„Gyvenimas nėra sudėtingas – mes patys jį apsunkiname“, – sako muzikos prodiuseris ir grupės „Naktinės personos“ įkūrėjas Aras Vėberis. LRT.lt laidoje „Lipt stogais su Jurga“ jis atvirai pasakoja apie tėvystę, vidines kovas, kelią į ramybę bei tai, kaip atrado pusiausvyrą tarp scenos šurmulio ir tylaus, paprasto gyvenimo.
– Tu visada pozityviai atsiliepi apie savo gyvenimą ir sceną – kodėl?
– Man aplinkiniai visada pabrėždavo, kad aš trykštu optimizmu, bet aš, jei atvirai, niekada nesusimąstydavau, kur slypi to šaknys. Galbūt reikia į viską žiūrėti paprasčiau? Aš galvoju, kad likimas mums siunčia žmones kaip dovanas ir išbandymus. Kaip dovanas jis siunčia draugus, žmonas, vaikus, kaip išbandymus – visa kita. Jeigu tu likimo dovanas saugai, gerbi, puoselėji, tu jas turėsi visą gyvenimą, o išbandymus reikia įveikti.
– Ar tu sakai žmonėms, kad jie yra tavo dovanos?
– Tai daryti yra būtina.
– Kaip tavo padėkos skamba draugams?
– Tu gali savo dėkingumą parodyti veiksmais. Nebūtina kalbėti, norint kažką pasakyti. Yra kalbų be žodžių.
– Ar žmogui gyvenime reikia pauzių?
– Galbūt. Vieniems pauzės yra būtinos, ne veltui yra posakis „Geriausia muzika yra pauzė“. Žmonės jaučia tylos poreikį (...). Aš pastebiu, kad manęs dažnai prašo patildyti muziką. Aš labai mėgstu garsiai klausytis muzikos, nemėgstu tik triukšmo.
Kiti net nesusimąsto, nepagalvoja, kad muzika juos lydi visur. Žmonės neįsivaizduotų filmo be muzikinio takelio, jie nustebtų, jei iš visų filmų dingtų muzika.
Likimas mums siunčia žmones kaip dovanas ir išbandymus. Kaip dovanas jis siunčia draugus, žmonas, vaikus, kaip išbandymus – visa kita.
– Kodėl žmonės save apsikrauna garsais?
– Tai yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Nors aš namie galiu pabūti ir su tyla, ir su garsais. Aš jau daug metų gyvenu ne Vilniuje – neseniai išvedžiau į lauką šunį ir supratau, kad įdėmiai klausausi paukščių čiulbėjimo. Vilniuje man taip nebūdavo. Visą gyvenimą save laikiau betono vaikiu, niekada neturėjau vilčių išsikelti į namą, turėjau butą Vilniaus dangoraižyje ir man atrodė, kad tai yra mano svajonė, bet įvyko lūžis.
– Kodėl įvyko toks lūžis?
– Pasirodysiu banalus, bet sukūriau šeimą ir gimė mažylis. Iš pradžių dilema – Vilnius ar Panevėžys, prioritetai nusvėrė išsikelti į Panevėžį. Tada atsirado kita dilema – butas ar namas.
– Kiek laiko praleidi su savo šeima?
– Labai daug iš tikrųjų. Tiek aš, tiek Martyna dirbame namuose, todėl nesimatome tik tada, kai ji turi reikalų, visą kitą laiką praleidžiame kartu. Vaiko nematau tik tada, kai jis mokykloje ir savo būrelių sūkuryje. Jis lanko ir gamtininkų būrelį, ir skautų, ir meno, ir baseiną. Vienas miuziklas nori jo, bet mes dar svarstome, ar scena jam nėra per anksti. Jis neturi scenos baimės, mane tai stebina, bet ir džiugina – jis veržiasi į sceną. Taip, jis turi puikius pavyzdžius šalia – ir mane, ir krikšto tėtį Kastytį Kerbedį, jis nuo mažens matė sceną.
– Ar tu, kaip tėtis, nori, kad tavo sūnus būtų scenoje?
– Aš nenoriu, bet jam nedrausiu. Ten ne viskas rožėmis klota, ne visiems nusišypso sėkmė, gali būti labai talentingas, sugraužęs daug mokslų, bet tau gali nepasisekti. Scenoje nėra nieko garantuota, niekada nežinosi, ar tau pasiseks. Tai ne programuotojo darbas – tai kas kita.
Aš manau, kad scenoje turi susidėlioti žvaigždės, atsisukti fortūna, kitaip – visi būtume scenos žvaigždės. Visas žavesys ir slypi tame nežinojime. Tikrai nemažai pavyzdžių, kur scenoje sprogsta tie, kurie neturi talento.
Visą gyvenimą save laikiau betono vaikiu, niekada neturėjau vilčių išsikelti į namą, turėjau butą Vilniaus dangoraižyje ir man atrodė, kad tai yra mano svajonė, bet įvyko lūžis.
– Kaip manai, ar tau gyvenime pasisekė?
– Bėga laikas, tiksi metai, o aš jaučiuosi vis laimingesnis ir laimingesnis – tai yra fantastika.
– Kas yra meilė sau?
– Kiekvienas tai suprantame skirtingai, svarbiausia – neperžengti ribos. Kai per daug myli save, tu tampi savimyla, narcizu. Mylėti save galima sau skiriant laiko, dėmesio, rūpesčio, tu negali tik rūpintis kitais, nes pamatysi, kad esi išspausta citrina ir turi gelbėti save. Man buvo toks etapas, tačiau (...) mano močiutė sakydavo, kad Dievas kiekvienam davė tokį kryžių, kokį tik jis gali panešti – ne didesnį.
– Kokio dydžio yra tavo kryžius?
– Aš esu kaip ant sparnų, aš jo nejaučiu.
Aš iš paskutiniųjų stengiausi neužkrauti savo bėdų kitiems. Tai yra sunku, bet aš tai įveikiau.
– Kada pradėjai taip jaustis? Kaip susikurti tokią vidinę būseną, kad jaustumeisi lyg ant sparnų?
– Gyvenimas iš tiesų nėra sudėtingas. Gyvenimas yra labai paprastas, tik mes patys jį apsunkiname. Kodėl? Nes priimame kvailus sprendimus, kurių vėliau gailimės. Aišku, niekada nežinosi, ar tas sprendimas yra teisingas, ar ne. Todėl reikia, kad galvelėje virtų žinios, o svarbiausia – patirtis. Jos nenusipirksi ir neišmoksi, gali tik jos įgyti. Gyvenimas yra nesibaigiantis universitetas.
Man ne kartą yra tekę būti dugne. Buvo etapas, kai buvau labai uždaras, kiti nesuprasdavo, kas manyje virė. Aš iš paskutiniųjų stengiausi neužkrauti savo bėdų kitiems. Tai yra sunku, bet aš tai įveikiau.
– Kodėl kartais žmonės neištveria to, kas jiems yra skirta?
– Kartais žmogus net neįsivaizduoja, kiek potencialo ir vidinės jėgos jis turi. Ne visi moka ieškoti tos stiprybės, nes nėra jokio recepto – kiekvienas turi ieškoti savo degiklio. Bet kuris iš mūsų turi begalinį potencialą.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
