„Literatūrinis receptas“ – knygų (ne)rekomendacija kaip terapija. Aptarsime po vieną knygą, jos tematiką ir keliamus kausimus. O taip pat „išrašysime receptą“, kam knyga gali būti naudinga ir kokiomis tolesnėmis kryptimis galima nerti į savo sielos gelmes. Pradėsime nuo Harukio Murakamio „Norvegų giria“ (angl. „Norwegian Wood“) (1987).
Lietuviškai knygos pavadinimas verčiamas kaip „Norvegų giria“. Tačiau, kadangi knyga pavadinimą „pasiskolino“ iš taip pat pavadintos „The Beatles“ dainos, šįkart „recepte“ naudosime anglišką knygos / dainos pavadinimą. „The Beatles“ daina šioje knygoje atlieka itin svarbų vaidmenį – simbolinį, kontekstinį ir net veikia kaip laiko mašina, nukelianti į praeitį.
Knyga rekomenduojama:
- ieškantiems atsakymų apie meilės kilmę;
- netikintiems linijiniu laiku;
- trokštantiems pažinti ne turistinės japonų kultūros puses.
Knyga nerekomenduojama:
- kenčiantiems nuo nerimo, depresijos, minčių apie mirtį;
- išgyvenantiems dužusios širdies simptomus;
- kovojantiems su vienatve.
Tai knyga, kurioje į beveik 400 puslapių telpa net keturios savižudybės.
Taip, sutinku – toks gyvenimas. Tačiau prieš atsiverčiant šią knygą verta atidžiai įsivertinti savo sielos jautrumą, empatijos lygį ir polinkį išgyventi svetimas emocijas lyg savas. Nes gali būti sunku. Tai taip pat vienintelė knyga, laikoma realizmo kūriniu gausiame H. Murakamio kūrybos sąraše.
H. Murakamis dažnai linksniuojamas tarp pavardžių, kurios, tikimasi, ateity atsidurs Nobelio literatūros premijos laureatų gretose. Jo kuriamas pasaulis gausus magiškų vietų, lygiagrečių sferų ir susipynusių laiko erdvių, dažnai pilnas vienišo vyro „neišgyvenimų“ ir gyvenimo kryptį lemiančiomis būtybių – mistiškų moterų.
„Norwegian Wood“ turi beveik visus šiuos atributus, išskyrus vieną – magijos čia nedaug. Vietoj jos – kuo tikriausia paprasta japoniška buitis, per kurią lyg už rankos, be paslapčių ir ramiu tempu veda pagrindinis knygos veikėjas Toru Watanabe. Diena po dienos, žingsnelis po žingsnelio nupasakodamas studentišką savo kasdienybę, jis nubrėžia užtikrintą kelią į vienatvę ir vienišumą. Tuo pačiu tarsi paraleliai iliustruoja ir visos Japonijos kelią į vienišiausios pasaulio tautos titulą.
Šis titulas – jau nebe literatūra – tai šiuolaikinės Japonijos realybė. Štai taip, per milžiniškus laiko atstumus, supinant kūrybą su realybe, atsiskleidžia kuo tikriausi Murakamio literatūriniai burtai.
Jei šiandien nukeliautume į Japoniją, galėtumėte mėgautis nuostabiu keptų, marinuotų, virtų ir skrudintų patiekalų asortimentu iš kiaušinių, skumbrės, šviežių žalumynų, baklažanų, grybų, ridikėlių ir sezamo sėklų, paruoštų subtiliu Kioto stiliumi (ketvirtas knygos skyrius) – visu tuo, kuo Watanabe mėgavosi 1969-aisiais Tokijuje. Galėtume džiaugtis amžinai populiariu bento (o jei be proto pasiseks, dar ir pokalbiu) Japonijos greituosiuose traukiniuose. Taip pat grožėtis didingais kalnais tolimame horizonte ir įkvėpti šlapio rudenis oro. O gal truktelėtumėte ir sakės visada švenčiančiame Shinjuku rajone. Kodėl gi ne? Juk visa tai ir daro turistai, bandydami patirti „tikrąją Japoniją“.
Tą daro ir tikri japonai Murakamio knygoje. Tik motyvacija kita – ne turistinis smalsumas, o sielos skausmas, dusinantis pareigos jausmas, besąlygiškas pasidavimas gyvenimui be asmeninės vizijos, be aistros. Štai kas, pasak H. Murakamio, „tikrų japonų“ „tikroje Japonijoje“ skandinama sakės butelio dugne.
H. Murakamio meistriškas rašymas įtraukia ir tvirtai laiko nutvėręs už rankos net tada, kai skaityti darosi sunku. Jo kūryba retai kritikuojama. Tačiau, kai taip nutinka, strėlės dažniausiai paleidžiamos į rašytojo kuriamas istorijų atomazgas. Tiksliau – į jų nebuvimą.
Kita vertus, galbūt būtent toks „išrišimo“ nebuvimas, lyg supainiotų siūlų kamuolys, ir suteikia neaprėpiamą erdvę tolimesnei interpretacijai, galimybei mąstyti, jau skaitytojui kurti ir pratęsti istoriją pagal savo įsitikinimus bei preferencijas.
Jei jau perskaitėte ar planuojate skaityti H. Murakamio „Norwegian Wood“, štai keletas klausimų tolesniems apmąstymams ar diskusijoms su sielos bičiuliais. Linkint šilumos:
- Kokią įtaką tėvų ir vaikų santykiai turėjo Kizuki, Naoko, Naoko sesers likimams? Kaip šių veikėjų santykiai su tėvais (ar jų nebuvimas) kontrastuoja su Midori ir jos tėvų santykiu?
- Kokį santykį su tėvais turėjo Watanabe? Ar Midori tėvas galėjo turėti įtakos Watanabe likimui ir jo apsisprendimui laikytis Midori?
- Kaip manote, ar yra ryšys tarp Naoko ir jos sesers savižudybių? Kokie veiksniai jų šeimoje galėjo lemti dviejų seserų savižudybes? Ar šie veiksniai skiriasi? O gal kažkurie sutampa?
- Vienas iš Watanabe bruožų yra gebėjimas prisitaikyti – tiek prie Kizuki, tiek prie Naoko netekčių, susidraugauti su Reiko neapibrėžtumu ir priimti savotišką Naoko reinkarnaciją į dešimtmečiu vyresnės moters kūną, pagaliau išalkusį ir sočiai pavalgiusį tik po Naoko mirties. Galiausiai, knygos pabaigoje Watanabe lieka su Midori. Tačiau ne dėl savo priimtų sprendimų ar proaktyvių veiksmų, o dėl to, kad daugiau nieko nebeliko. Dar ir dėl to, kad Midori atkakliai jį „įsivaikino“. Kokį Watanabe asmenybės portretą galime susidaryti?
- Kaip skiriasi Watanabe santykis su Naoko ir Midori? Kas šiuos santykius diktuoja: pareiga, vienatvė, smalsumas, baimė? Meilė? Kaip skiriasi Watanabe meilė Naoko ir meilė Midori? Kaip ir kodėl šios dvi meilės gali egzistuoti vienu metu?
- Kur Midori, kai Watanabe jau 37 metai? Ar pavadintume tai laiminga pabaiga?
- Kaip suprantate nepažymėtą gilų šulinį pievoje, minimą knygos pradžioje? Kieno tai metafora? Ar Naoko visgi į jį neįkrito? O Watanabe?
Literatūrinį „receptą“ išrašė Julija Račiūnė, Oksfordo universitete baigusi trumpąjį literatūros kritikos kursą. „Receptas” yra rekomendacinio pobūdžio, tad prašome atsakingai naudotis nuosava galva ir šiame straipsnyje pateiktą informaciją vertinti kritiškai.
