Kaip šiuolaikinėje kultūroje priimame mirtį? Kaip palydime artimuosius ir galime padėti sau, kai slegia mintys apie gyvenimo pabaigą? Apie tai diskutuoja LRT RADIJO laidos „Prieš atsisveikinant“ pašnekovai.
Filosofė Nerija Putinaitė sako, kad sovietai stengėsi pakeisti laidojimo tradicijas Lietuvoje, bet šiems tai pavyko padaryti tik iš dalies. Tuo tarpu kunigas Gabrielius Satkauskas teigia, kad šiandien dalis žmonių bijo mirties, todėl renkasi kremuoti mirusio žmogaus palaikus. Budizmą praktikuojantis Linas Ryškus pastebi, kad, pagal jo sekamą budistinę tradiciją, žmogui mirus mantros giedamos 49 dienas. Kaip ir kodėl Lietuvoje kito laidojimo tradicijos?
Net ir žiaurių giesmių tekstas turi „išrišimą“
Vilniaus akademinės sielovados centro vadovas bei vienas iš ansamblio „Bromos“ vadovų Matas Macevičius sako, kad anksčiau giedotojais tapdavo gerą balsą turintys kaimo žmonės, kurių gabumus pastebėdavo aplinkiniai. Anot M. Macevičiaus, bėgant laikui pasikeitė visa giedojimo „natūra“.
„Jeigu anksčiau susirinkdavo kaimas, kaimo bendruomenė, mes patys išlydėti mirusįjį, tai šiuo metu kviečiami profesionalai ir tame yra daug pokyčių. Jeigu tai buvo visos bendruomenės kaimo reikalas, tai nebuvo jokios kalbos apie atsilyginimą kažkokiais pinigais, o kadangi dabar tai jau yra profesionalo reikalas, tai yra papildomas jo darbas, ir už darbą yra atsilyginama pinigais“, – komentuoja M. Macevičius.
Ansamblio „Bromos“ narė Aušrinė Lasytė priduria, kad dažniausiai giesmių atlikėjai džiaugiasi sulaukę naujų svečių, kurie yra susidomėję tuo, ko patys senoliai praeityje išmoko iš savo senelių ir močiučių.
Anot M. Macevičiaus, kai kuriuose giesmių tekstuose yra žiaurių žodžių, bet šis pabrėžia, kad tai yra tik dalis viso kūrinio turinio.
„Kiekvienas tekstas turi išrišimą. Tik reikia išgiedoti jį iki galo. Dažniausiai tas išrišimas yra apie viltį, apie tai, kad kančios baigsis, gyvenimas tęsis, tik kitur, kitaip“, – kalba vienas iš ansamblio vadovų.
Pasak jo, daliai jaunesnių žmonių nei patys ansamblio atlikėjai, nei toks giedojimas yra nejaukus – dažnai giedotojų paslaugų yra atsisakoma. M. Macevičiaus akimis, toks sprendimas yra geras, jeigu žmonės nesupranta šių giesmių prasmės.
„Šitų giesmių paskirtis yra kuo greičiau pašauti žmogų į dangų, neužlaikyt jo čia. Aš pastebėjau folklore, jeigu dabar per šermenis giedamos liaudies dainos, kitokia muzika. Ji tokia įdomaus sentimentalumo, kuri nepaleidžia to žmogaus, kuri bando jį dar čia kažkaip palaikyti, dar pabūti, kažkokios našlaičių dainos. Arba tos vadinamosios pasakos, skatinančios didelį, bet tokį sentimentalų raudojimą. Šitos giesmės kuria viltingą raudojimą. Jis yra raudojimas, nes gedėti reikia, jo tikslas pašauti, kuo anksčiau ir kuo greičiau, ten, kur tam žmogui iš tikrųjų, mes tikim, seniai žmonės tikėjo, bus tikrai geriau nei čia“, – pasakoja laidos pašnekovas.
Sovietų valdžia stengėsi keisti laidojimo tradicijas
Filosofė, kultūros antropologė Nerija Putinaitė teigia, kad sovietinė valdžia bandė paveikti laidojimo tradicijas Lietuvoje, bet savąjį tikslą pasiekė tik iš dalies.
„Tai, kad poveikis buvo, tai taip, bet ar tas poveikis buvo toks, kokio tikėjosi valdžia, tai ne. Buvo stengiamasi, kad tas šarvojimas būtų kuo trumpesnis, nes tie tradiciniai trijų dienų šarvojimai, tarkim, administracija norėjo modernizuoti tas žmonių praktikas“, – kalba N. Putinaitė.
Be to, mokslininkė teigia, kad trumpo laidojimo tradiciją buvo bandoma skleisti per iškilių šalies veikėjų laidotuves.
Buvo stengiamasi, kad tas šarvojimas būtų kuo trumpesnis.
„[Antanas] Sniečkus buvo pašarvotas dieną su puse. Ir žiūrint iš medicininio taško, aiškinama, kad tas ilgas šarvojimas nebeturi pagrindo, nes dabar yra labai tikslios medicininės diagnozės (...) Ilgas šarvojimas buvo sietas su tuo, kad žmonės senovėje tiksliai nenustatydavo, ar miręs žmogus, gal ten jam kažkokia koma, ar ten dar kas nors. Buvo tą stengiamasi daryti, bet vis dėlto toms įvairioms iniciatyvoms būdavo priešinamasi“, – teigia kultūros antropologė.
Sovietmečiu Lietuvoje buvo bandoma trumpinti atsisveikinimo su artimaisiais ritualą tam tikru būdu įrengiant šarvojimo sales. Iki perestroikos laikotarpio nebuvo leidžiami religiniai simboliai. Ilgainiui valdžios pastangos kontroliuoti tradicijas menko. Tokios valdžios pastangos labiausiai buvo juntamos šalies miestuose.
„Kai buvo klausiama žmonių: kodėl jūs nelaidojat nereligiškai, ateistiškai, vienas iš tokių atsakymų [būdavo], kad neaišku bus, kaip ten elgtis tose laidotuvėse. Aišku, žmonės gal išsisukinėjo atsakinėdami, bet vis tiek tas įprastas dalykas. Irgi kaip tradicija, kaip norma, kurią tu nuo vaikystės matei. Ir, aišku, kitas dalykas – dažniausiai būdavo pabrėžiama, kad tai buvo mirusiojo valia ir viskas“, – pasakoja N. Putinaitė.
Viena iš priežasčių, kodėl žmonės norėjo mirti namuose, o ne ligoninėse, buvo ta, jog gydymo įstaigose neįleisdavo kunigų atlikti jokių patarnavimų.
Ji sako, kad žmonės yra laidojami pagal susiklosčiusias socialines normas. Taip pat mokslininkė pastebi, kad viena iš priežasčių, kodėl žmonės norėjo mirti namuose, o ne ligoninėse, buvo ta, jog gydymo įstaigose neįleisdavo kunigų atlikti jokių patarnavimų.
Katalikų Bažnyčia nedraudžia kremavimo, bet ragina laidoti kūną
Šiais laikais kai kurios ligoninės turi savo koplyčias. Viena iš tokių gydymo įstaigų yra Vilniuje esančios Santaros klinikos. Šios gydymo įstaigos kapelionas Gabrielius Satkauskas teigia, kad ligoninės koplyčia yra atvira visą parą, nes pati gydymo įstaiga taip pat dirba visą laiką. Ligoninės koplyčią kunigas vadina „oaze dykumoje“.
„Liga turi tokią savybę apvalyti, išgryninti, atvert akis, dažnai [galima] atrast Dievą per ligą, atvert sąžinę ir tikrai išeit kitokiam – jau prisikėlusiam. Su tikėjimu žvelgiant net ir į tas situacijas, kai žmogus miršta, jeigu jis miršta, išeina būdamas su Dievu, ir tą tenka labai dažnai matyti, tai tas labai stipru. Jeigu su malda priėmė Komuniją, mes tikim, krikščionys, kad tai yra fizinis susivienijimas su Dievu“, – pasakoja kunigas.
Katalikų dvasininkas atkreipia dėmesį, kad, jeigu žmogus susiduria su galimos mirties grėsme, kviesti kunigą į namus galima drąsiai ir naktį.
G. Satkausko akimis, šiuolaikiniame pasaulyje vyrauja mirties baimė, o apie tai bylojantis požymis yra noras kremuoti mirusio žmogaus palaikus.
„Kai mes mirsim, bijom, kad matys mūsų palaikus: ai, ne taip atrodysiu, negražiai. Ar artimieji bijo: mums bus nejauku, vaikus bus nejauku atsivesti. Manau, čia jau yra kraštutinumai. Mes jau tada tikrai norim koreguoti tikrovę. Visgi, jeigu norim bręsti, autentiškai viską išgyventi, augti, turim tą tikrą tikrovę priimti. Kai laidoju, dabar retai tenka, bet matau skirtumą: kai yra šarvojami mirusiojo palaikai, yra tokia rimtis, susikaupimas – tarsi įpareigoja kažką veikt, giliau melstis. Kai būna urna – beveik kaip kavinėj, kaip valgykloj. Net nuotaika kita. Čia vėl nenoriu kritikuot, bet žvelgt giliau, kas mums galėtų padėt, o ko reikėtų taip truputį saugotis“, – atkreipia dėmesį kunigas.
Tiesa, Katalikų Bažnyčia palaikų kremavimo nedraudžia nuo 20 amžiaus 7-ojo dešimtmečio. Kita vertus, teigiama, kad kūno laidojimas geriausiai išreiškia tikėjimą kūno iš numirusiųjų prisikėlimu. Vis dėlto, esant rimtiems motyvams, tikintiesiems leidžiama kremuoti kūną. Katalikų bažnyčios požiūriu, sudeginti palaikai neturėtų būti išbarstomi ar laikomi namuose – jų buvimo vieta turėtų būti pašventina: kapinės, bažnyčia.
Budistai 49 dienas gieda mantras po žmogaus mirties
Budizmą praktikuojantis Linas Ryškus kartu su žmona Edita Užaite įkūrė meditacijos centrą „Zen miškas“. Vyras yra tarptautinės Kwan Um Zen mokyklos Lietuvoje narys. Jis pasakoja, kad, pagal jo sekamą budistinę tradiciją, atliekamos tokios praktikos, kurios padeda sunkiai sergančiam žmogui ir jo artimiesiems iškęsti kančią.
„Ant altoriaus padedamas to žmogaus vardas ir pavardė. Jeigu žmogus serga arba jis nori, kad mantros, giesmės būtų giedamos arba už jį, arba už jo artimuosius, jis padeda artimųjų pavardes ir bendruomenė, darydama praktikas, gieda. Taip pat turbūt priklausomai nuo to, kaip jis gyvena, jis pats gieda“, – komentuoja L. Ryškus.
Jis sako, kad bendruomenės atliekama giesmė yra siunčiama į visatą. Anot L. Ryškaus, tokios giesmės yra bendrystės ir žmogaus kančios prisiminimo ženklas.
„Tikėjimas, kad bendrai, atliekant praktiką, skaidrinant sąmonę, tą kančią galim įveikt. Ir buvimas kartu su tuo žmogum bendrystėj dėl to, kad tuo metu žmogui ypač reikia kito žmogaus. Jam daug sunkiau vienam – tiek tam, kuris serga, tiek artimiesiems iškęst tą sunkų periodą“, – sako laidos pašnekovas.
L. Ryškus taip pat pasakoja, kad, žmogui mirus, pagal budistinę tradiciją giesmės yra giedamos 49 dienas. Budistai tiki, kad tiek laiko užtenka mirusio žmogaus sąmonei susirasti kitą kūną. „Manoma, sakau manoma, kad gali iš karto ta sąmonė inkarnuotis į kažkokį kūną, o kartais gali užtrukti“, – teigia budizmą praktikuojantis vyras.
Be to, Lietuvoje galima rinktis ir jokio tikėjimo neturinčias humanistines laidojimo ceremonijas. Taip pat turėti velionio įprasminimo dirbtuves, pasikviesti, kas pagrotų kanklėmis ir pasakytų atsisveikinimo kalbą arba bent padėtų ją parašyti.
Laidotuvių palydėtoja Nora Išganaitienė sako, kad, žvelgiant į tradicijas be išankstinių nuostatų, jog tai yra atgyvena, šiose galima atrasti gilios išminties. Anot jos, tradicijas galima suderinti ir su dabartiniais laidojimo sprendimais.
„Nieko negalima eliminuoti: nei istorijos, nei dabarties, nei ateities, nes tam tikri ateities dalykai tikrai bus. Tikrai kremavimas ateis, ir jis įsigalės, kuo toliau, tuo daugiau jis bus mūsų kasdienybėje dėl daugybės aplinkybių, baigiant kapinėm ir vietomis jose. Labai svarbu kalbėti apie tai, kas buvo – atsisveikinimas toks tradicinis, koks jis buvo, kad jam liktų pagarbi vieta. Paaiškinant ne, kad [reikia] vien atiduoti duoklę aklai tradicijai, maždaug kaip močiutės darė, bet, kad pamatytum tą visą kūno kelionę, kuri yra, ir tai yra labai brangu“, – pastebi laidotuvių palydėtoja.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Emilis Jakštys
