„Tuo laiku galėjai prabusti ryte, nuvažiuoti į degalinę ir pamatyti savo veidą pirmame laikraščio puslapyje su prirašytais vėjais“, – sako Inga Jankauskaitė. Laidoje „Ramūnas Zilnys kalbina“ LRT „YouTube“ kanale kūrėja, aktorė, dainininkė sako, jog polinkis į kūrybą ir potraukis jos grožiui lydėjo Ingą visą gyvenimą, tačiau gyvenimo aplinkybės ją ne kartą sustabdė nuo noro kalbėti savo, ne aktorės, ne laidų vedėjos žodžiais.
– Kodėl tavo naujojo albumo pavadinimas – „Nusuk objektyvą“? Kas tave nuolat filmuoja ir fotografuoja?
– Filmuoja ir fotografuoja visi viską – kas mane stebina. Žmogus viską lygina su savimi, nes nelabai yra daugiau su kuo pasilyginti. Aš visada stebiuosi žmonėmis, kurie filmuoja koncertus – visada galvoju, ką jie vėliau su ta medžiaga daro. Ten iškreiptas vaizdas, iškreiptas garsas ir išvis – dėl to vaizdo įrašo praknisi naują patirtį, koncerto patirtį.
Mano albumas yra tiršto turinio: kalbu nepatogiomis temomis, kalbu apie asmeninę atsakomybę. Aš esu žmogus, kuris kuria apie tai, kas vyksta šiandien – tame ir yra kūrybos grožis. Mano titulinė daina, kurios pavadinimas yra toks pats, kaip ir paties albumo, yra apie šešėlinius dalykus, apie „tikti, pataikyti, patikti“. Pasižiūrėkime pagaliau savo akimis į savo gyvenimą, į savo šešėlį – tai yra laisvės dovanos.
– Ar prieš kurdama apgalvoji, kam kuri savo muziką? Ar nebijai to, kad gali būti nesuprasta?
– Aš net nežinau, ko iš manęs tikisi. Aš manau, kad manęs klausosi tokie patys, kaip aš. Tie, kurie analizuoja, kurie nori suaugusių žmonių temų dainose, kurie galvoja, kad muzika nėra skirta vien linksminti. Tai yra įrankis, kuriuo galima kalbėti ir apie labai rimtus dalykus, ir nebūtinai labai dramatiškai.
– Tu pirmiausia išgarsėjai popmuzikos scenoje – ar atsimeni save tuo metu?
– Jaučiausi labai suaugusi, tokia suaugusi, kokia šiandien nesijaučiu. Tuometis šou verslas buvo tik beprasidedantis, niekas nežinojo, kaip jis turi vykti, nebuvo techninių galimybių. Norėjome koncertuoti gyvai, tačiau susidurdavome, kad keturi mikrofonai yra didelis iššūkis – gyvenome ubagystėje. Tačiau tame buvo daug džiaugsmo.
Supratau, kad mane pakankamai traumavo šou verslo aušros bulvaras. Aš esu be odos gyvenantis žmogus, absoliuti introvertė, baimė kalbėti savo tekstais mane stabdė.
– Kitas tavo etapas buvo aktorystė, žmonės pradėjo tave vadinti dainuojančia aktore. Ar nepastebi, kad šiandien dažniau sako – vaidinanti dainininkė? Ar tai yra teisingas apibūdinimas?
– Galbūt tai nuskambės baisiai, bet aš nevadinu savęs niekaip ir į klausimą, kas aš esu, atsakau: Inga Jankauskaitė. Aš neatskiriu savo savybių – tai yra skirtingi raiškos būdai. Aš visą gyvenimą rašiau sau į stalčių, tačiau aktorystės patirtis mane paskatino turėti kažką savo, nes aktorystėje esi siaubingai nesavarankiškas. Toli gražu tai ne visada priklauso nuo talento – aš tikrai turėjau vaidmenų, tikrai dirbau su puikiais režisieriais.
Tačiau tu negali nieko planuoti pats, tu esi įrankis, man tai netiko, aš norėjau turėti kontaktą su auditorija savais žodžiais. Neseniai supratau dalyką, kodėl man tiek ilgai reikėjo laukti (...). Supratau, kad mane pakankamai traumavo šou verslo aušros bulvaras. Aš esu be odos gyvenantis žmogus, absoliuti introvertė, baimė kalbėti savo tekstais mane stabdė.
Man reikėjo subręsti. Kai pajutau savyje tikrą „aš noriu“, taip ir įvyko. Šiame etape impulsą davė Martynas Tyla, jis pastūmė mane griūvančią (...). Vieną dieną jis mane paskambino ir pasakė: „Tų metų tą dieną eisime į Žalgirio areną“. Aš neturėjau nė vienos savo dainos, o kitas dalykas – aš taip baisiai bijojau.
– Kodėl tave gąsdino tuometis „bulvaras“?
– Jis buvo bjaurus ir toksiškas, ir be jokių taisyklių. Tuo laiku galėjai prabusti ryte, nuvažiuoti į degalinę ir pamatyti savo veidą pirmame laikraščio puslapyje su prirašytais vėjais. Tuo metu sunkinanti aplinkybė buvo tai, kad neturėjau komandos, nebuvo šalia žmogaus, kuris mane pastūmėtų kovoti ar kaip tik viską išnaudoti savo naudai.
– Ar nėra taip, kad dabar esi atviresnė?
– Tai aišku, kad esu. Esu saugaus atvirumo teritorijoje. Neturiu priežasties, kodėl turėčiau būti neatvira, bet yra klausimų, apie kuriuos nekalbėsiu iš pagarbos sau visų pirma ir tiems, kurie nėra vieši ir tame nedalyvauja. Niekada negalvojau, kad išėjimas į sceną įpareigoja deklaruoti savo statusus gyvenime. Tai niekaip nekoreliuoja, tai net trukdo.
Tuo laiku galėjai prabusti ryte, nuvažiuoti į degalinę ir pamatyti savo veidą pirmame laikraščio puslapyje su prirašytais vėjais.
– Ar išgyvenai laikotarpį, kai tave kamavo baimė, jog tavo karjera baigsis?
– Baimė – ne. Neturėjau rimtų prastovų, net pandemijos metu. Tačiau kalbant apie alternatyvas – būčiau puiki namų tvarkytoja, aš moku iš krūvos daiktų padaryti sistemą. Į patologiją dar neperėjau, bet kempinėlių stalčiuose netrūksta.
– Ar yra dalykų, dėl kurių tu gailiesi tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime?
– Ne (...). Niekam mes nerūpime, kokie nebūtume reikšmingi, tas reikšmingumas baigiasi už Latvijos sienos. Dėl to mano vaikai, mano šeima ir tai, kaip aš gyvenu savo privatų gyvenimą, visada buvo mano prioritetas, nes ten yra mano jėgos šaltinis, ten yra tikroji gyvenimo istorija.
Skyrybų nevertinu kaip blogio, jei susitinka du žmonės, kurie buvo kartu, bet išsisėmė, nusprendė nebekamuoti savęs ir vaikų, paleidžia vienas kitą su pagarba ir suvokimu, kad tas žmogus buvo pasirinkimas.
Nesigailiu dėl nieko, ir Tėvynei duoklę atidaviau tris vaikus pagimdydama, ir turiu galimybę kurti.
– Tavo gyvenime yra buvę visko, kaip tu išgyvenai skyrybas?
– Aš skyrybų nevertinu kaip blogo dalyko. Vieno partnerio idėja yra ne tik įtartina – taip tiesiog nebūna. Aš užaugau įsitikinimų laikais, suaugusi įsitikinau, kad kai kurie dalykai, įsitikinimai neveikia, pavyzdžiui: „Muša, reiškia myli“. Muša reiškia, kad muša, ir ne kitaip. Yra vyriškos ar moteriškos profesijos – ir taip toliau.
Mano vaikai, mano šeima ir tai, kaip aš gyvenu savo privatų gyvenimą, visada buvo mano prioritetas, nes ten yra mano jėgos šaltinis, ten yra tikroji gyvenimo istorija.
Skyrybų nevertinu kaip blogio, jei susitinka du žmonės, kurie buvo kartu, bet išsisėmė, nusprendė nebekamuoti savęs ir vaikų, paleidžia vienas kitą su pagarba ir suvokimu, kad tas žmogus buvo pasirinkimas. Mums tai pavyko – paleisti vienas kitą su pagarba. Fantastika, kam pavyko sutikti savo gyvenimo draugą ir jo nepaleisti. Tačiau iš tiesų tai dažniau yra išimtis nei taisyklė. Aš to nesigailiu.
– Kokia tu esi mama?
– Aš esu mama su taisyklėmis, bet ne ta, kuri draudžia, ta kuri kalba apie pasekmes.
Aiškiai suvoki, kai gyvenimas yra baigtinis, tu niekuo nerizikuoji. Rizikuoji tik tiek, kad gali pražiopsoti savo dabartį norėdamas kažkam įtikti. Turi gyventi savo, autentišką, vienintelį gyvenimą, ir viskas.
– Ką tu pasakytum mergaitei, kuri penkiolikos metų užsukdavo į radijo stotį? Ar pasakytum jai, kad jos laukia koncertas Žalgirio arenoje?
– Tuo metu arenų nebuvo (...). Tiesa yra tokia, kad niekada neturėjau tokių siekiamybių. Viskas ateina ir praeina, kaip ten bebūtų. Ateina koncertas, praeina, pabundi kitą dieną ir viskas vėl tas pats. Nesaku, kad yra ramu, bet nesakau, kad turiu begalinį sureikšminimą. Man tikrai nėra skirtumo, ar eiti į Klaipėdos koncertų salę, ar į areną.
– Jauname amžiuje jau gali švęsti savo 30 metų scenoje – kaip jautiesi?
– Tai yra baisus dalykas. Prie tavęs prieina suaugusi moteris ir sako: „Inga, aš su jumis užaugau.“ Matematiškai taip ir yra, bet tai yra siaubas. Turėjau nerimo ties 40 metų, tada tvojo mintis – dar gali būti daugiau nei yra. Lyg ir baisu, lyg ir apaudu, o vėliau ateina džiaugsmo banga. Aiškiai suvoki, kai gyvenimas yra baigtinis, tu niekuo nerizikuoji. Rizikuoji tik tiek, kad gali pražiopsoti savo dabartį norėdamas kažkam įtikti. Turi gyventi savo, autentišką, vienintelį gyvenimą, ir viskas.
Turi žiūrėti, kaip auga tavo vaikai, išlaikyti ryšį su jais – tas nepaprastai jaunina. Toliau, nėra kito būdo – tik sportuoti. Šiandien man žymiai lengviau nei buvo prieš penkerius metus.
