„Niekada nebuvau iš tų, kurie lipa per galvas ar stengiasi alkūnėmis atidaryti duris“, – sako bene garsiausias televizijos režisierius Vytenis Pauliukaitis, į televiziją atėjęs prieš 50 metų. Tiesa, jau keliolika metų jis dirba ne už kadro, o kadre. „Džiaugiuosi, kad taip ilgai esu televizijoje ir visiems dar kvaršinu galvas“, – juokiasi jis, leisdamasis į prisiminimus ir pamąstymus apie savo kelią.
– Ne taip lengva jus pagauti, darbai veja darbus?
– Buvo tikrai ganėtinai intensyvus metas. Vyko TV laidos „Myliu Lietuvą“, kurioje darbuojuosi jau trečią sezoną, filmavimai, taip pat turėjau nemažai darbų teatre.
Marijampolės dramos teatre buvo rodomas mano režisuotas dokumentinis spektaklis „Apaštalė“ pagal specialiai šiam teatrui Andriaus Vaišnio parašytą pjesę, pasakojančią apie nepaprastą moterį – Feliciją Bortkevičienę, išskirtinę politikos ir visuomenės veikėją, kuri visą savo gyvenimą paskyrė kovai už žodžio laisvę ir žmogaus teises.
Veiklos netrūksta ir Kauno muzikiniame teatre, kur jau 14 sezonų rodomas mano režisuotas Eltono Johno miuziklas „Aida“. Esu labai dėkingas visai kūrybinei grupei, kuri daro puikų darbą, iki šiol salės pilnos žiūrovų. Ir beje, jis žavi ne tik lietuvius. Jį rodėme ir festivalyje Latvijoje, ten buvome labai gerai priimti. Nesigiriu, tik konstatuoju faktą. (Nusijuokia.) Dabar „Aidą“ norime perkelti ir į didesnę sceną, taigi yra ką veikti.
– Atrodo, kad jūsų darbai teatre – duoklė miestams, kuriuose gyvenote.
– Taip ir yra. Marijampolėje pasiliko labai daug sentimentų, tai mano gimtoji vieta, mano vaikystė ir mano šaknys, Senosiose kapinėse – mano giminės. Todėl ten visuomet gera sugrįžti, juolab kad miestas labai pasikeitęs – jis niekada nebuvo toks žalias, toks gražus ir sutvarkytas.
Būtent Marijampolėje ir visos mano kūrybinės pradžios. Viską, ką ten gavau, iki šiol nešuosi per gyvenimą. O gavau labai daug kūrybinių impulsų, nes man dar dėstė smetoniniai mokytojai, mano aplinkoje buvo daug literatūros, muzikos, teatro.
Niekada nebuvau ramus vaikas, lankiau viską, ką galėjau, taip pat ir muzikos mokyklą bei dramos studiją. Teatre, kuriame rodomas spektaklis „Apaštalė“, kadais prasidėjo ir mano karjera. Būtent ten paauglystėje buvau vienas iš brolių spektaklyje, pastatytame pagal Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės pjesę „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“. Todėl renovavus teatro pastatą labai norėjau ten pastatyti spektaklį, taip prieš kelerius metus ir gimė „Apaštalė“, kuri ne tik pasakoja apie neeilinę asmenybę, bet ir siejasi su miesto, anuomet dar vadinto Kapsuku, istorija.
Kaunas – mano jaunystės miestas, į kurį su tėvais persikėlėme, kai buvau moksleivis. Ten baigiau vidurinę mokyklą, metus studijavau J. Gruodžio konservatorijoje. Kaunas man labai mielas miestas, toks pat kaip ir Vilnius, kuriame gyvenu ilgiausiai – nuo studijų laikų.
– Vis dėlto kodėl pasirinkote ne teatro studijas, o televiziją?
– Norėjau studijuoti muzikos režisūrą, tam ruošiausi, bet viskas susiklostė kitaip. Man baigus vidurinę mokyklą, apie 1970-uosius, Kaune kaip tik kūrėsi LTV komiteto skyrius ir buvo paskelbta atranka į operatoriaus asistento vietą. Kadangi tuo metu fotografavau, komisijai pateiktos mano nuotraukos patiko ir buvau priimtas.
Atidirbęs ten dvejus metus, ruošiausi važiuoti į Maskvą studijuoti muzikos režisūros, bet kaip tik tada paskelbė, kad mūsų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ruošiamas pirmasis televizijos režisierių kursas. Pagalvojau, ko man į tą Maskvą, geriau pabandysiu stoti čia, nes ir televizijoje man labai patiko.
Baigęs studijas, buvau paskirtas į LTV. Taigi galima sakyti, kad visas mano gyvenimas buvo surištas su televizija, bet ir teatro visiškai nepalikau – pastačiau 8 spektaklius.
– Gal per daug kūrybinės energijos turite, kad apsiribotumėte tik viena veikla?
– Visą gyvenimą buvau smalsus ir daug kuo domėjausi. Smalsumas ir noras pabandyti mane ir vedė į priekį, tačiau niekada nebuvau iš tų, kurie lipa per galvas ar stengiasi alkūnėmis atidaryti duris.
Man sekėsi, nes sulaukdavau daug įdomių pasiūlymų ir galėjau daug ką išbandyti, man buvo įdomu. Todėl mėgstu sakyti, kad visą gyvenimą laikau egzaminus. Juk kiekvienas režisieriaus darbas, didesnis ar mažesnis, yra egzaminas.
Ir iš tiesų buvo labai daug gražių atradimų. Pavyzdžiui, su baletu. Anksčiau to žanro nemėgau, nes jo tiesiog nesupratau. Su kolege Tatjana Sedunova praleidęs nemažai valandų repeticijose ir filmavimuose, aš šį žanrą tiesiog įsimylėjau ir paskui daug su juo dirbau. Taigi sėdėdamas prie pelargonijų negalėsiu skųstis, kad nieko nepabandžiau. Kai kas, žinoma, galėjo būti kitaip, bet pats kaltas.
– Yra dalykų, kurių gailitės?
– Nežinau. Būdamas 2 ar 3 kurse galėjau išvažiuoti studijuoti į Varšuvą, bet atsisakiau. O gal reikėjo pabandyti? Vėliau buvau kviečiamas į Maskvos televiziją, bet irgi neišvykau. Tačiau dabar pagalvoju – žinant, kas dabar ten vyksta, viskas išėjo į gera. Gali tik spėlioti, nes nežinia, kaip viskas būtų susiklostę, gal viskas taip ir turėjo būti.
Po savo miuziklų sėkmės taip pat atmečiau ne vieną pasiūlymą. Gaila, šiais laikais daug norinčių pasipelnyti ir siūlančių greitą maistą. Aš taip dirbti nenoriu – man svarbu, koks bus turinys, muzika, orkestras, scenografija. Šiandien kartais formos yra daugiau nei turinio, nors tikiu, kad mes, dirbantys žmonėms, būtent turinį turime saugoti labiausiai. Pirmiausia turime žinoti, ką norime pasakyti, o paskui jau sugalvosime kaip.
Bet gal čia mano, kaip rudeninio žmogaus, problemos. Kaip vienas pažįstamas sakė, gal tiesiog per daug visko esu matęs, todėl man atrodo, kad niekas nieko naujo nepasako.
– Prabėgo 50 metų nuo tada, kai į televiziją atėjote kaip diplomuotas režisierius. Jūsų biografijoje – ne tik baleto spektakliai, bet ir pirmą kartą nufilmuota televizijos opera Verdi „Traviata“, pirmasis televizijos miuziklas „Bučiuok mane, Keit“, daugybė filmų apie iškilius artistus, ne vienas svarbus apdovanojimas. Ar kada susimąstėte, koks didelis jūsų indėlis į Lietuvos televizijos istoriją?
– Yra šioks toks, gaila, ne visi darbai išliko... Kai 1975-aisiais atėjau į televiziją, ši dar buvo nespalvota, mačiau, kaip ji tapo spalvota ir išsivystė iki to, ką matome šiandien. Dabar technika leidžia daryti ką nori ir viskas pasidaro vienu mygtuko paspaudimu, o anuomet specialiuosius efektus tekdavo sukurti rankomis. Ir nors tuomet buvome užspausti ir daugelis dalykų buvo draudžiama, buvome labai kūrybingi, kone išprotėję dėl savo darbo ir tryškome noru kurti, bandyti. Ko tik nesugalvodavome...
Sutikau labai daug talentingų žmonių, su jais dirbau, juos filmavau, be jų nieko nebūtų buvę. Teko dirbti su tikromis legendomis ir nors nesu linkęs į draugystes, per bendrus darbus, interesus su kai kuriais labai susibičiuliavome, o mūsų susitikimai ir mūsų darbai niekada nebuvo tušti. Taigi didelių pretenzijų gyvenimui neturiu, nors buvo visko – ir džiaugsmų, ir išgyvenimų, gyvenau labai geru laiku, kai buvo daug naujienų ir daug kūrybos.
Gal tada buvau romantikas... Pamenu, kaip važinėdavau traukiniu iš Kauno į Vilnių. Kartą važiavau kaip tik tuo metu, kai per televizorių rodė mano laidą, važiuodamas per langą žiūrėjau į pralekiančius butus, namus ir galvojau, kad galbūt mano režisuotas pusvalandinis koncertas dabar kažkam suteikia atokvėpį, gerų emocijų po sunkios dienos. Man tai teikė džiaugsmą. Ir niekada nesigailėjau, kad būtent televizija tapo pagrindine mano veikla.
Be to, visada supratau, kokia televizija yra svarbi. Dar kartą tuo įsitikinau per 1991-ųjų sausio įvykius. Kai televizija Vilniuje buvo užimta, sužinojau, kad transliacijos vyksta iš Kauno, iš Daukanto gatvės, kurioje kažkada prasidėjo mano televizinis kelias. Žinodamas, kokia nedidelė komanda ten dirba, nuvykau padėti.
Pirmą savaitę dirbome pakaitomis neskaičiuodami darbo valandų. Pasibaigus pamainai, namo eidavome nešini juostomis, tikėjomės jas išgelbėti, jei ir Kauno televizija būtų užimta. Pamenu, kaip po pamainos su tomis juostomis eidavau į mamos namus, o žmonės, kurių šimtai saugojo televiziją Daukanto gatvėje, padėdavo ir palydėdavo. Sunkūs buvo išgyvenimai, bet kokį tuomet darbą darėme... Televizija tuo metu buvo galimybė papasakoti pasauliui, kas pas mus vyko.
Prisimindamas visą savo kelią vis tik džiaugiuosi, kad likimas mane nustūmė nuo teatro ir nuvedė į televiziją. Ir džiaugiuosi, kad taip ilgai esu televizijoje ir visiems dar kvaršinu galvas. (Juokiasi.)
– Ar dabar pasižiūrite savo ankstesnius darbus?
– Kaip tik šiemet sutvarkiau savo archyvą, peržiūrėjau filmuotą medžiagą, nuotraukas. Kai ką atidaviau muziejams, kai ką, pas nereikalinga, sunaikinau. Noriu viską sutvarkyti ir nepalikti po savęs šiukšlių. Aišku, kartais įdomu peržiūrėti senus savo darbus, pamatyti, kaip tobulėjau, mokiausi. Džiaugiuosi, kad yra darbų, kuriuos ir po daugelio metų žiūrėti ne gėda. Dar maloniau, kad išliko daug kultūros ir meno reiškinių, kurie buvo svarbūs. Galvoju, kad dabar jų fiksuojama per mažai, istorijos nekaupiame. Zyzia, kodėl knygos nerašo. Nenoriu. Apie ką? Turėčiau ką papasakoti, bet tai yra mano dalykai.
Beje, kaip tik neseniai LRT kolegos surado senų mano darbų įrašus ir pakvietė juos aptarti eteryje. Buvo labai smagu prisiminti, kai kurie lengvesnio žanro dalykai kai kam dabar galbūt atrodo juokingi, bet tokia anuomet buvo mada. Tai, ką filmuojame šiandien, po 10-mečio taip pat greičiausiai atrodys juokingai.
– Atrodo, kad visuomet buvote labai užimtas ir visą savo laiką paskyrėte darbui...
– Aš laiko niekad neturėjau. Tai mano bėda. Mūsų dėstytojas režisierius Henrikas Vancevičius sakydavo, kad jei nesusitvarkome savo laiko, laikas sutvarkys mus. Mane laikas vis dar tvarko. Labai mėgstu skaityti ir vis pagalvoju – kada turėsiu tiek laiko, kai galėsiu vien tik skaityti. Tas laikas dar neatėjo, bet jis jau už posūkio...
O kol galiu, susigalvoju, kaip save užimti. Vis kažkur lekiu, kažką veikiu, vis dar turiu noro pamatyti, keliauti. Per gimtadienį turiu tradiciją aplankyti didžiuosius operos teatrus, o ir repertuaras kaskart kaip užsakytas – visad pasiseka pamatyti pastatymus, kuriuos labiausiai ir norėjau pamatyti. Tai labai įkvepia.
Tiesa, ir pas mus yra pozityvių dalykų, deja, netrūksta ir neigiamų. Matau, kad per virsmus, kai reikalai dar nedaug susistruktūrizavę, iškyla putų, kaip kokioje verdamoje uogienėje. Tas putas tikrai galima nugriebti... Bet aš mieliau galvoju apie šviesą. Turime begalę gabių, talentingų žmonių. Negaliu klausytis priekaištų mūsų jaunimui – tikrai yra daug studijuojančių ir užsienyje, ir Lietuvoje, garsinančių šalies vardą, tik jie apie save šaukti laiko neturi, nes yra labai užsiėmę.
– Veikiau esate optimistas, linkęs įžvelgti šviesesnę pusę?
– Gal kažkiek ir esu. Kas iš to, kad kalbėsiu apie tamsius dalykus... Aišku, buvo ir tos tamsos. Buvo laikas, kai pats išėjau iš televizijos, net atrodė, kad nebeturiu ką ten nuveikti. Buvo nelengva, galvojau, kur reikės pasidėti, tačiau atsirado kitokių darbų – grožio konkursų ir pan. Teko priimti ir sunkių sprendimų, kai kurių slenksčių neperžengiau, bet nesiunčiu į erdvę pykčių ir nuoskaudų.
– Gal likimas dažnai ir lepindavo?
– Nesu tikintis, man artimesni japoniški tikėjimai, susiję su gamta, bet jei yra kažkas, kas iš kažkur mus globoja, tada galima sakyti, jog aš buvau globojamas, nes ne sykį viskas taip susiklostė, kad galėjau sukurti labai gražių dalykų.
Vis tik netikiu, kad ir žmogus yra pats savo likimo kalvis, sukamės, jei kažkas nutinka, bet matyt, kiekvienas gimdamas atsineša savo kodą. Kas jį paskiria, nežinau, bet tas kodas veda mus per gyvenimą. Tiek gyvenime visokių netikėtumų ir pasiūlymų buvo, apie kuriuos pats net nebūčiau pagalvojęs, vadinasi, kažkas viską režisuoja.
– Esate savotiškas, kaip pats sakote, rudeninių – brandesnio amžiaus – žmonių ambasadorius, nors ateinate iš srities, kur sakoma, kad amžiaus kultas labai įsišaknijęs. Sutiktumėte?
– Jis visur yra. Televizijoje taip pat, nors galima pasidžiaugti, kad televizija atsisuka į rudeninius. Yra labai daug projektų, kur šalia jaunimo galima pamatyti ir vyresniųjų, vienas tokių – projektas „Myliu Lietuvą“.
Nesakau, kad ten lengva, bet man smagu – kaip juokauju su prodiuseriu, ką žinojau, jau pamiršau, bet labai daug ir sužinau. Nors esu daug keliavęs po pasaulį, Lietuvą pažinojau mažiau. Mano Lietuva ir buvo Vilnius, Kaunas, Marijampolė, pajūris. Džiaugiuosi atrasdamas ir kitus savo šalies kraštus. Taigi kol mane kviečia, kol man įdomu ir galvoju, kad sugebu, kodėl gi nesudalyvavus.
Tiesa, pastaraisiais metais nemažai keliauju su socialiniais projektais, taigi ir savo akimis galiu pamatyti, kaip išsišlavėme savo kiemus ir išgražinome miestelius, kad žmonės gyvena šviesiau. Vis tik norisi palinkėti, kad išsišluotume ir savo vidų, kritiškiau žvelgtume į tai, kas vyksta aplink, tada mūsų gyvenimas tikrai bus dar šviesesnis.
