„Esu atsakingas už savo ligą“, – apie gyvenimo pokyčius paaiškėjus bipolinio sutrikimo diagnozei pasakoja Marius Repšys. Aktorius sako, jog ilgus metus gyveno įsivaizduodamas, kad yra ypatingas – jo valia, ryžtas ir pernakt užaugantys pasiekimai atrodė kaip duotybė, tačiau išgirdus diagnozę atsivėrė akys. Šiandien jis sako nebesijaučiantis ypatingu, o už savo kelią link šviesos dėkoja mamai ir žmonai Vaidai.
– Kokia yra tavo mėgstamiausia pabėgimo forma?
– Saksofonas – tai naujesnė pabėgimo forma.
– Kaip tu pats vadini savo ligą?
– Aš galvoju, kad ji mane išmokė, kaip su ja reikia gyventi. Tu turi su ja išmokti gyventi, kad neatkritinėtum, kad galėtum šeimą išmaitinti, kad galėtum dirbti, realizuoti save ir galų gale būtum gyvas. Aš išmokau su ja gyventi, negaliu praleisti vaistų, turiu laikytis režimo, negaliu kažko sugalvoti ir nerti stačia galva.
Mano rezultatai auga labai greitai, man tas yra būdinga. Vieną dieną dar negaliu sugroti kažkokių taktų, kitą dieną galiu juos įveikti paprastai. Tai mane motyvuoja. Taip pat greitai auga mano fizinė jėga. Vieną savaitę galiu pakelti 110 kg svorį, kitą savaitę jau 150 kg. Iškart matau rezultatus.
Aš išmokau su ja gyventi, negaliu praleisti vaistų, turiu laikytis režimo, negaliu kažko sugalvoti ir nerti stačia galva.
– Ar taip greitai augo tavo pasiekimai ir profesinėje srityje?
– Turėjau būti fizinio lavinimo mokytojas. Nebuvo taip, kad atėjau pas O. Koršunovą ir pasakiau – duokit man van Damą. Kaina to yra didžiulė. Turėjau įrodyti, kad galiu ir noriu, ir padarysiu tai su visišku atsidavimu (...). Mano aplinka nebuvo meniška, dabar kažkas iš jos kalėjime, kažko nebėra tarp gyvųjų, kažkas nusigėrė, kažkas degradavo, yra ir tokių, kurie išlipo. Tie žmonės man yra didžiausias įkvėpimas, tai padaryti yra labai sunku.
Kai esu pakilime, jūra atrodo iki kelių, o kai ji atsitraukia, lieku basas.
– Ko reikia, kad jauną vaiką pakreiptum geru keliu? Ar tavo gyvenime buvo žmogus, kuriam esi dėkingas?
– Aš esu dėkingas savo mamai ir savo žmonai. Su žmona pradėjome draugauti 15-os metų, aš norėjau stengtis dėl jos. Mama dėjo labai daug pastangų, kad su broliu užaugtume žmonėmis: jis buvo priėdęs velnių, o aš – ne pėsčias. Jos švelnumas patraukė mus geresniu keliu – mano brolis yra režisierius, dirbome kartu.
Mano kelią taip pat nušvietė mano gydytoja. Ji pasakė, kad sergu, kad tai ne mano charakteris, o liga diktuoja mano poelgius, tik turiu save analizuoti. Pavyzdžiui, sugalvoju pasiimti paskolą ir nusipirkti gerą laikrodį ir kompiuterį. Pasakau žmonai, tai ji tik atsako – dar gydytojai pasakyk. Kai esu pakilime, jūra atrodo iki kelių, o kai ji atsitraukia, lieku basas.
– Kada tau atėjo suvokimas, kad esi kiek kitoks nei kiti?
– Aš tikrai galvojau, kad esu kitoks, dabar suvokiu, kad esu toks pat. Dabar esu įsitikinęs, kad esame lygūs. Aš galėdavau nemiegoti, sportuoti iki nukritimo – kur nesijausi kitoks, ypatingas. Jaučiausi ypatingu, visi manimi stebėjosi. Vėliau gyvenimas parodė, kas tai buvo.
– Kaip jausdavaisi atkritimų metu?
– Galvodavau apie tai, kur mano nuotaika, pumpuodavau save. Reikia pravesti laidą, o nuotaikos nėra. Tada geriu stiprią kavą, perku cigaretes, bandau dirbtinai save sukurti. Dabar yra kitaip. Nesakau, kad man sunku, mano žmonai buvo kur kas sunkiau. Ji viską matė iš šalies. Bijojo kiekvieno mano skambučio.
Yra Dievas, yra medikamentai, yra tikėjimas, žmogus gali gyventi ilgai, reikia tik norėti suprasti ir gydytis. Vienas psichoterapeutas man gerai pasakė: „Nesi kaltas, kad susirgai, bet esi atsakingas už savo ligą.“ Aš turiu su ja dirbti.
– Ar tavo žmonai kada nors teko atlaikyti konkurenciją?
– Buvo visko, kaip ir kiekvienuose santykiuose, bet, ačiū Dievui, viskas yra gerai. Kartu esame daugiau nei pusę gyvenimo.
– Ar dabar turi sėkmingos šeimos receptą?
– Tai yra labai individualu. Man tai yra nuoširdūs pokalbiai. Su Vaida kartą per mėnesį išeidavome pakalbėti apie viską – santykius, buitį, gyvenimą. Mes klausydavomės vienas kito lūkesčių ir norų. Aš būdavau labai atviras, nors tai yra labai sunku, sunku atverti savo širdį, bet to labai reikia.
– Kaip tau pavyko susitvarkyti su viešais komentarais apie tavo ligą?
– Buvo visko, vieni sakydavo: „Vėl jis su savo liga reklamuojasi“, bet aš žinau, kad taip nėra. Vaistų kompanijos man barteriu dirbti nepasiūlys. Pastebėjau, kad norėjau gailesčio, – tai yra didybės jausmas. Tačiau, kol laikysi jo įsikabinęs, nepradėsi sveikti.
Pastebėjau, kad norėjau gailesčio, – tai yra didybės jausmas. Tačiau, kol laikysi jo įsikabinęs, nepradėsi sveikti.
– Kaip į tave žiūrėdavo teatre?
– Buvau grubus, man sakydavo – gal gali jautriau. O aš energijos turėjau daug, negalėjau nusėdėti, jei tik reikėdavo vaidinti muštynes – bėgdavau pirmas. Prieš dešimt metų buvau kitoks, dabar esu ramesnis, o tada Plutonas buvo gerokai priartėjęs prie Urano (...). Kai pradėjau vaidinti „Išvaryme“ (rež. O. Koršunovas – LRT.lt) žmonės klausdavo, iš kokio kaimo glūdumos mane ištraukė.
– Ar tau netrūksta veiksmo lietuviškame kine?
– Trūksta, norėčiau pamatyti daugiau veiksmo. Gal dar ir pakelčiau koją, bet amžius jau nebe tas, manau, kad režisieriai praleido savo šansą.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
