„Tikėjimas nėra dvasinis komfortas, kur tu kažkaip norėtum, kad visada būtų pakili nuotaika arba panašiai, bet tai yra vidinė stiprybė, viltis, kad Dievas visada yra ištikimas“, – kalba Didžiosios Švč. Mergelės Marijos bazilikos arkikunigas kardinolas Rolandas Makrickas. Iš Biržų kilęs LRT TELEVIZIJOS laidos „Nevietiniai“ pašnekovas dalijasi žiniomis apie stebuklingomis aplinkybėmis pastatytos bazilikos praeitį, prisimena, kaip popiežius Pranciškus prieš kiek daugiau nei penkerius metus paprašė jo vadovauti ir atnaujinti šios šventovės pastoracinį veidą.
Atnaujino pastoracinį bazilikos veidą
Prieš kiek daugiau nei penkerius metus popiežius Pranciškus R. Makricką paskyrė Švč. Mergelės Marijos bazilikos Romoje nepaprastuoju komisaru. Naujajam arkikunigui reikėjo perimti bazilikos valdymą, įvesti ir atnaujinti tvarką, paruošti baziliką Jubiliejiniams metams ir pasiekti, kad bažnyčia įgautų naują pastoracinį veidą.
„Aišku, iš pradžių tie uždaviniai atrodė labai dideli, bet po truputėlį bazilikoje atnaujinome ir patį bazilikos administravimą, skyrėme dėmesio ir meno kūriniams, nes reikėjo daug dalykų restauruoti, bet ypač pačią pastoraciją, kad ji nebūtų vien tik Mišių aukojimas, piligrimų priėmimas paprastai, bet kad bazilika dovanotų ir daugiau galimybių, kad ją žmonės galėtų geriau pažint.
Čia ir muziejinė dalis – yra daug meno kūrinių, kuriuos norime parodyt, kurie kalba apie bazilikos istoriją. Žmonėms, kad galėtų įsigyti ir suvenyrų, ir rožančių būtent toje bazilikoje, kurioje gimė toks Marijos kultas ir tokios maldos, ir kad žmonės išsineštų prisiminimą. Tai apie tokį patarnavimą turėjome galvoti naujai. Ir paskui, aišku, ir pačios liturgijos atnaujinimas, ir bažnytinio choro, nes mes turim labai seną bažnytinį chorą, kuris šiais metais šventė 480 metų“, – komentuoja LRT TELEVIZIJOS laidos „Nevietiniai“ pašnekovas.
53-ejų kardinolas atkreipia dėmesį, jog pačios bazilikos atsiradimo ištakos yra pažymėtos stebuklu – pagal Katalikų Bažnyčios Tradiciją pati Mergelė Marija nurodė vietą, kur turi būti pastatyta jai dedikuota šventovė.
„Tai buvo 358-aisiais metais – tuo laiku buvo popiežius Liberijus, ir per sapną Marija jo prašė, kad jai būtų pastatyta šventovė toje vietoje, kur ji parodys ženklą. O ženklas buvo rugpjūčio 5 dieną Eskvilino kalva, nudengta sniegu. Ir popiežius, ir paskui patricijus Giovanni, kuriam Marija irgi apsireiškė ir prašė, kad jis savo resursais padėtų popiežiui čia pastatyt bažnyčią – baziliką. Ir jie susitiko, pamatė šį ženklą ir išbrėžė – pagal Tradiciją – popiežius Liberijus savo pastoralu bazilikos parametrus, ir paskui ji buvo pastatyta būtent ant šitos aukščiausios Romos kalvos“, – žiniomis dalijasi kardinolas R. Makrickas.
Anot jo, popiežiaus Liberijaus pastatyta bazilika išgyveno apie pusantro šimto metų. Po Efezo Bažnyčios susirinkimo popiežius Sikstas III 432–434 m. pastatė dabartinę bažnyčią. R. Makrickas atkreipia dėmesį, kad Didžioji Švč. Mergelės Marijos bazilika yra vienintelė iš keturių didžiųjų bazilikų, išlaikiusi paleokristianinę struktūrą iki šių dienų. Be to, tai yra vienintelė iš keturių didžiųjų bazilikų, kurią pastatė popiežius, o ne imperatorius.
„Jau yra vėlyvesnė, jau buvo tie laikai, kai popiežiai turėjo daugiau savarankiškumo, galios ir resursų, kad galėtų jau statyti tokias šventoves“, – akcentuoja R. Makrickas.
Taip pat jis pastebi, kad Švč. Mergelės Marijos bazilikoje iš viso yra aštuonių popiežių kapai. Paskutinis šioje bazilikoje palaidotas popiežius yra popiežius Pranciškus.
„Turim pirmą popiežių pranciškoną Mykolą IV, pirmąjį popiežių dominikoną Paulių V ir dabar turim pirmą popiežių jėzuitą popiežių Pranciškų“, – kalba laidos pašnekovas.
Bazilikoje – pirmasis Mergelės Marijos atvaizdas
Didžiosios Švč. Mergelės Marijos bazilikos arkikunigas kardinolas R. Makrickas pirmą kartą pamatė Romą 1992-aisiais. Jis prisimena, kad tuo metu buvo įspūdinga pamatyti krikščioniškos civilizacijos centrą, kurį anksčiau regėjo tik knygose.
„Tas įspūdis buvo stulbinantis. Man pačiam pirmąkart buvo išvažiavimas į tokį tikrą užsienį ir panašiai. Kai atvažiavau čia, buvau 17-os metų. Aišku, paskui labai greitai ir 18-os metų gimtadienis, bet buvau jaunas seminaristas, ką tik įstojęs į seminariją, nes tik metus studijavau“, – prisimena laidos pašnekovas.
Kardinolas R. Makrickas prisimena tuo metu į baziliką įėjęs ne per pagrindines, o per galines duris. Jis sako iš 1992-ųjų viešnagės prisimenantis tik bazilikos mozaikas ir lubas.
„Aš prisimenu, kad atsisėdau ir žiūrėjau į tas lubas, nesupratau, kaip gali būti tokios didelės lubos, kabančios, blizgančios, nes Lietuvoj nėra paauksuotų bažnyčių ir panašiai. Netgi Romoje nėra tiek daug – čia yra tokia išskirtinė, pati didžiausia bazilika su paauksuotomis lubomis.
Aišku, pats auksas labai ypatingas, nes atvežtas Kristupo Kolumbo, padovanotas Ispanijos karaliui. Karalius paskui [padovanojo] popiežiui ir buvo išauksuotos tiek šitos bazilikos lubos, tiek kitų penkių bažnyčių Romoje“, – komentuoja R. Makrickas.
Dvasininkas atkreipia dėmesį į Švč. Mergelės Marijos bazilikoje Mergelei Marijai skirtoje koplyčioje esantį paveikslą „Salus Populi Romani“. Anot jo, pagal Tradiciją, tai yra pirmasis Mergelės Marijos atvaizdas.
„Paveikslas vaizduoja Mariją, kuri laiko kūdikį ir rankoje turi rankšluostėlį, kuriuo turi nušluostyt mūsų ašaras – tų žmonių, kurie prašo jos pagalbos ir užtarimo. Prieš dvejus metus aplankyti bazilikos atvyko tokia labai ypatinga šeima, kurios duktė išgijo, ji buvo visai akla.
Rugpjūčio 5-ą dieną ji meldėsi Marijai ir išgijo, galėjo matyt, ir atvažiavo metų pabaigoje, paskutinę metų dieną, kad padėkotų Marijai už šitą stebuklą. Tai iš tiesų buvo labai toks jaudinantis momentas, kuris parodo, kad Marijos užtarimas yra, kai mes prašom, kai tikim. Ir yra daug žmonių, kurie ne vien tik išgyja fiziškai, bet yra toks dvasinis atsinaujinimas ir Marijos pagalba daugeliui žmonių. Mes matom, kad pajunta ir keičia savo gyvenimą ir gyvenimas pasikeičia, kai Marija žvelgia į mūsų gyvenimą“, – pabrėžia jis.
„Tikėjimas nėra dvasinis komfortas“
Prisimindamas vaikystę 53-ejų kardinolas R. Makrickas pasakoja, kad jo tėvai buvo tikintys, sekmadieniais šeima eidavo į bažnyčią, o paskui jis pats pradėjo lankytis atskirai, ėmė patarnauti šv. Mišiose.
„Pamačiau visą Bažnyčios gyvenimą ir pačią liturgiją ne vien tik iš bažnyčios, bet ir nuo altoriaus, nes, kai patarnauji, tada matai, supranti, kodėl vieną dalyką reikia daryt, kodėl kitą, kokie yra tie liturginių metų ciklai: gavėnia, adventas, kaip keičiasi liturginės spalvos, kokios prasmės yra vienų ar kitų liturginių ženklų. Tokia meilė Bažnyčiai ir tai, kas vyksta liturgijoje, ir pačios Bažnyčios svarba, jos vaidmens, tada pradėjo įeiti į mano gyvenimą. Ir paskui supratau, kad tai iš tiesų yra svarbu“, – atsiminimais dalijasi R. Makrickas.
Jis teigia, kad tikėjimas yra kiekvieno asmeninis reikalas – žmogus pats turi atrasti asmeninį kelią su Dievu. R. Makricko akimis, šiuolaikiniams žmonėms reikia daugiau patarti, kaip išmokti klausytis ir mažiau ieškoti tiesioginių ir greitų atsakymų.
„Tie tikri, prasmingi ir dvasingi dalykai ateina su laiku. Reikia pradėt nuo labai mažų žingsnių ir paskui einama tikra kryptimi. Tas kelias atveda į pasikeitimą ir dvasingumą, kurio žmogus nori. Tikėjimas nėra dvasinis komfortas, kur tu kažkaip norėtum, kad visada būtų pakili nuotaika arba panašiai, bet yra vidinė stiprybė, kur yra viltis, kad Dievas visada yra ištikimas.
Ir jeigu jis pažadėjo, tai ir įvyks teisingi dalykai – tik reikia išlaukti, reikia tikėti. Ir žmogų turėtų vesti ne kažkokios aplinkybės, bet pagrindas yra Dieve. Bažnyčios kalba ir Bažnyčios kvietimas yra nukreipti į tave, į tavo vidinį gyvenimą, į tavo vidines dorybes, kurias turi užsiauginti. Nepaisant to, kokia visuomenė ir kokios aplinkybės yra aplinkui. Tai čia yra pagrindas“, – pabrėžia R. Makrickas.
Dvasininko akimis, nūdien reikėtų daugiau kviesti žmones sustoti ir apmąstyti, kaip šiems eiti pirmyn, o ne sustoti, kad daugiau niekuomet nebeitų.
„Kartais žmonės sustoja, nes galvojam tik apie problemas ir nebematom gerų dalykų, kuriuos galime padaryti arba atlikti. Taip susikaustome, bet turėtume sustoti, kad pagalvotume, o ne galvoti, kad sustotume“, – priduria kardinolas.
Parengė Emilis Jakštys
Plačiau – laidos įraše
