„Turiu nuliūdinti tuos, kurie mano, kad gamta dėl mūsų išnyks. Nereikia taip susireikšminti – nesame visagaliai ir gamtos neišnaikinsime. Jei peržengsime ribą, išnyksime mes“, – LRT.lt sako gamtininkas ornitologas, knygų autorius, „Ornitostogų“ įkūrėjas Marius Karlonas. O išsaugoti verta ne tik mus – apsilankęs tolimuose, egzotiniuose kraštuose, Marius parvežė šūsnį „Žvėriškų istorijų“, kurias pasakoja televizijos žiūrovams. Su gamtininku kalbamės apie svetur patirtus nuotykius, jo kasdienybę Lietuvoje ir gyvenimo prasmę.
– Prieš kelerius metus buvote laidos „Pradėk nuo savęs“ vedėjas, šįkart į televizijos vandenis nėrėte dar giliau – eteryje pasirodė jūsų kuriama dokumentinė laida „Žvėriškos istorijos“.
– Iš tiesų tai nebus įprasta dokumentika apie laukinę gamtą, kurioje girdimas tik užkadrinis balsas. Aš žiūrovus kviečiu į viską pažvelgti iš lietuvių gamtininko perspektyvos ir drauge leistis į nuotykį bei iš arti pažinti laukinę gamtą ir jos gyventojus skirtinguose pasaulio kraštuose.
Ir nors daugeliui esu pažįstamas kaip ornitologas, galiu patikinti, kad laidose pasakoju ne tik apie paukščius – laukia daug įdomių pasakojimų apie vabzdžius, roplius ir žinduolius. Išvysite nardymą su rykliais Ramiajame vandenyne, akistatą su krokodilais ar pasivaikščiojimus po džiungles besidairant retų beždžionių.
Filmuodami laidas, su komanda tris savaites praleidome Afrikoje, Tanzanijoje, garsėjančioje nacionaliniais parkais, tarp kurių – ir žymiuoju Serengečiu. Aplankėme ne tik parkus, taip pat plaukiojome Viktorijos ežero pakrantės kanalais, grožėjomės iš tolo kyšančia Kilimandžaro viršūne, upėmis ir gamtos bei kraštovaizdžio įvairove.
„Žvėriškų istorijų“ taip pat parsivežėme iš Centrinėje Amerikoje esančios Kosta Rikos, kurioje sutinkami 5 procentai visų pasaulio gyvūnų rūšių. Kadangi ten gyvybė knibžda kiekviename žingsnyje, nuolat norėjosi dairytis, stebėtis ir aikčioti.
Ne mažiau sužavėjo ir netoli Pietų Amerikos krantų kyšančios Galapagų salos. Jose gyvena daug endeminių, tik tose salose sutinkamų gyvūnų rūšių. Būtent šiose salose atlikti stebėjimai įkvėpė Charlesą Darwiną iškelti evoliucijos teoriją. Taigi papasakoti tikrai turime ką.
– Kaip sakėte, daugelis jus pažįsta kaip ornitologą, puikiai išmanantį paukščių pasaulį. Turbūt kuriant šį projektą pačiam teko labai daug domėtis ir sužinoti.
– Gali visą gyvenimą domėtis viena gyvūnų rūšimi, bet vis tiek numirsi apie ją žinodamas labai mažai. Vien paukščių rūšių pasaulyje yra apie 10 tūkstančių, taigi tikrai nėra ornitologo, kuris visas jas žinotų. (Juokiasi.)
Aš vis tik pirmiausia esu gamtininkas, taigi suprantu esminius gamtos dėsnius ir domiuosi labai skirtingomis temomis – nuo ekologijos ir biologijos iki gyvūnų pasaulio.
Aišku, prieš projektą gerokai papildžiau savo žinių bagažą. Ruoštis pradėjau prieš pusantrų metų, pirmiausia teko apgalvoti, kokias teritorijas aplankyti ir kokius gyvūnus norime nufilmuoti. Tam reikėjo išsamiai pasidomėti kiekvienu iš jų – aiškiai žinoti, kur gyvena, kuo minta, kur ieško ėdesio, ką kokiu paros metu veikia, kur driekiasi sezoninių migracijų maršrutai ir panašiai. Bet net ir tai negarantuoja, kad viskas eisis kaip suplanuota ir tikrai sutiksi ką nusimatęs – gamta yra nenuspėjama, todėl nuotykių ir netikėtumų netrūko.
– Koks nuotykis įsiminė labiausiai?
– Galbūt nuotykiu to nepavadinsi, bet man labai įstrigo vienas nutikimas Afrikoje. Su komanda važiavome filmuoti, kai viename kaimelyje mūsų dėmesį patraukė keistas sujudimas. Mūsų kolega, vietinis gamtininkas, pasakojo, kad taip nutinka, kai į kaimą užsuka nuodinga gyvatė, taigi sustojome ir nuskubėjome pasižiūrėti, kas vyksta.
Apsupę nedidelį medį, žmonės lakiojo aplinkui, rodė pirštu ir šaukė „Black mamba! Black mamba!“ Black mamba – juodoji mamba – yra nuodingiausia pasaulio gyvatė. Vietiniai jos labai bijo ir paprastai gyvos nepaleidžia. Norėjosi rasti kitą sprendimą, bet suprantu, kad kiekviena kultūra turi savo požiūrį į gamtą ar pavojingus gyvūnus, tad nelabai ką gali padaryti. Galiausiai, kaip ir buvo galima numanyti, gyvatė buvo iš medžio iškrapštyta ir pribaigta.
Tik vėliau žiūrėdamas filmuotą medžiagą supratau, kad tai buvo ne juodoji mamba, o kita, visiškai nepavojinga gyvatė. Apmaudu, kad nukentėjo nekaltas gyvūnas.
Liūdniausia, kad šis įvykis puikiai iliustruoja šių dienų aktualijas ir žmonių susidūrimą su laukine gamta, kuri yra išstumiama, naikinama, o gyvūnai, neturėdami kitos išeities, įžengia į mūsų gyvenvietes.
– Jums, kaip gamtininkui, veikiausiai kraujuoja širdis matant, kokia žala daroma gamtai.
– Dažnas net nesupranta tikrojo jos naikinimo masto. Žiūrint pasaulio dokumentiką, susidaro įspūdis, kad laukinė gamta yra neaprėpiama, kad Žemėje likę didžiuliai miškų plotai. Iš tiesų jūs matote tik atrinktus vaizdus, nes pasaulyje tikrosios laukinės gamtos belikę tik lopinėliai.
Buvau sukrėstas, kai prieš dešimtmetį skrisdamas į Borneo džiungles išvydau vešlius atogrąžų miškus pakeitusias milžiniškas palmių plantacijas, kasmet besiplečiančias dėl gausiai pramonėje naudojamo palmių aliejaus.
Dažnam atrodo, kad ir Afrikoje plyti bekraštės savanos, į visas puses besidriekiančios tūkstančius kilometrų. Tačiau taip nėra, jų taip pat lieka vis mažiau. Keliaudami per žemyną pamatėme, kad laukinė gamta yra įsprausta į nedidelius rezervatus, reindžerių saugomas teritorijas. Populiacijos yra izoliuojamos, tarp žinduolių nevyksta genų mainai ir rūšys silpsta. Tai yra didelė problema, kuri tik dar labiau ryškės.
Iš tiesų nereikia žiūrėti į Afriką ar Aziją, užtenka apsidairyti Lietuvoje – senos girios kertamos, todėl miškai jaunėja, šlapynės sausinamos, dėl rapsų laukų traukiasi pievos, upėse norima tiesti vandens kelius. Labai sparčiai nyksta atviro kraštovaizdžio paukščiai, per pastaruosius 20 metų išnyko kone pusė jų. Tai lemia intensyvus žemės ūkis, cheminių medžiagų naudojimas, monokultūrų auginimas, melioracija ir pan.
Atrodo, kad gamta mums graži tik per ekranus arba tada, kai yra už tvoros, neįsileidžiame jos net į savo kiemus – stengiamės juos paversti kone steriliais, išblizgintais, nudailintais. Jei kiekvienas savo kieme paliktume bent lopinėlį nenupjautos žolės ar rudenį nesugrėbtume po obelimis nukritusių lapų, tai jau būtų labai daug.
– Esame skatinami prisidėti ir kitais mažais žingsniais, pvz., atsisakant plastiko maišelių ar vienkartinių kavos puodelių, tačiau dažnas numoja ranka teigdamas, kad tai nieko nepakeis. Bet ar tikrai?
– Kaip ir sakiau, svarbūs net ir menkiausi pasirinkimai. Juk viskas prasideda nuo mūsų – mes kuriame paklausą ir formuojame rinką. Visada yra ekologiškesnių alternatyvų, tik jos ne visada būna pigiausios, o žmonės paprastai renkasi tai, kas yra pigu, greita ir patogu.
Todėl labai svarbu šviesti ir ugdyti vaikus, jaunąją kartą. Žmonės savaime nėra blogi, tik dažniausiai jiems trūksta žinių. Net neabejoju, kad jei kiekvienas apie gamtą žinotų bent dalį to, ką žino gamtininkai, visi elgtųsi kitaip. Žinios suteikia kitokį supratimą ir vertinimą.
– Jau skamba pavojaus varpai, tačiau atrodo, kad gamta mums vis dar nerūpi, egoistiškai galvojame tik apie save, savo komfortą ir pinigus.
– Žvelgdami egoistiškai, turime suprasti, kad tik saugodami gamtą išsaugosime save. Turiu nuliūdinti tuos, kurie mano, kad gamta dėl mūsų išnyks. Nereikia taip susireikšminti – nesame visagaliai ir gamtos net norėdami neišnaikinsime. Ji yra per milijardus metų išsivystęs tobulas mechanizmas ir geba atsikratyti visų savo ligų.
Šiandien žmogus yra savotiška sparčiai progresuojanti planetos liga, tad jei peržengsime ribas, išnyksime mes. Gamta su laiku atsikurs ir suklestės. Evoliucionuos ir atsiras naujos rūšys. Pasaulis bus kitoks, tik mūsų jame nebebus.
– Priverčia susimąstyti, tačiau pakalbėkime apie mažiau globalius dalykus. Kiti gamtoje ieško poilsio ir atgaivos, kadangi gamta yra jūsų darbas, kur poilsio ieškote jūs?
– Kai gamta tampa darbu, kartais reikia atitrūkti, tačiau vis tiek geriausiai pailsiu gamtoje. Iš tiesų ji man neatsibosta, galėčiau ten leisti savaites, mėnesius. Kartais tiesiog reikia pakeisti aplinką. Labai mėgstu išvažiuoti į miškų supamą savo sodybą netoli Čepkelių raisto, pasitvarkyti kieme, užsiimti buitimi ir leisti laiką su šeima.
– Sunkiai įsivaizduoju jus užsibūnantį miesto šurmuly.
– Tiesos yra. Kartais gyvenimą mieste prilyginu gyvenimui inkubatoriuje, kur esi viskuo aprūpintas. Tačiau jame – ir daug skubėjimo, lėkimo, spūsčių, trūksta tikrumo. Tai visai kitas gyvenimas nei tas, prie kurio žmogus buvo pratęs per milijonus metų. Galbūt todėl mus visus traukia į gamtą, ieškome sodybų, sklypų, kad turėtume kur rankas į žemę sukišti, sode pasitvarkyti. Daugiau ar mažiau, gamtos poreikis užkoduotas visų mūsų prigimtyje, tik vieniems jos reikia rečiau, kitiems dažniau.
Aš esu iš pastarųjų. Nors dabar gyvenimas yra nubloškęs į sostinę, kur yra mano darbo erdvė, „Ornitostogų“ biuras, šiltuoju metų laiku daugiausia būnu mūsų sodyboje Dzūkijoje. Tiesa, esu tikras, kad tai tik mano gyvenimo etapas, net neabejoju, kad kada nors sugrįšiu į kaimo kraštovaizdį, kur mus su šeima traukia širdis.
– Kas jums yra komfortas?
– Elementaraus komforto norisi ir didžiausiam laukiniui – savaitę pamiegojus palapinėje, labai smagu nusiprausti po šiltu dušu. Kitas klausimas – prabanga. Man didžiausia prabanga yra galimybė dirbti mėgstamą darbą, užsiimti švietėjiška veikla.
Kartais žiūriu į žmones, kurie eina pasirinktu gyvenimo keliu, bet nesijaučia gerai. Jie penkias dienas laukia savaitgalio, kad bent tas dvi dienas galėtų pagyventi. Man svarbiausia, kad galėčiau jaustis vienodai laimingas visas septynias savaitės dienas. Tai daug vertingiau už bet kokius pinigus.
– Kai kurie juokauja, kad gamtininkas – ne profesija, o liga. Pritartumėte?
– Vyresni gamtininkai ir jų žmonos neretai juokais įspėja jaunas merginas, kad su gamtininku geriau nesituokti. Jie nuolat nori ištrūkti į gamtą, joje praleidžia daug laiko ir dėl to neretai kenčia buitis, laikas su šeima. Dėl to labai stengiuosi savo laiką kažkaip padalyti ir labai džiaugiuosi būdamas su žmona, sūnumi.
Iš tiesų šeimai esu labai dėkingas, kad toleruoja mano veiklą ir pasirinktą gyvenimo kelią. Turbūt sunkiai išbūčiau, negalėdamas būti gamtininku, nematyčiau gyvenimo prasmės – dėl savo veiklos jaučiuosi reikalingas pasaulyje. Suprantu, kad jo nepakeisiu ir neišgelbėsiu, bet gulėdamas mirties patale bent jau žinosiu, kad padariau, ką galėjau. Mano gyvenimo prasmė – po savęs palikti bent truputį gražesnį pasaulį ir savo aplinką.
– Ar savo artimuosius taip pat užkrėtėte meile gamtai? O gal jūsų žmona iš panašios srities?
– Ji ne gamtininkė, tačiau jos profesija susijusi su gamtosaugos iniciatyvų administravimu. Jai taip pat rūpi gamta ir ji mėgsta joje leisti laiką. Tačiau, tiesą sakant, namuose būnu tiesiog Marius, šeimos žmogus ir savo profesija bei pomėgiais šeimos nekankinu. Nepasakoju apie gamtą ar paukščius, neverčiu domėtis tuo, kas įdomu man. Kiekvienas turime savo pomėgius ir savo kelią.
– Vis tik sakoma, kad gyvendami kartu žmonės supanašėja.
– Tiesos yra. Turbūt natūralu, kad būdami kartu, žmonės vienas iš kito kažką perima, kitaip jie negalėtų būti kartu. Šeimoje svarbu rasti bendrų taškų ir pomėgių, kažkiek prisiderinti, kad gyvenimas kartu įdomus būtų visiems.
– Panašu, kad dar viena jūsų aistra – kelionės.
– Tiesą sakant, esu didelis lietuviškos gamtos gerbėjas. Kiek bekeliaučiau, po poros savaičių pradedu ilgėtis Dzūkijos pušynų. Tačiau smalsu pamatyti, kuo gali pasigirti kiti kraštai. Todėl kartą per metus stengiuosi susiplanuoti didesnę kelionę ir nukeliauti ten, kur laukia kažkas nepatirto.
Esu stebėjęs gamtą Aliaskoje, Malaizijoje, Borneo saloje, Šiaurės Norvegijos tundroje, Izraelyje, Sakartvele, kadaise, prieš visus karus, teko pabuvoti ir Rusijos laukinėje gamtoje.
Tiesa, pastaraisiais metais į panašias keliones leidžiuosi kiek rečiau, nes su „Ornitostogomis“ labai daug turų rengiame Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse. „Žvėriškos istorijos“ tapo puikia proga vėl leistis į ilgesnę ir nuotykių kupiną kelionę, kurioje galva tiesiog sprogo nuo įspūdžių ir vaizdų.
„Žvėriškas istorijas“ žiūrėkite trečiadieniais 19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ ir portale LRT.lt. Visas „Žvėriškų istorijų“ laidas taip pat rasite čia.
