Į gimtąjį Birštoną iš Vilniaus nusprendęs grįžti Rytis Arbačiauskas įsigijo netipiškos formos sklypą ir ėmė planuoti namą. Kartu su architektais namo viziją kūręs birštonietis sako jautęs atsakomybę nesubjauroti išskirtinėje vietoje esančio miesto aplinkos, o kaip tik – prisidėti prie jo išskirtinumo.
Išskirtinė technologija ir apdaila
Architektūros studijos „Nordinary architects“ vadovė Viktorija Puodžiūtė-Jurkšaitė prisimena jau per pirmus susitikimus su užsakovais supratusi, kad savimi ir savo aplinka besirūpinanti pora aiškiai žino, ko nori – tiek patalpų plano, tiek estetikos požiūriu. Viena svarbiausių architektams patikėtų užduočių buvo užtikrinti, kad iš svetainės bus matoma upė – dėl jos pora ir įsigijo nestandartinės formos sklypą dauboje.
Taikydamiesi prie siaurėjančios sklypo formos, šeimininkų poreikių ir įstatymų, architektai suprojektavo stačiakampio formos „lūžį“ – vienas namo korpusas projektuotas paraleliai gatvei, kitas – reaguojant į gražiausią vaizdą.
Vis dėlto didžiausiu 170 kv. m namo išskirtinumu V. Puodžiūtė-Jurkšaitė vadina ne formą, o statybos būdą bei apdailą. Šiaudinių skydų statybos technologija leido laikančiąją sienų sistemą sukonstruoti iš presuotų šiaudų ir medinių rėmų.
„Nors girdime vis daugiau ir daugiau apie šiaudinių namų statybą, Lietuvoje ši technologija dar nėra labai paplitusi, o tuo metu, kai vyko projektavimo darbai, – apskritai mažai žinoma. Įdomu, kad rengiant namo eskizus, užsakovas pats užsiminė apie idėją statyti namą iš šiaudinių skydų – mes buvome maloniai nustebę, nes daug žmonių prisibijo inovacijų, naujovių, kad ir kokios naudingos jos būtų“, – prisimena architektė.
Apie nendrių šiaudų apdailą projekto pradžioje architektams užsiminęs R. Arbačiauskas sako vėliau ėmęs abejoti savo idėja – dvejojęs, ar tokia medžiaga tiks Birštono aplinkoje. „Bet architektė Viktorija pasižiūrėjo, kad prieš maždaug 150 metų šiaudiniai, nendriniai stogai buvo būdingi Birštono regione. Apsisprendę dėl nendrių, supratome, kad namas turi būti ekologiškas. Taip atsirado šiaudinės sienos, o šiaudinės sienos užduoda toną fasadui. Kaip vieną iš apdailos medžiagų pasirinkome maumedį, kurie šiose apylinkėse taip pat auga“, – apie idėją statyti ekologišką namą kalba šeimininkas.
Stogas – tarp tradicijos ir modernumo
Daug galimybių suteikianti technologija kėlė ir iššūkių: namo projektuotojai turėjo itin tiksliai apgalvoti kiekvieną detalę, paraleliai rengdami ir interjero projektą, kad iš anksto žinotų tikslias skyduose sumontuotos inžinerijos vietas.
Stogo sijos užpildytos ekologišku ir ekonomišku įpučiamu medienos pluošto užpildu. Sienų skydai vienodai užpildyti presuotais šiaudais, kurie buvo gaminami už 260 km nuo statybvietės. „Žaliava – šiaudai – buvo surinkta vos 10 km spinduliu aplink gamyklą, taip reikšmingai sumažinant CO₂ emisijas, susijusias su transportavimu. Šiaudų skydai taip pat yra puikus žiedinės ekonomikos pavyzdys: šiaudai – žemės ūkio šalutinis produktas – perdirbami į visiškai naują gaminį, tampantį izoliacine medžiaga ir idealiai įgyvendinant žiediškumo principus“, – apie ekologiškumo idėją kalba architektė.
Prieš maždaug 150 metų šiaudiniai, nendriniai stogai buvo būdingi Birštono regione.
V. Puodžiūtė-Jurkšaitė sako, kad tęsiant lietuviškumo bei ekologiškumo temą, sumanyta nendriniais šiaudais dengti visą šiaurinį fasadą ir pusę stogo.
„Technologiškai tai nėra labai sudėtinga, bet būtinas atsakingas, patyręs meistras. Svarbu paminėti, kad nendrių ilgaamžiškumui įtaką daro stogo nuolydis – kuo jis didesnis, tuo geriau, tad ši informacija taip pat padarė įtaką namo formai“, – pasakoja V. Puodžiūtė-Jurkšaitė. Projektuotojai šią namo pusę vadina „kaldra“: „Atrodo, lyg namas būtų užsiklojęs į jaukų guolį nuo praeivių.“
Fasadas su keliais nedideliais langeliais, anot projektuotojos, ne tik saugo gyventojų privatumą, bet padeda išryškinti skulptūrišką nendrinį fasadą ir praeiviams pastatas tampa įdomesnes, mažiau nuspėjamas, nei įprastas namas.
Pietinėje stogo dalyje vietoj tradicinės dangos panaudotos integruotos saulės panelės, likusieji fasadai dengti termomediena.
Idėja pusę stogo dengti saulės panelėmis, atsirado sužinojus, kad šioje Birštono vietoje – miesto istorinės dalies teritorijoje – ant stogų saulės panelių įrengti negalima. R. Arbačiauskas sako, kad, ieškodami išeities, Estijoje rado startuolį, gaminantį į stogo dangą integruotas saulės paneles: „Mūsų namas buvo pirmasis projektas Lietuvoje, kai saulės panelės naudojamos kaip stogo danga.“
Pietų pusėje šeimininkai norėjo didesnės apsaugos nuo saulės ir privatumo nuo kaimynų – taip fasade atsirado ažūrinė sienelė, kuri stabilizuoja išorinius laiptus, sukuria šešėlį bei sukuria jaukesnį praėjimą bei priedangą nuo artimiausių kaimynų.
Išoriniai laiptai atsirado dėl praktinių priežasčių. „Kadangi pagrindiniai kambariai ir didžiulė terasa yra antrame aukšte, šeimininkai norėjo patogesnės jungties tarp šių erdvių ir kiemo bei sandėliuko – kad būtų paprasta atsinešti reikiamus baldus, įrangą ir panašiai“, – paaiškina viena iš projekto autorių.
Rytinė namo dalis planuota atsižvelgiant į pagrindinę funkciją – atverti vaizdą į Nemuną. Čia suprojektuota didelė langų vitrina ir terasa. Vakarinėje, į įvažiavimą atsuktoje, dalyje suplanuotas miegamasis, todėl šio fasado langai atitinkamai mažesni.
Ekologiškumas – ne tik skambus žodis
Netradicinė statybų technologija ir apdaila diktavo gan lėtą projekto tempą. „Statybų metu nuolat ieškojome sprendimų. Pavyzdžiui, kaip išlenkti žalvario grindjuostes, kad jos gražiai priglustų prie apvalių moliu tinkuotų sienų. Pats molio tinkas taip pat reikalauja daug laiko: tinkuoji – lauki, kol išdžius, vėl tinkuoji... Dėl tokių dalykų statybų ir įrengimo procesas išsitęsė iki kelerių metų. Nepasakyčiau, kad buvo daug vargo, bet kantrybės reikėjo“, – statybų ir apdailos procesą prisimena R. Arbačiauskas.
Anot V. Puodžiūtės-Jurkšaitės, namas Birštone buvo pirmas architektūros studijos projektas, kuriame naudota ekologiška statybų technologija ir ekologiškos medžiagos. Jos teigimu, šis projektas padėjo suprasti, kad ekologiškumas nėra tik gražus žodis – naudojama technologija, medžiagos iš tiesų itin pagerina gyvenimo kokybę.
Visos pagrindinės patalpos – virtuvė, svetainė ir terasa – yra antrame aukšte. Kadangi sklypas yra nedidelėje dauboje, bet šalia Nemuno – toks sprendimas leidžia grožėtis Nemuno vaizdais.
„Šeimininkai pasakojo, kad name jaučiasi itin komfortiškai – viduje labai tylu, nes gerai izoliuojamas garsas, šildymo ir vėsinimo išlaidos labai mažos, namas neįkaista, neišsausėja, nekaupia drėgmės, oro kokybė puiki, nesusidaro šalčio tiltai ir pan. Iš tiesų, technologija ir galimybės tokios įdomios, kad norisi sukurti daugiau panašių projektų“, – kalba architektė.
Kalbėdama apie tradicijų, šiuolaikinių technologijų, ekologiškumo bei tvarumo dermę projekte, ji sako vertinanti gražias tradicines lietuviškas apdailos medžiagas ir formas – medį, nendres, skiedras, šlaitinius stogus, tačiau vengia liaudiško kičo, nesamų laikų imitavimo: „Žmonės nori didelių langų, aukštų erdvių, komforto – ir tai sveikintina, kartu išsaugant ir naujai perteikiant tradicijas, kurios su savimi atneša ir tvarumo, ekologiškumo žinutę.“
Pagrindinis gyvenimas – antrame aukšte
Apžvelgdama netipiško namo interjerą, architektė labiausiai netradiciniu vadina planą – visos pagrindinės patalpos – virtuvė, svetainė ir terasa – yra antrame aukšte. Kadangi sklypas yra nedidelėje dauboje, bet šalia Nemuno – toks sprendimas leidžia grožėtis Nemuno vaizdais.
„Visas gyvenimas vyksta viršuje, mėgaujantis gražiais gamtos vaizdais. Tuo metu pirmame aukšte po namu suprojektuota stoginė automobiliams, šalia – įėjimas ir koridorius su didele spinta po laiptais, taip pat techninės patalpos, sandėliukas su papildomu išėjimu į lauką, skalbykla su vonios kambariu ir darbo ar svečių kambarys“, – vardija V. Puodžiūtė-Jurkšaitė.
Dar vienas mažiau tradicinis sprendimas – dviguba virtuvė. Pagrindinė gamybos erdvė, virtuvės sandėliukas suprojektuoti atskiroje patalpoje, o svetainėje įrengta virtuvės sala bei kavos zona – pusryčiams ir kasdieniam pasisėdėjimui su kavos puodeliu.
Vidinėms pertvaroms naudotas medinis karkasas su OSB (orientuotų skiedrų) plokštėmis. Galutinė vidaus apdaila, atsižvelgiant į patalpų paskirtį ir interjerą varijuoja nuo molio tinko, ąžuolo lukšto plokščių, plytelių iki audinių ir žalvario elementų. Viskas – švelnių, natūraliai pilkšvų tonų, siekiant sukurti santykį tarp vidaus ir išorės.
Architektė sako, kad šiame interjere jai asmeniškai labai patinka langų angokraščių apipavidalinimas molio tinku: „Tas užapvalinimų aptakumas toks jaukus, malonus akiai. Taip pat labai graži detalė – šiaudinio skydo atidengimas ir uždarymas po stiklu.“
Energiškai efektyvesnis, nei tikėtasi
Molio tinko apdaila viduje atlieka dvigubą funkciją – veikia kaip šilumos ir drėgmės buferis. Tinke esanti šiluminė masė stabilizuoja vidaus temperatūrą ir mažina jos svyravimus.
„Net karštomis vasaros dienomis, kai pro atviras duris į vidų patenka saulės šviesa, temperatūros kilimas sušvelninamas, nes molio tinkas sugeria ir lėtai išskiria šilumą. Vėsesnėmis vasaros naktimis natūrali ventiliacija efektyviai išsklaido molio tinke sukauptą šilumą ir paruošia namą kitai šiltai dienai. Tai sumažina priklausomybę nuo mechaninės ventiliacijos, taupo energiją ir pagerina patalpų šiluminį komfortą. Be to, molio tinkas sukuria antistatinius paviršius, todėl dulkės (galimi alergenai) mažiau juda. Tai gali sumažinti alergijos simptomus, susijusius su ore esančiomis dalelėmis“, – apie molio apdailos įtaką vidaus mikroklimatui kalba V. Puodžiūtė-Jurkšaitė.
Namas iš pradžių buvo suprojektuotas taip, kad atitiktų tuo metu privalomąją A+ energinio naudingumo klasę. Tačiau statybos metu, atlikus išsamius energijos vertinimus, projektas buvo pakeltas iki aukščiausios Lietuvoje energinio naudingumo klasės – A++. Šildymo energijos poreikis itin mažas – 24,89 kWh/m² per metus.
„Namas labai ekonomiškas. Kadangi turime elektrinę, mokame pagal galią, todėl per mėnesį visoms reikmėms – automobilio įkrovimui, karštam vandeniui, šildymui-vėsinimui – išleidžiame 72 eurus“, – atskleidžia namo savininkas.
Džiaugiasi teigiamais įvertinimais
„Sudėtinga sklypo forma, dauba, Kultūros paveldo apsaugos zona su ribojamu aukštingumu, šeimininkų noras išsaugoti kuo daugiau privatumo, išskirtinė šiaudinių skydų technologija, išmaniųjų technologijų, ŠVOK (šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistema) integracija, sudėtinga stogo, terasos konstrukcija, vietoj stogo dangos naudojamų integruotų saulės panelių derinimas, reikalingas ne mažesnis nei 45 laipsnių stogo nuolydis nendrių apdailos ilgaamžiškumui – visa tai ir dar tūkstantis smulkmenų buvo tikrai sudėtinga ir projektavimo darbai užtruko ilgai. Džiaugiamės, kad padėjo gera komanda: konstruktorius Vytas Zanevičius, šiaudinių skydų projektuotojas Laurynas Marcinkus ir kiti“, – daug iššūkių pareikalavusį projektą prisimena V. Puodžiūtė-Jurkšaitė.
2024 metais namo projektas laimėjo pagrindinį prizą tarptautiniame konkurse „Active House Awards“, skiriantį dėmesį tvarių, žmogaus sveikatai palankių pastatų statybai.
2024 metais namo projektas laimėjo pagrindinį prizą tarptautiniame konkurse „Active House Awards“, skiriantį dėmesį tvarių, žmogaus sveikatai palankių pastatų statybai. Architektė sako, kad pagrindinėje kategorijoje pelnytas apdovanojimas liudija projekto atsidavimą inovacijoms, tvarumui ir statybos kokybei. Anot jos, projektas yra puikus pavyzdys, kaip pažangios technologijos gali būti darniai integruotos su tradicinėmis medžiagomis, kuriant namus, kurie teikia pirmenybę žmogaus gerovei, aplinkos apsaugai ir architektūriniam darnumui.
„Naudojant vietinius šiaudų skydus, medinius karkasus ir molio tinką, pasiektas modernios šilumos bei komforto ir ekologiškumo balansas. Namas ne tik atitinka aukščiausius energinio efektyvumo standartus, bet ir pagerina vidaus mikroklimatą bei sumažina anglies pėdsaką. Nuo statybos greičio iki šiluminio komforto ir garso izoliacijos – kiekvienas šio projekto aspektas atspindi įsipareigojimą tvarioms statybos praktikoms“, – įvertinimu džiaugiasi studijos vadovė.
Akį traukianti architektūra
V. Puodžiūtė-Jurkšaitė sako, kad kuriant architektūrą svarbu suvokti jos poveikį aplinkai: kiekvieną pastatą mato daugybė žmonių, kiekvienas pastatas formuoja erdvę, gatvės charakterį, miesto ar miestelio išskirtinumą.
„Dėl architektūros žmonės keliauja į kitas šalis, architektūros objektai tampa simboliais. Norisi tos svarbos nepamiršti ir, jei atsiranda galimybė, – įgyvendinti kažką ypatingesnio.
Be to, Birštonas yra nuostabaus grožio ir jaukumo miestas, todėl labai norėjosi tokioje jautrioje aplinkoje prabilti jautria architektūrine kalba. Manome, kad netoliese esanti išskirtinės mažosios architektūros vandens garinimo biuvetė ir šis namas kuria įdomų dialogą: tikime, kad dėl tokios architektūros žmonėms smagiau išeiti pasivaikščioti, paganyti akis, įsikvėpti“, – kokybišku indėliu į Birštono miesto architektūrą džiaugiasi V. Puodžiūtė-Jurkšaitė.
Namo šeimininkai džiaugiasi, kad jis kelia geras emocijas ne tik jiems patiems, bet ir aplinkiniams: „Daugiausia žmonių reakcijų matėme, kai vyko statybos. Žmonės ateidavo pažiūrėti, kaip staigiai karkasas užsipildo šiaudų skydais. Vėliau visi praeinantys norėdavo pačiupinėti nendrių fasadą. Vasarą būdami kieme, girdim, kaip praeiviai reaguoja pamatę mūsų namą – 95–98 proc. reakcijų būna teigiamos. Labai džiugina, kad namas kelia geras emocijas ir patiems, ir aplinkiniams“, – sako R. Arbačiauskas.
