Prieš trejus metus, 2022 m. liepos 6 d., marijampolietė Gintarė Murauskienė buvo futbolo stadione, kur žaidė „Sūduvos“ komanda, o 21-ą valandą visi žiūrovai darniai sugiedojo Lietuvos himną. „Tai buvo gražu, ir man kažkodėl kilo noras nusimegzti megztinį su Vinco Kudirkos atvaizdu“, – LRT.lt pasakojo Gintarė. Prie jos naujos idėjos megzti M. K. Čiurlionio atvaizdą dabar jungiasi daug mezgėjų iš visos Lietuvos.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Gintarė išmoko megzti vaikystėje ir atrado tai kaip meditaciją ir kūrybos būdą.
- Ji kuria unikalius megztinius su Lietuvos įžymybėmis, kurie neša žinią apie šalį.
- Gintarė dabar daugiausia laiko skiria mezgimui ir schemų kūrimui, bendradarbiaudama su dizaineriais.
- Ji mezga pirštines pagal senas nuotraukas, rekonstruodama tradicinius raštus.
- Gintarė su bendraminte Daumante inicijavo projektą „Mezgam Čiurlionį“, suburdama mezgėjus bendram kūrybiniam procesui ir bendruomeniškumui.
Vaikystėje megzti Gintarę išmokė močiutė. Kurį laiką moteris šį pomėgį buvo primiršusi, bet po stadione kilusios minties kibo į darbą – kūrė schemą, piešė, spalvino, mezgė, ardė ir vėl mezgė (naudingų patarimų jai davė vietinės siūlų parduotuvės darbuotoja). „Tautiškos giesmės“ autorius išėjo į save panašus, na, o marijampolietė virbalų į šalį nebepadėjo.
„Man rodos, nuo tos liepos 6-osios nebuvo nė vienos dienos, kad nepaimčiau į rankas mezginio. Mezgimas buvo būtent tai, ko man reikėjo“, – sakė iki tol vertėja dirbusi moteris.
Po V. Kudirkos sekė megztinis su Žemaite, Jonu Meku, Barbora Radvilaite bei pasakos „Eglė žalčių karalienė“ motyvais. „Pirmąją schemą braižiau ranka ant tapetų, paskui pamačiau, kad yra šiuolaikiškesnių technologijų, kompiuterio programų, kuriomis galima braižyti ir skaičiuoti akis“, – pasakojo kūrėja.
Savo megztinius ji mielai nešioja pati ir sulaukia daug žvilgsnių bei komplimentų – žmonės sako, kad gražu, kad ir jie norėtų tokio drabužio, arba klausia, kur pirkta. „Yra buvę, kad ir per keliones po užsienį praeiviai klausė, kas ant mano megztinio pavaizduota – ir man tai buvo proga jiems papasakoti apie Lietuvos įžymybes. Būtent todėl man tokie mezginiai ir patinka – jie neša žinią“, – sakė kūrėja.
Žmonės neretai teiraujasi, ar jos megztiniai parduodami, bet ji dažniausiai atsako, kad ne – jiems sukurti reikia daug darbo, kurį sunku įkainoti. Tačiau ji yra skolinusi savo kūrinius bičiuliams ir net keliems atlikėjams, su keliais menininkais yra juos išmainiusi į jų kūrinius, na, o kitiems mielai duoda patarimų, kaip tokį megztinį nusimegzti.
Dabar Gintarė, kaip pati sako, išgyvena virsmo etapą ir vertimų beveik nesiima – daugiausia laiko mezga ir kuria schemas. Mat atsirado dizainerių (ir lietuvių, ir italų), kurie savo mezginių idėjas patiki jai, kad ši paverstų jas brėžiniais.
Be to, šiuo metu moteris mezga pirštines pagal 1935 m. fotografo ir etnografo Balio Buračo darytas nuotraukas – pagal jas bando rekonstruoti raštus, kuriais močiutės megzdavo prieš kone šimtą metų. Šiam projektui ji yra gavusi Lietuvos kultūros tarybos stipendiją ir per metus planuoja numegzti 17 pirštinių porų.
O kuo marijampolietei mezgimas taip patinka? „Sakyčiau, tai yra meditacija ir tyli kūryba. Turbūt prisideda ir taktilika – švelnų siūlą liesti malonu, o šiurkščių siūlų, kokie būdavo seniau, dabar beveik niekas nesirenka. Renkuosi mezgimo būdą, vadinamą intarsija – jį galima palyginti su tapyba siūlais“, – sakė Gintarė.
Atsirado daug norinčiųjų prisijungti
Mezgimu susidomėjusi moteris Marijampolėje bendraminčių neturėjo, tad kartais atvykdavo į mezgėjų sambūrius (vadinamuosius „brunchus“). Čia susipažino su jų organizatore Daumante Strelčiūniene.
Gegužę Gintarė sumąstė, kad šiemet minimų 150-ųjų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metinių proga nori pasipuošti jo atvaizdu. Šią mintį ji pristatė Daumantei, jos pasitarė su kitomis mezgėjomis, sulaukė jų palaikymo – ir taip užgimė projektas „Mezgam Čiurlionį“.
Mintis paprasta – visi mezgantys ir norintys dalyvauti projekte žmonės (kol kas atsiliepė vien moterys) kviečiami prisijungti prie uždaros feisbuko grupės „Mezgam Kartu Čiurlionį“, kur Gintarė dalijasi mezginio schemomis (yra keli dydžiai ir spalvos), o narės pasakoja, kaip sekasi idėją įgyvendinti, ir viena kitai duoda patarimų. Rugsėjį, kurio 22 dieną ir bus kompozitoriaus gimtadienis, jos planuoja susitikti, pasidabinusios šiais savo kūriniais.
„Čiurlena“ kartu su M. K. Čiurlioniu
Projekto iniciatorė D. Strelčiūnienė pasakojo: „Pati labai mėgstu megzti, bet tai – solo hobis, o man vienai megzti kartais būdavo liūdna. Taip ėmiausi organizuoti įvairius mezgėjų sambūrius. Vilniuje kartą per mėnesį renkamės „Miesto laboratorijoje“ ir kartu mezgame bei dalijamės patirtimi. Pernai kartu mezgėme minkštas patogias kojines Ukrainos kariams, šį birželį traukiniu, kuriame įkūrėme „mezgimo vagoną“, vykome į Valkininkus, kur gražiai pasivaikščiojome ir, be abejo, mezgėme, o dabar štai čiurlename kartu su M. K. Čiurlioniu.“
Daumantė sakė, kad jai šis projektas – daugiau nei mezgimas. Tai ir bendruomeniškumo jausmas, ir edukacija, ir džiaugsmas, kad yra nemažai žmonių, kuriems jų tautos grynuoliai yra svarbūs. „Šis megztinis – tarsi pareiškimas: aš esu lietuvis“, – konstatavo pašnekovė.
Subūrusi norinčiųjų prisijungti prie projekto grupę Daumantė pasirūpino ir nuolaidos kodu ekologiškiems norvegiškiems siūlams, kurie tiktų šiam megztiniui. Ji pabrėžė, kad nesiekia nieko reklamuoti ir apskritai mezgant svarbu laikytis tvarumo principo, taigi moterys pirmiausia raginamos naudoti namuose turimus siūlus. Vis dėlto pradedančiosioms pasirinkti konkrečiai schemai tinkamus siūlus gali būti sudėtinga – viena juokavo, kad jos M. K. Čiurlionis kažkodėl išeina panašus į Albertą Einsteiną.
Taip pat pradedančiosioms gali kilti keblumų dėl mezgimo technikos (mezgant ant virbalo vienu metu būna kelių spalvų siūlai), bet moterys viena kitai draugiškai pataria feisbuko grupėje, o rugpjūtį rinksis gyvai, kur viena kitai rodys, kiek pavyko numegzti, ir įgudusios mezgėjos duos patarimų toms, kurioms sekasi prasčiau. Labiau pažengusios galbūt sumanys ir ką nors pakoreguoti pagal savo skonį.
Jau dabar yra moterų, kurios mezginį greitai baigs, teliko rankovės – tačiau ir tos, kurios apie projektą sužinojo tik dabar, dar spėtų prisijungti.
Turėtų būti labai gražu
Penktadienio, liepos 11 d., vakare projekto feisbuko grupėje buvo 239 narės – jos visos nusiteikusios rugsėjui nusimegzti tokį megztinį. „Na, gal kai kurioms nutiks kažkas nenumatyto, bet megztinių tikrai bus gerokai daugiau nei 20–30, kaip su Daumante manėme iš pradžių. Jų tikrai turėtų būti 150 – tiek, kiek M. K. Čiurlioniui metų. O man, kaip autorei, labai smagu, kad skirtingų spalvų čiurlionių bus tiek daug – turėtų būti labai gražu“, – pasidžiaugė Gintarė.
Kokį renginį darys ir kur susibūrusios savo kūriniais džiugins praeivių akį, iniciatyvos sumanytojos dar nėra nusprendusios – iš pradžių svarstė visos drauge aplankyti M. K. Čiurlionio muziejų Kaune, bet jeigu jų bus didelė minia, galbūt pasirinks kitą erdvę. Svarbiausia, kaip jau minėta, pats bendruomeniškumo jausmas.
O ar mezginio autorei nepabosta dalyti patarimų feisbuko grupėje toms, kurioms sekasi sunkiau? „Man kuo daugiau mezgimo – tuo geriau“, – nusijuokė Gintarė.
