„Viskas bus memuaruose, turiu labai daug ką papasakoti“, – žada Lietuvos estrados legenda Kastytis Kerbedis. Jis atvirauja apie pirmuosius žingsnius scenoje, griežtą vaikystę, gyvenimą muzikoje ir pasirinktą tylos ramybę vietoje estrados šurmulio.
– Kaip tu atsidūrei scenoje?
– Toks įspūdis, kad tai buvo taip seniai, kad net negaliu atsiminti. Žinau, kad 17-os metų mikrofonas jau buvo mano rankose. Aš gyvenau visai kitame pasaulyje, buvo kitas laikas tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Į muziką papuoliau atsitiktinai – atsidūriau liaudies saviveiklos ansamblyje, jų tuomet buvo tik penki.
– Ar dainavimas visuomet buvo tavo svajonė?
– Viskas vyko automatiškai, nieko daugiau nesu daręs. Nesu dirbęs jokiose įstaigose, nesu priklausęs jokiai įmonei, gyvenau tik iš dainavimo.
Viskas bus memuaruose, turiu labai daug ką papasakoti.
Nuo vaikystės lankiau muzikos mokyklą, lankėme visi: aš grojau smuiku, vienas brolis fortepijonu, kitas brolis akordeonu, o sesuo, mano dvynė, net nepamenu, gal kanklėmis skambino. Visi buvome muzikoje, nors mano tėvai nebuvo prie meno. Mano tėtis daug metų buvo Panevėžio milicijos viršininkas, todėl nebuvome kiemo vaikai.
– Ar jus tėvai auklėjo griežtai?
– Per ašaras mečiau smuiką, bet įstojau į chorinį dirigavimą, iš keturių metų pralankiau trejus, mokytoja pasakė: „Nebevark, eik dainuoti.“ Būtent tuo metu išėjau į estradą, mokslams nebeturėjau laiko. Per stebuklą patekau į „Jūrmalos festivalį“, tai buvo tramplinas į didesnę sceną. Lietuvaičiai dalyvaudavo, bet niekas taip aukštai neužlipdavo. Kai dar buvome Sąjungoje, visi į Baltijos šalis žiūrėjo pagarbiai. Po Jūrmalos trankėmės po visą Rusiją.
Buvau Taškente, kai prie manęs priėjo ir pasakė: „Sveikiname, Lietuvoje iškėlė Trispalvę.“ Tada paskambinau į Maskvą, dar turėjau važiuoti filmuotis, bet tik pasakiau – viskas, nebeatvažiuosiu. Taip viskas baigėsi su Rusija.
Aš niekada nevaikščiojau į naktinius klubus – esu girdėjęs daug pasakymų, kad esu susireikšminęs, bet aš buvau užsidaręs savyje, neturėjau jokio noro.
– Kaip jauteisi, kai supratai, kad galėsi dainuoti laisvoje šalyje?
– Pasirinkimas buvo aiškus.
– Kokie buvo tavo jaunystės laikai? Ar turėjai beprotiškų vakarėlių?
– Ne. Muzikantai gyvendavo kitaip, jie paūždavo. Aš prieš koncertą, ypač koncerto dieną ar kelias dienas prieš, nieko nevartoju. Niekada gyvenime nesu ragavęs jokių narkotinių medžiagų. Kartą traukinyje į Saratovą esu užtraukęs suktinę, kurią pasiūlė merginos, tačiau tai buvo vienintelis kartas.
Aš niekada nevaikščiojau į naktinius klubus – esu girdėjęs daug pasakymų, kad esu susireikšminęs, bet aš buvau užsidaręs savyje, neturėjau jokio noro.
– Kaip tau pavyko negalvoti, ką apie tave galvoja kiti žmonės?
– Aš labai nedaug girdėdavau. Savų žmonių turiu nedaug, mano ratas, kurį laikau labai arti savęs, yra nedidelis. Turiu daug pažįstamų, žinau milijoną jų, tačiau bendrauju su labai nedaug kuo.
– Kodėl laikaisi tokio principo?
– Viskas bus memuaruose, turiu labai daug ką papasakoti.
Aš prieš koncertą, ypač koncerto dieną ar kelias dienas prieš, nieko nevartoju.
– Ar tau kada nors yra tekę švaistytis pinigais?
– Neprisimenu.
– Ar gyvenime dar kažkas domina taip pat kaip muzika?
– Aš siaubingai daug laiko leidžiu stebėdamas įvykius Ukrainoje, visko išklausau, viską išžiūriu, praleidžiu tame labai daug laiko (...). Aš įpratau prie naujienų sunkumo, tačiau savo gyvenime mačiau tiek sovietų griuvimą, tiek Lietuvos kilimą, praėjau revoliucijas – man šiandien ramiau.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
