kaip tu atsimeni savo vaikystę?
– Atsimenu ją laimingai. Gyvenau ir gimiau ganėtinai mažame mieste, gal net miestelyje. Skapiškyje mano tėvai dirbo mokykloje, juos ten paskyrė, abu jie buvo mokytojai. Augome mokytojų daugiabutyje, mokyklos kieme. Name gyveno tik mokyklos bendruomenės nariai. Buvome gal septyni ar aštuoni vaikai, kartu žaisdavome, praleidome daug laiko lauke, sportavome.
– Ar atsimeni savo pirmąjį įrašą?
– Bijau sumeluoti. Mes turėjome grupę „Nieko tokio“ – mano sesuo pasiūlė šį pavadinimą, ji daug kur prisijungdavo su savo nuostabia kūryba. Tai buvo pats kvailiausias įrašas, kurį įrašėme kultūros namuose ant scenos. Vis dar jį turiu, bet viešai tų dainų dar niekas negirdėjo.
Viena daina yra kurta mano, kita – tuomečio bosisto Vytauto, o dar kita daina yra mano tėčio jaunystės daina. Jis parodė mums, kaip grodavo. Daina yra jo grupės, iš mokyklos laikų. Jis grodavo per vakarėlius, mokykloje ir net vestuvėse. Tai buvo tų laikų estradinė daina, ją perdarėme.
– Ar tau, kaip vyrui, vestuvės yra labiau formalumas, ar sakralus ritualas?
– Įforminti santuoką yra svarbu, tačiau nemanau, kad tai yra svarbiausias dalykas, pagrindinis dalykas yra tai, kas viduje, ir santykis su žmogumi. Man tai yra didžiausia vertybė. Be abejo, formalumų taip pat reikia.
– Kaip manai, ar Lietuvos verslo užkulisiai gali lygiuotis į Holivudo šou užkulisius?
– Aš manau, kad Lietuvoje žmonės daugiau dirba, nei linksminasi. Bent jau tie, kurie yra aplink mane, daugiau dirba ir stengiasi. Kas vyksta kitur, aš nebežinau. Nemėgstu apie tai garsiai kalbėti, nei tai buvo problema, nei yra, bet aš pats jau dešimt metų esu blaivas. Sakau blaivas, nes be alkoholio nieko daugiau ir nevartodavau. Savo darbe stengiuosi būti kuo mažiau, o mano darbas – šou verslas. Būna visko, bet mano aplinkoje viskas labai sveika, žmonės supranta, kad tai niekur neveda, ir jie yra labai protingi.
Galbūt anksčiau buvo kitaip, tačiau aš gyvenau ir tame „anksčiau“. Tikrai pasilinksmindavome, būdavo ir smagu, ir nesmagu, bet matyčiau kitą bėdą – žmonės šiandien vartoja mažiau alkoholio ir daugiau narkotinių medžiagų.
– Kodėl priėmei sprendimą nebegerti?
– Nemanau, kad kada nors buvau alkoholiku, bet mano pagirios būdavo be galo sunkios. Manau, kad šį sprendimą priėmiau tikrai ne medituodamas, o greičiau po kokio nors koncerto su grupe. Vienu momentu supratau, kad daugiau laiko koncertavau išgėręs nei neišgėręs. Mane pradėjo griaužti gėda ir sąžinė, supratau, kad turiu pasirinkimą.
Tuo metu yra smagu, svaigulys smagus, tačiau alkoholio atsisakymas buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. Dešimt metų pralėkė greitai, bet nepradėjau vaikščioti vandeniu, iš esmės niekas nepasikeitė. Tai yra iliuzija, jei atsisakysi alkoholio, jau kitą dieną kuo nors tapsi – ne.
– Kokie yra kiti du geriausi tavo sprendimai?
– Ne visi jie jau įvyko, manau, galėsiu apie juos prabilti per ateinančius kelerius metus.
– Ar esi kada nors savo darbe pajutęs išnaudojimo momentą?
– Nelabai. Galbūt turėjome vadybininkų, kurie galbūt ne iki galo mums patiko, bet negalėčiau atsiminti kažkokio vieno didelio įvykio. Buvo momentas, kai turėjau daryti viską, eiti visur, būti naudingas visiems, bet ateina momentas gyvenime ir karjeroje, kai nebereikia taip daryti. Gali pats pasirinkti, ką, kur, kaip ir kada nori daryti.
Vienu momentu supratau, kad ne man reikia renginio, o renginiui reikia manęs. Manau, kad daug kas to nesupranta, gal kartais juos taip ir nuteikia: tau čia bus daug naudos, pagrok ten, pasirodysi. Iš tikrųjų turbūt reikėtų suprasti, kad be menininkų niekas neįvyktų. Nesu mėgstamiausias organizatorių žmogus, nesu labai lengvas šiuo klausimu, nors manau, kad nekeliu problemų, esu labai arti žemės.
Viso pokalbio klausykite čia:
