Projektuodami Verkių regioninio parko pašonėje esantį šiaudinį namą, architektai Gytis ir Ramunė Gasperaičiai siekė darnaus santykio su aplinka, o kurdami interjerą susitelkė į individualumą atspindinčias detales.
Į gamtą įsiliejanti forma
„Reagavome į aplinką“, – taip architektė R. Gasperaitienė apibūdina pagrindinę architektūros idėją. Ilgo, viename gale gerokai nusklembto namo forma neatsitiktinė – ji gimė atsižvelgiant į šalia esančio tvenkinio liniją.
„Šiaurinė pusė labiau reaguoja į tvenkinį. Būtų buvę paprasčiau padaryti tą galą tiesų, bet norėjome reaguoti į tvenkinio su pratekančiu vandeniu liniją“, – pasakoja architektė.
Namas pastatytas iš lietuvių sukurto produkto – šiaudų ir medienos skydų, kurie pagal architektų projektą gaminami gamykloje ir surenkami statybvietėje.
„Šiaudinių skydų technologija jau visiškai pripažinta, netgi sertifikuota. Užsienyje irgi labai mielai iš jų stato, nes tai sukuria kitokią vidaus atmosferą“, – pasakoja R. Gasperaitienė.
Statant iš šiaudų skydų, galima rinktis bet kokią fasado apdailą. Šiam architektai pasirinko degintą medį.
Tradicinė namo struktūra atsispindi ir erdvių išdėstyme – įėjus patenkama į tambūrą, kur įsikūrusi katilinė ir ūkinė zona. Iš čia patenkama į bendrą erdvę, tarnaujančią kaip išskirstomoji zona, iš kurios galima patekti į visus kitus kambarius.
Virtuvės zona suprojektuota taip, kad baldai ir technika kuo mažiau „terštų“ erdvę, dėl to dauguma elementų integruoti į sienas.
Pro didžiulius langus atsiveria vaizdas į vandens telkinį ir aukštas pušis. Vakare, kai lauko žibintai apšviečia medžius, vidaus erdvė optiškai dar labiau prasiplečia ir sukuria erdvesnio namo įspūdį, nors faktinis plotas nėra didelis – 145 kv. m.
„Kaip architektas, gauni vietos situaciją, apribojimus, ir užsakovo norus bei pageidavimus. Tada galvoji, kaip tą erdvę suplanuoti, kad ji, kaip aš sakau, kaip toje upėje – nebūtų tiesiai ir vienoda, bet truputėlį judėtų. Taip erdvėje praėjimas kažkur susiaurėja, kažkur praplatėja, kažkur langas atsiveria, kažkur šviesa, kažkur kaip tik tamsu. Išeina toks žaidimas“, – erdvės planavimą lemiančius faktorius atskleidžia architektė R. Gasperaitienė.
Gyvybe alsuojantis molis
Vidaus sienų apdailai naudotas molis. Jis sutvirtina šiaudus ir užtikrina gerą mikroklimatą bei akustiką. „Molis dar turi tą savybę, kad kampai gali būti apvalinami. Tai suteikia jaukumo, šiltumo, žmogiškumo“, – kalba R. Gasperaitienė.
Kai kuriose namo sienose palikti „teisybės langai“ – nepaslėptos šiaudų skydų dalys, primenančios, iš ko pastatytas namas.
Kiekvienoje erdvėje dekoratoriaus Edvardo Kaltano sukurta molio apdaila šiek tiek skiriasi. Prieškambaryje jos tekstūra ramesnė, židinio sienoje, miegamajame – išraiškingesnė.
R. Gasperaitienė pasakoja, kad židinio sienos apdailos idėja kilo iš prisiminimų apie pajūrį – vandens suplukdyto smėlio. Architektės viziją dekoratorius savo rankomis įgyvendino iš jos darytos nuotraukos.
Žalsvos, gilios tekstūros miegamojo sienos atkartoja šalia esančio miško nuotaiką. Plastiškumo kambariui suteikia dekoratoriaus sukurta skulptūriška palangė ir lenkta lubų linija. Šeimininkų vonios kambario apdailai naudotas mikrocementas ir – duoklė spalvas mėgstančiai užsakovei – žalios spalvos plytelės.
Architektė sako, kad šlapiosiose zonose molio apdaila nėra praktiška. „Molis yra gyva medžiaga, ji geria vandenį, net jei jį alyvuoji, todėl šlapiose zonose renkamės plyteles arba mikrocementą“, – aiškina R. Gasperaitienė.
Dėl savo tvirtumo bei praktiškumo mikrocementas, o ne molio asla, pasirinktas ir pagrindinių erdvių grindims.
Individualumas detalėse
Kuriant interjerą daug dėmesio skirta detalėms ir individualumui. Visi korpusiniai baldai – nuo virtuvės iki prieškambario spintos – suprojektuoti ir pagaminami specialiai šiam interjerui. Baldų gamybai naudota išraiškinga ąžuolo faneruotė su šakų inkliuzais, padedančiais sukurti medžio masyvo įspūdį.
Ąžuolinis valgomasis stalas ir suolas, sukurti specialiai šiam namui ir jo gyventojams. „Važiavome pas meistrą ir sakėm, kad reikia labai didelių ąžuolinių lentų. Jis sako, aš turiu, bet jos su kinivarpomis, niekas į jas žiūrėti nenori. Sakom, mums tik tokių ir reikia“, – juokiasi architektė.
Virtuvės spinta, svetainėje esanti knygų lentyna dekoruota tradiciniais baltiškais raštais, kuriuos piešė pati architektė.
„Baltiški raštai turi savo tekstą, – sako architektė. – Aš specialiai dariau, kad jis nesikartotų. Norėjau, kad sėdint visada matytųsi kažkas kitaip ir galbūt atkreiptų dėmesį į vieną ar kitą ženklą“, – sako R. Gasperaitienė.
Kai kurie dekoro elementai – bendro šeimininkės ir architektės kūrybinio proceso rezultatas. Galvodama, kaip panaudoti užsakovų turėtą metalinę saulutę, R. Gasperaitienė nusprendė ja papuošti prieškambario grindis. Taip mikrocemento grindyse atsirado apvalus inkliuzas, su metalo saulutę juosiančiais akmenukais bei gintaro gabaliukais. Interjerą papildo šiaudų sodas – užuomina apie čia gyvenančių žmonių pomėgius ir vertybes.
Namų sienas puošia meno kūriniai. Kaip sako R. Gasperaitienė, jie – neatsitiktiniai, per gyvenimą šeimininkų užgyventi, todėl labai brangūs. Paveikslai buvo dar vienas priežastis nuosaikesnei sienų apdailai.
„Jeigu visos sienas išdekoruotume, negalėtume kabinti meno kūrinių, nes reiktų demonstruoti sienas“, – apie iki smulkmenų apmąstytas detales kalba architektė.
R. Gasperaitienė sako, kad, projektuodami šiaudų skydų pastatus, nori paneigti stereotipą, kad molis ir šiaudai tinka tik tradicinės architektūros pastatams. „Siekiame vietines ekologiškas statybines medžiagas – molį ir šiaudus – prikelti naujam gyvenimui“, – teigia architektė.
Šio projekto sėkmę lėmė ir sena pažintis su užsakovais – prieš pora dešimtmečių šiai šeimai architektai Gasperaičiai projektavo butą. Dėl to bendravimas su užsakovais buvo sklandesnis, o sprendimai – labiau pritaikyti prie šeimininkų poreikių ir pomėgių.
„Architektas yra tik tarpininkas tarp to, kad erdvė būtų nesugadinta, ir tarp to, kad užsakovas kuo geriau joje jaustųsi“, – kalbėdama apie savo misiją projekte, sako architektė R. Gasperaitienė.
