Nepaisant garbaus amžiaus, televizijos laidų, muzikinių projektų režisierius, vedėjas ir scenaristas Vytenis Pauliukaitis vis dar spinduliuoja ta pačia jaunatviška charizma, jo veidą puošia žvilgančios akys, o jo šmaikščiai kandus būdas priverčia pasitempti šalia esančius. LRT.lt laidoje „Livijos sanatorija“ V. Pauliukaitis sako, kad jaunatviškumo paslapties atskleisti negalintis, nes jos neturi. Jaunystę praleidęs televizijos užkulisiuose, jis prisipažįsta, kad laiko rūpintis sveikata nebuvo, o žalingi įpročiai buvo ne tik įprasti, bet ir madingi – visi, anot jo, norėjo gyventi kaip prancūziškame filme.
– Didžiulė dalis Jūsų gyvenimo turėjo praeiti didžiajame Lietuvos televizijos bufete. Koks gyvenimo būdas vyravo tuomečiais laikais?
– Tais laikais viskas buvo labai gerai. Ten rinkdavosi kūrybingi žmonės, o su kūryba visada ateina ir daug emocijų – visokių. Bufetas buvo ta viena, kur buvo svarstoma, ar džiaugtis, ar pergyventi. Ta legenda, kad teatre ir televizijoje dirba vien girtuokliai, yra netikra. Gal artistai viską darė garsiau ir emocingiau, dėl to į televiziją patekusiam prašalaičiui galėjo pasirodyti, kad ten yra tikras pragaras.
Kodėl žmogus negalėtų išgerti taurės vyno, jei jam labai pasisekė? Kodėl jis negalėtų išgerti taurės vyno, jei visi jam sako: „Kaip gerai atrodei“, arba priešingai. Bufetėlis buvo mažas, televizija dar buvo juodai balta.
– Ar tiesa, kad televizijos bufetas dirbdavo visą parą?
– Taip, žmonės galėdavo ten užsukti ir po spektaklio. Ten buvo kalbama ir apie būsimus darbus, apie viską, galėjai viduje ir rūkyti. Ten buvo gerai rūkoma, bufetas visuomet skendėjo dūmuose.
– Ar ir Jūs mėgdavote ten rūkyti?
– Taip. Aš mečiau rūkyti, kai man pasakė daktaras, bet tai buvo seniai. Kaip aš galėjau nerūkyti, mes visi rūkėme, režisierius privalėjo būti su cigarete rankoje. Mano kolegė nepaleisdavo cigaretės iš burnos, ji visada būdavo įsitaisiusi lūpų kamputyje. Rūkė net ir labai gražios moterys, buvo manoma, kad tada jos atrodė dar gražesnės.
Tada daug įtakos turėjo prancūziški filmai, į kažką turėjome lygiuotis, nesvarbu, ar gyveni mieste, ar gyveni kaime (...). Nereikia sakyti, kad taip buvo tik televizijoje ir teatre, taip buvo visur.
– Kokia yra Jūsų geros išvaizdos paslaptis, perkopus 60 metų?
– 60 metų man jau suėjo seniai, laukiu 80-ies.
– Ką Jūs galvojate apie senjorus Lietuvoje? Ar jie nori savimi rūpintis?
– Negalėčiau apibendrinti, nes yra visokių žmonių. Mane kviečia, aš su jais bendrauju, man įdomu, kaip žmonės gyvena mūsų šalyje, įdomu ir tie, kurie bumba nuo ryto iki vakaro – apie ką jie bumba, nes aš ir pats taip darau.
Didesniuose miestuose senjorai yra aktyvesni, jie daugiau sportuoja, Vilniuje yra net nemokamų baseinų. Aš manau, kad žmonės sportuoja ir namuose, bet lygiai taip pat yra daug žmonių, kurie nesportuoja ir sako: „Man jau nebereikia.“ Čia yra bėda.
– Ar Jūs kartais pagalvojate, kad Jums taip pat „jau nebereikia“?
– Kartais žmogų prikausto ligos, tada jis tikrai nieko nebegali, bet reikia viskuo domėtis. Lygiai tas pats yra su mūsų svoriu, jis krenta labai sunkiai, tai yra problema. Aš nesu sportuojantis, aš su bendraamžiais kalbu apie kūrybą, psichologiją – tai yra taip pat svarbu.
Viso pokalbio klausykite čia:
