Dainininkė ir scenos žvaigždė Viktorija Mauručaitė močiute tapo vos 39-erių, tačiau šį statusą priėmė savaip – be tradicinio įsipareigojimo auklėti ir būti visada pasiekiamai. LRT.lt laidoje „(Ne)močiučių klubas“ Viktorija dalijasi įžvalgomis, kaip jai sekasi balansuoti tarp skirtingų šeimos vaidmenų, siekiant neprarasti savo asmenybės. „Aš nesu močiutė – aš esu Viktorija“, – sako ji, pabrėždama, kad meilė artimiesiems neprivalo reikšti atsisakymo gyventi savo gyvenimą.
– Jeigu Jūsų dukrai yra 30 m., kiek buvo Jums, kai Jūs ruošėtės gimdyti?
– Gimdžiau labai jauna, per karjeros piką. Taip viskas susidėliojo, gyvenau priimdama visus įvykius taip, kaip jie vyko. Tuo metu ir mokiausi, ir buvau labai atpažįstama, tai skambėjo visoje Lietuvoje. Viena nesitvarkiau, pagalbos prašiau tėvų ir senelių.
Mano muzikinė karjera prasidėjo nuo vaikystės, dėl to visas mano gyvenimas yra susietas su muzika, matyt be to ir negalėčiau gyventi. Buvo etapas, kai teko kovoti su savimi, kai galvojau, kad nebesu scenos žmogus, tačiau scena net ir dabar – visada šalia manęs.
– Ar scenos gyvenimas diktavo sąlygas asmeniniam gyvenimui?
– Scenos žmonės daug atiduoda scenai. Paprasti žmonės gyvena, džiaugiasi, švenčia šventes, važiuoja į sodą, mano gyvenimas buvo kitoks – savaitgalių neturėjau, visos šventės buvo parduotos, nuo to kentėjo ir mano mokslai. Scenoje lengva susirgti dėmesio liga, prie dėmesio yra priprantama ir jo norisi, pasidaro malonu, kai žmonės atpažįsta.
Dabar esu tame etape, kai žmonės man sako, kad mane matė, o aš bandau apsimesti, kad mane su kuo nors maišo. Bet manau, kad mane atpažįsta iš balso.
– Kiek Jums buvo metų, kai gimė pirmoji anūkė?
– Buvo 39-asis ar 40-asis mano gimtadienis. Šventėme mano gimtadienį, dieną po jo dukra išvažiavo gimdyti, taigi gimtadienio proga Gabrielė padovanojo anūkę. Buvo laikas, kai Angela ir Adrija labai draugavo, vėliau atėjo etapas, kai tarp jų prasidėjo trintis. Dabar labai noriu tikėti, kad vėl mezgasi draugystė, abi yra paauglės, reikia dėl visko tartis.
– Ar nebuvo šoko, kai tokio jauno amžiaus teko prisiimti močiutės vaidmenį?
– Apie močiutę dažnai kalbama kaip apie patogų žmogų, kuris gali dirbti vietoje auklės. Šiais laikais taip neišeina. Taip, buvo etapas, kai mes Gabrielei daug padėdavome, Adrija kartu su mumis keliaudavo, tačiau aš nesu ta močiutė, kuriai būtinai vaiką atveši prie durų. Gal tuo metu močiutė eis sportuoti, gal tuo metu močiutė eis su draugėmis į barą. Aš dar esu labai jauna, man visko dar reikia, visko dar norisi.
Aš galvoju, kad neprivalau auginti vaikų vaikus. Turiu visuomet padėti, noriu skirti dėmesio, man anūkė labai rūpi, esu pasiryžusi paaukoti laisvalaikį, bet močiutės statusas manęs visai neveikia.
– Ar mamai ir močiutei tenka būti moderatore tarp dukros ir anūkės?
– Taip, tikrai tenka. Kai Adrija pradėjo kalbėti, ji pradėjo kreiptis į mane močiute, bet Angelai pradėjo kilti klausimai – kaip mano mama gali būti močiute. Vėliau priėmiau sprendimą, kad aš esu ne močiutė, aš esu Viktorija. Adrija dabar kartais vadina mane „baba Vika“, tačiau tai yra labiau juokinga nei rimta.
– Ar skiriasi požiūris į dukrą ir anūkę?
– Už savo vaiką aš atsakau ir priimu įvairius sprendimus. Galiu griežčiau pasakyti, patrepsėti arba atvirkščiai – pabūti švelnesnė. Su anūke yra kitaip, už ją yra atsakinga mama, man reikia prisibijoti mamos, ji turi savo taisykles.
– Ar gali močiutė būti tingine?
– Aišku, kad gali ir kartais to labai reikia. Močiutei irgi reikia gyventi gyvenimą, močiutė nėra robotas ar bejausmis žmogus. Močiutė yra žmogus. Reikia leisti patingėti ir vaikams, būtinai, jie taip pat yra žmonės ir jiems taip pat reikia laisvo laiko, per kurį nereikėtų nieko veikti ar nieko spręsti. Gerai pailsėjus – geriau ir dirbasi.
– Ką norėtum, kad vaikai ir anūkai pasiimtų iš močiutės Vikos?
– Vertybes. Man svarbiausia, kad vaikai užaugtų gerais ir laimingais žmonėmis, kurie gerbia save ir kitus, kurie myli save ir kitus.
Viso pokalbio klausykite čia:
