„Turiu daug saviplakos ir savikritikos“, – atvirauja solistė, kompozitorė ir muzikos pedagogė Giedrė Kilčiauskienė, nors atrodo labai pasitikinti savimi.
Giedrė Kilčiauskienė vieniems žinoma, kaip grupės „Empti“ vokalistė, kitiems, kaip tikra „reivo mama“ iš grupės „Pieno lazeriai“, dar kitiems – kaip svajinga, bet savimi pasitikinti džiazo atlikėja. Šiandien ji ir solistė, ir kompozitorė ir muzikos pedagogė, kuri vis dar prisimena savo pirmąją pažintį su išsvajotu pianinu.
– Ar dabar dainas kuri atsisėdusi prie pianino?
– Taip, dabar groju elektriniu, nes savo „Ryga“ padovanojau. Aš tos „Rygos“ labai laukiau, vardan jos išmokau savarankiškai važiuoti troleibusu. Kartą man reikėjo važiuoti į muzikos mokyklą, buvau pirmoje klasėje. Mano mama pasakė sėsti į 18 troleibusą ir vienai važiuoti į muzikos mokyklą. Aš norėjau verkti, kaip viena važiuosiu, o mama pasakė: „Aš laukiu, tau turi atvežti pianiną.“ Aš išdidžiai sėdau į troleibusą, o grįžusi namo radau savo pianiną.
– Ar tu visada norėjai groti?
– Aš labai norėjau groti. Meilė pianinui pasibaigė greitai, bet meilė dainavimui, panašu, kad nesibaigs niekada.
– Kaip atsiranda tavo dainos?
– Kaip ir visiems – kiekvieną sekundę, visada sukasi kažkoks ratukas, visada sukasi įkvėpimai aplinkui, visada gaudau informaciją. Man buvo baisu dėl paskutinio albumo „Kiaurai sielas“. Aš išvažiavau pas klasioką į sodybą kurti. Atsisėdau ir nieko. O viskas, kas išbyra iš mano burnos – tragedija. Jei ne muzikantai šalia manęs ir prodiuseris, ko gero tos dainos būtų buvusios tragiškos. Įvyko stebuklas, nes aš atradau labai daug naujos publikos, vadinasi žmonėms mano muzikos labai reikėjo.
Pirma gimsta istorija. Jei nėra istorijos, muzikos pasaulyje yra labai daug ir nebūtinai ji yra reikalinga. Istorija arba gimsta, arba ne – nuo to priklauso, kokią aš nešu naudą. Aš esu paslaugos davėja.
– Ar tai supratai tik dabar, ar žinojai visada?
– Supratau dabar. Iš pradžių galvojau, kad tiesiog stoviu, šoku, šypsausi, man ploja ir manimi džiaugiasi. Dabar darau ir tai, gaunu ir gėlių, ir gražių žodžių, bet viso to negaučiau, jei neduočiau paslaugos. Kartais sugalvoju paslaugą, bet nėra pirkėjų.
Aš nepataikauju publikai ir niekada to nedariau, man tiesiog pasiseka ir kažkas man nuleidžia tas mintis ir istorijas, kurios tuo metu yra reikalingos.
– Ar tiesa, jog yra riba tarp muzikos, kurią vertina muzikantai ir muzikos, kurią vertina plačioji auditorija?
– Yra ir išrankus klausytojas, kuris klausosi akademinės muzikos. Jos nesiklauso masė žmonių. Kuo toliau, tuo mažiau vertinu, kaip kas dainuoja, nors anksčiau tai darydavau. Būdavo ir pasipūtimo, ir pasikėlimo. Bet manau, kad jis buvo dėl to, kad turėjau tą vieną išrankų klausytoją.
– Ar niekada nebandei suprasti, visgi kodėl tokia populiari yra „Juoda orchidėja“ (aut. „MB International“)?
– Nebandydavau, bet dabar man labai aišku. Kodėl šlepetės yra patogios, o aukštakulniai nepatogūs? Šlepetės pasiūtos taip, kad kojai nereikėtų prisitaikyti. „Juoda orchidėja“ yra patogi ausiai, tekstas elementarus ir taiko tiesiai į sentimentus.
Jeigu muzikoje neliktų dalelytės magijos ir kažkokių metafizinių reikalų, tai visi žinotų formulę ir visi kurtų tik patinkančias dainas.
– Ar tau vis dar įdomi muzika?
– Ačiū Dievui, vis dar įdomi. Dėl to, kad man vis dar įdomu, aš nuoširdžiai džiaugiuosi, nes matau nemažai jaunų žmonių, kurie dar nespėjo susidomėti muzika, o jiems jau nebeįdomu (...). Ir aš atsiverčiu pasižiūrėti, kiek mane perklausė, kiek neperklausė. Smagu, jei daug, bet galvoji, ar viskas gerai, jei norėtųsi daugiau.
– Kaip tu jautiesi atlikdama kitų autorių kūrinius?
– Aš dešimt metų dainavau džiazo muziką – tai kitų autorių kūryba, ji man labiausiai priimtina. Man džiazą dainuoti lengva. Savo mokiniams sakau: „Jei pajausite, kad dainuoti kažkokią dainą ar natą yra sudėtinga, vadinasi, kažką darote ne taip.“ Dainuoti yra polėkis.
– Ar tu klausaisi to, ką dabar kuria Lietuvoje?
– Labai klausausi. Man padovanojo kortelių žaidimą, muzikinį žaidimą. Aš praktiškai viską kiaurai atsakiau. Aš daug žinau, man įdomu, smalsu ir džiugu. Man nešykštu pasidžiaugti už jaunus žmones, jiems parašyti. Ne kartą yra buvę apmaudu, kai tie žmonės truputį paauga ir būna pasikėlę.
– Iš kur tu taip išmokai pasitikėti savimi?
– Aš moku padaryti įspūdį, bet įspūdis trunka tik akimirką. Turiu daug saviplakos ir savikritikos, – visko. Apie liūdesį turėčiau ką papasakoti. Beveik po kiekvieno interviu galvoju, ar mane supras (...). Moku keliauti atgal, kartais ten pasilieku ilgesniam laikui. Tačiau manęs nereikia gydyti, nes tada nieko jums nesukursiu.
– Kas palaiko tavo ramybės būseną?
– Šeima, tada gamta.
– Ar tavo vyras yra tavo gerbėjas?
Nežinau. Dominyko reakcija yra kukli: „Gražu, liūdna, smagu.“
– Kieno nuomonė apie tavo kūrinį tau yra svarbiausia?
– Svarbu, kad ta nuomonė būtų. Kai tik sukuriu naują dainą, kartais parodau ją savo mokiniui, kartais Dominykui, kartais prodiuseriui Faustui, bet visais atvejais mane aplanko jausmas, kad niekada nesimokiau vokalo ar muzikos. Labai jaudinuosi, tirtu, matyt, man svarbus pirmasis įvertinimas.
Viso pokalbio klausykite čia:
