Spalio 29-ąją amžinybėn iškeliavęs legendinis aktorius, režisierius, bardas Kostas Smoriginas ne kartą buvo sakęs, kad savo angelą sutiko dar žemėje. Taip jis ne sykį vadino savo žmoną, aktorę Dalią Brenciūtę, kuriai visad buvo dėkingas už tai, kad laikė keturis namų kampus ir priėmė jo sunkų būdą. „Jei ne Dalia, mano gyvenimas būtų susiklostęs daug tamsiau“, – buvo sakęs legendinis kūrėjas.
„Esu menininkas. Tie, kas mane vadina aktoriumi, neklysta, teisūs ir tie, kurie sako, kad esu dainų autorius ir atlikėjas“, – pasitikdamas 70-mečio jubiliejų sakė K. Smoriginas. Tiesa, jis pats ne kartą dėkojo žmonėms, kurie buvo šalia ir dėl kurių jis pasiekė karjeros aukštumų. Nelengvame aktoriaus kelyje jis ypač brangino savo šeimą ir savo angelą – žmoną aktorę Dalią Brenciūtę, su kuria nugyveno kone pusę amžiaus, iki paskutinio savo atodūsio.
Aristokratiškas kraujas ir pirmoji meilė – scena
K. Smoriginas gimė 1953-aisiais Kaune, Žemųjų Šančių rajone, mažaraščio sentikio Kosto ir aristokratiško kraujo Galinos Chodakauskaitės pora susilaukė sūnaus – taip pat Kosto.
„Mama surišta su Smetonos gimine, nes abi senelio pusseserės buvo panelės Chodakauskaitės – ir Sofija, ir Tūbelio žmona.
Aš pasirinkau Smorigino pavardę, nors mane vaikystėje erzindavo, kad ruskis. Kacapas – Kaune taip sakydavo. Pasilikau tėvo pavardę, nes jis garbingai pragyveno gyvenimą būdamas Smoriginas. Ir rašė, ir kalbėjo lietuviškai, nors močiutė buvo rusė“, – prieš porą metų laidoje „Gimę tą pačią dieną“ savo vaikystės prisiminimais dalijosi K. Smoriginas.
Vaidinti pradėjusį dar mokykloje, tėvai mažąjį Kostuką išleido ir į muzikos mokyklą. „Tai mane ir išgelbėjo, galbūt nukreipė į sceną“, – buvo svarstęs legendinis aktorius. Jo trauką scenai matė ir pedagogai, todėl atėjus metui pagalvoti apie aukštąjį mokslą, klasės auklėtoja jį supažindino su buvusiu savo klasioku – režisieriumi Vytautu Čibiru. Visgi galiausiai K. Smoriginas atsidūrė Dalios Tamulevičiūtės rankose – auksiniame jos dešimtuke.
Apie K. Smoriginą – laidoje „Gimę tą pačią dieną“:
„Kursas buvo labai įdomus, visas mūsų gyvenimas buvo specialybė, niekas laiko neskaičiuodavo. Tiesa, 10 kartų ėjau iš kurso, man atrodė, kad turiu išeiti, dešimtkart verkiau. Kai tik būdavo pavasaris, prasidėdavo meilės reikalai, būdavo dvejetas arba vos trejetas. Pavasarį ateidavau pas Tamulevičiūtę, sakydavau: „Dėstytoja, gal pasirinkau ne tą specialybę?“ Įtariau, kad ji daugiausia su manimi vargo, bet ir simpatijos daugiausia jautė. Sakydavo: „Gerai, Kostai, dar palauk, pasižiūrėsim.“ Tas man duodavo vilties. Taip baigiau keturis kursus“, – prisiminimais buvo dalijęsis aktorius.
Gyvenimas su angelu
K. Smoriginas, atrodo, visada pasiekdavo tai, ko norėdavo. Studijų metais jauniesiems aktoriams, nors ir neoficialiai, buvo draudžiama tuoktis, ypač kurso draugams. Nepaisant dėstytojų draudimų, jų kurse gimė ne viena šeima, o ir K. Smoriginas įsižiūrėjo aktorę, porą metų jaunesnę Dalią Brenciūtę. Pora sumainė žiedus.
Santuoka ir bendro gyvenimo rutina kūrybinio polėkio nesustabdė. Baigęs konservatoriją K. Smoriginas pagrindinių vaidmenų gavo vis daugiau, o jauną šeimą aplankė nenusakomas džiaugsmas – gimė sūnus, kurį, laikydamiesi giminės tradicijų, taip pat pavadino Kostu.
Tiesa, prisimindamas profesinio kelio pradžią ir tėvystę, K. Smoriginas apgailestavo, kad galėjo daugiau dėmesio skirti šeimai. „Nebuvau geras tėvas. Man labai skaudu – daug keliavau ir dirbau. Ir Dalia daug dirbo. Būdavo, per mėnesį turėdavome 28 spektaklius, beveik kiekvieną dieną. Visi keturi kampai buvo Dalios. Ji puiki mama, šeimininkė, graži moteris. Viskas ant jos pečių buvo nukritę“, – kalbėdamas laidoje „Gimę tą pačią dieną“ atviravo aktorius.
Pristatydamas knygą „Kostas: eskizai scenos generolo portretui“ aktorius tikino, kad nors vėliau su sūnui praaugus tapo draugais ir galėdavo vyriškai pasikalbėti, būtent žmonai Daliai yra dėkingas už tai, kad ji šeimoje buvo kaip kareivis, kuris ir negalėdamas eina: „Ji augino Kostą, ji išsaugojo mūsų sūnų, privertė nueiti į „Ąžuoliuką“, vėliau – studijuoti Muzikos akademijoje – ir visur Dalios ranka.“
Šiandien Kostas Smoriginas jaunesnysis – žymus operos solistas. „Pas Nemirą“ jis pasakojo, kad jo vaikystė prabėgo teatre, o tėvų namus prisiminė su nostalgija, ypač čia vykdavusias vakarones, padovanojusias jam platų pažinčių ratą: „Vakaronės buvo didžiulė dovana man pačiam, nes tekdavo sutikti be galo įdomių, žymių žmonių. Tai galėdavo būti ir artistai, ir rašytojai, ir poetai, dailininkai ir medikai. Buvo ir bohemos, ir teatro namuose – visko buvo.
Iki dešimties metų Žalgirio gatvėje gyvenome 17 kvadratų kambarėlyje. Paskui persikraustėme gyventi į Stiklių gatvę, ten namai buvo daug didesni, bet kadangi buvome pripratę būti vienoje erdvėje, tai sėdėdavome viename kambaryje visa šeima.“
Apie K. Smorigino profesinį kelią – laidoje „Legendos“:
Nepagražintas – toks, koks buvo
Vis tik legendinis aktorius K. Smoriginas yra sakęs, kad yra toks, koks yra, ir niekada duodamas interviu žiniasklaidoje ar kalbinamas knygai nesistengė savęs pagražinti. Jis visuomet stengėsi būti atviras ir neretai turėdavo priekaištų sau, kad ir žmonai, su kuria per gyvenimą nužingsniavo kone pusę amžiaus, su juo, jo charakteriu, polinkiais ir visomis iš profesijos ateinančiomis rizikomis, sugyventi lengva nebuvo.
„Kaip ir kiekvienoje šeimoje, buvo krizių. Stiprių ir sudėtingų. Bet, vadinasi, ji – protinga moteris, o aš – mylintis ir ją, ir šeimą“, – laidoje „Rytas su...“ pasakojo K. Smoriginas.
Anot jo, moteris – labai svarbi šeimoje, ypač, kaip jis sakė, prigimtiniam vyrui:
„Jei vyras labai modernus, skiria daug dėmesio sau, drabužiams, madoms, jis turbūt pats sugeba daug kuo pasirūpinti. Jei vyras yra truputį stuobrys, kaip aš, jei vyras žvejoja, kuris per azartą ar dar ką nors užmiršta išsiplauti galvą, jam būtina moteris, kuri pasakys, kur švarūs drabužiai ar šampūnas. Ne todėl, kad jis netvarkingas, tiesiog todėl, kad jam kiti dalykai įdomūs. Todėl yra tas angelas, kuri ir pati labai graži... Ir dažniausiai teisi, nors su pasipriešinimu.“
2006-aisiais K. Smorigino duotas interviu laidai „Rytas su...“:
Jautė aktorius kartėlį ir dėl to, kad per mažai žmoną palaikė jos profesiniame kelyje. „Nemokėjau teatre už ją kovoti ir dėl to jaučiuosi kaltas... O ji po mano gero spektaklio visada supranta, kiek man tai kainavo, padeda man „išeiti“ iš sunkios būsenos ir mes arba neliečiam spektaklio temos, arba kalbam apie konkrečius dalykus, konkrečias scenas, apie kurias jos nuomonė man labai įdomi ir svarbi. Mes nesileidžiam į smulkmenas – kaip tu ten pasakei, kaip sudėliojai mizansceną – neįdomu.
Po koncerto ji grįžta ir sako: „Puikus koncertas, Kostai, nusiramink, viskas buvo aukščiausio lygio – normaliai atrodei ir labai gerai dainavai.“ Tada pasako pastabas, jei tokių turi, bet mes niekada nejaučiame, kad esame du artistai vienoje šeimoj. Tai labiau suveikia, kai klausau sūnaus Kosto, nes aš visą laiką noriu ir randu, prie ko prikibti. Čia – sunkiau. Man apskritai klausytis sūnaus yra sunkus fizinis darbas – aš nervinuos, ypač jeigu matau, kad jis prastai jaučiasi ar yra prastos formos“, – pristatydamas biografinę knygą apie save kalbėjo K. Smoriginas.
Dar studijuodamas jis tapo vienu iš naujo aktorinės dainos žanro kūrėjų. Nuo 1985-ųjų koncertavo, sukūrė dainų, išleido dainuojamosios poezijos albumų, o 1995 metais kartu su aktoriais Sauliumi Bareikiu ir Olegu Ditkovskiu subūrė „Aktorių trio“.
„Dalia žino visas mano dainas, aš visada, parašęs naują dainą, pirmiausiai pasitikrinu su ja. Ar į dainą būtų sudėti gražiausi žodžiai, ar gyventų meilė, – tai dedikuojama jai. Nes jeigu ne Dalia, mano gyvenimas būtų susiklostęs daug tamsiau“, – tikino legendinis aktorius.
Tokius jo žodžius knygoje „Kostas: eskizai scenos generolo portretui“ yra parėmęs ir bičiulis, poetas ir daugybės K. Smorigino dainų tekstų autorius Rimvydas Stankevičius. „Turiu su dėkingumu ir pagarba pasakyti, kad Dalia priėmė tokį gyvenimą šalia Kosto. Šalia žvaigždės, šalia asmenybės, prie kurios kartais ir pabudėt reikia, ir paguosti... Žodžiu, esu šventai įsitikinęs, kad be Dalios Brenciūtės tokio Kosto Smorigino, tokio žmogaus, apie kurį rašomos knygos, nebūtų. Jis gyvena su angelu. Jo žmona Dalia Brenciūtė yra angelas, o ne žmogus“, – knygoje tikino R. Stankevičius.
Pokalbis su K. Smoriginu – laidoje „Išpažinimai“:
Saulėlydis su liga
Kelias dešimtis metų K. Smoriginas dirbo taip, tarsi būtų atradęs amžinojo variklio formulę. Tačiau vieną dieną kūnas pasakė: pakaks, pailsėk. Insultas, širdies kraujagyslių šuntavimas ir dar vienas insultas. Gyvenimas užtraukė rankinį stabdį.
„Esu pakankamai valdingas, skandalingas, nesusilaikantis. Mažai yra žmonių, kurie iškęstų mane buityje su visais mano kaprizais. Tuo labiau, kai dabar subyrėjo sveikata, aš be Dalios būčiau niekas“, – prieš kelerius metus prisipažino talentingas kūrėjas. Jis neslėpė, kad liga smarkiai supurtė jo kasdienybę ir supratimą. „Prieš kokius 10 metų galėdavau kalnus nuversti ir man užtekdavo energijos.
Dabar energijos trūksta, blogai jaučiuosi, atėmė ranką, negaliu groti. Anksčiau galėjau velnias žino, ką daryti... Dabar atsikeliame, pasisveikiname su žmona, apsikabiname ir džiaugiamės, kad atsikėlėme, kad saulė šviečia, einame su šuniuku pasivaikščioti. Taip ir stumiame savo bemieges naktis, kaip sako Šaltenis: škac, mirtie, škac. <...> Taip Dievo duota“, – viename paskutinių interviu mintimis dalijosi K. Smoriginas, po sunkios ligos amžinybėn iškeliavęs spalio 29-ąją.
Paskutinis K. Smorigino ir D. Brenciūtės interviu – laidoje „Lengvai su Ignu“:
