„Susižadėjome praėjus metams po pažinties. Galbūt mano požiūris yra senoviškas, tačiau man atrodo, kad jei jau apsisprendėme kartu gyventi, būtų nepagarba nepasiūlyti santuokos ir bendros ateities“, – apie širdin pasibeldusius jausmus LRT.lt pasakoja atlikėjas ir dainų autorius Stanislavas Stavickis-Stano. Gražiai sugyvena ir poros dukros iš ankstesnių santykių, dabar gyvenančios didžiojo „Delfinų“ koncerto laukimu. Anot Stano, jos neabejotinai yra didžiausios grupės gerbėjos.
– Sakoma, kad gyvenimas kaip zebras ar pianino klavišai – susideda iš šviesių ir tamsių linijų, etapų. Iš šono atrodo, kad jus dabar išgyvenate tą šviesųjį...
– Negaliu sutikti. Kažkada esu galvojęs, kas mano gyvenime yra šviesu, kas – tamsu. Supratau, kad tik kelios savaitės išgirdus onkologinės ligos diagnozę ir pora mėnesių po skyrybų išties buvo labai tamsūs. Kai gyvenime turi tokią tamsą, lengva nuo jos atsispirti ir visur matyti šviesą. Taigi man sunku pasakyti, ar šis laikotarpis šviesesnis, ar geresnis, nes kai nėra tos tamsos, visi jie man atrodo šviesūs.
– Bet turbūt šis laikotarpis tikrai ganėtinai nostalgiškas – balandžio pradžioje „Delfinai“ po 20 metų pertraukos grįžta vienam koncertui Kauno „Žalgirio“ arenoje.
– Šis laikas ir nostalgiškas, ir įdomus – tenka prisiminti ne tik „Delfinų“ dainas ar vaizdo klipus, bet ir įvairiausią medžiagą iš koncertų, susitikti su žmonėmis, kurie anuomet buvo „Delfinų“ gerbėjai. Man ši galimybė tarsi vainikuoja tam tikrą gyvenimo dalį.
– Grupę „Delfinai“ su Viačeslavu Saninu-Sweetu įkūrėte dar būdami moksleiviai, besimokydami 11-oje klasėje jau turėjote įrašų, kuriais stengėtės atkreipti radijo stočių ir prodiuserių dėmesį. Iš kur ta drąsa ir pasitikėjimas?
– Ko gero, aš savimi tikėjau taip pat, kaip ir kiekvienas paauglys. Tai buvo tikėjimo pasauliu ir savimi laikas. Pirmaisiais grupės išpopuliarėjimo metais turėjau dvi alternatyvas – stoti į aviacijos akademiją ir skristi į kosmosą (tai man tada atrodė visiškai realu) arba su „Delfinais“ užkariauti JAV rinką (tai tada man irgi atrodė labai realu). Taigi turėjau pasirinkti.
Pramogų pasaulis tada buvo visai kitoks. Anuomet norėdamas išpopuliarėti turėjai susirasti leidybinę kompaniją, tad įrašęs savo dainas į kasetes ar kompaktinius diskus turėjai siūlyti skirtingoms įmonėms ir radijo stotims ir tikėtis, kad būsi pastebėtas ir kas nors norės su tavimi dirbti. Turbūt dabartinis jaunimas, atsidūręs 1999–2000-uosiuose, net nesuprastų, kas tos kasetės, diskai, kur ir kaip apskirtai klausytis muzikos. Neseniai sandėly radau vaizdo kasečių grotuvą, tad mano sūnus net nesuprato, kas tai per daiktas ir kam reikalingas. (Šypteli.)
– 2004-aisiais „Delfinai“ nutarė išsiskirti. Draugiškai?
– Tai buvo gražus susitarimas, be jokių nesutarimų ar pykčių. Viačeslavas tiesiog suprato, kad muzika ir scena – ne jo kelias, ne jo pašaukimas. Pasikalbėjome ir labai gražiai išsiskyrėme. Jis nuėjo savo keliu, o aš ir toliau kūriau. Taigi „Delfinų“ laikotarpis man nepaliko jokių slogių prisiminimų, tik šiltus, o kartais juokingus. Pamenu, kad Sweetas buvo objektyviai už mane gražesnis, tad piktindavausi, kai gerbėjos sakydavo, jog įsivaizduoja, kaip jis mano balsu atlieka mūsų dainas. (Juokiasi.)
– Reikėjo Viačeslavą įtikinti bent kartui sugrįžti į sceną?
– Kadangi tai nėra mūsų sugrįžimas į sceną, o tik vieno vakaro šou, gražus prisiminimas, jis noriai sutiko. Jis gyvena ne Lietuvoje, tad tai bus proga aplankyti artimuosius ir draugus.
– Ar pačiam nebuvo minčių palikti muziką ir pasukti kitu keliu?
– Kol universitete studijavau lietuvių filologiją, maniau, kad muzika mano gyvenime tebus laikina stotelė, kad tai tik atsitiktinumas, o mano profesija bus susijusi su rašymu ar žurnalistika. Kad muzika vis tik yra mano kelias, supratau tik pradėjęs kurti dainas. Pamenu, kelios Atlantai parašytos dainos tapo hitais, kitos dainos išpopuliarėjo.
Tada ir supratau – tai mano kelias. Iš tiesų nei scena, nei dainininko karjera niekada nebuvo mano tikslas, man svarbiausia ir buvo pati kūryba, norėjosi parašyti žodžius, melodiją, ieškoti naujų išraiškų. Kaip ir tada, taip ir dabar turbūt net jei nebūtų nė vieno žmogaus, kuriam patiktų mano kūryba, aš vis tiek tai daryčiau, nes man tai teikia malonumą ir yra labai svarbu.
– Jūsų vaikai gimė „Delfinams“ jau išsiskirsčius, tačiau kaip jie vertina jūsų ankstyvąją kūrybą ir jus išgarsinusias dainas?
– Dešimtmetis sūnus kol kas per daug nesidomi, o 15-mečiui paaugliui pagaliau jau baigėsi tas laikotarpis, kai jis kiek gėdinosi, kad jo tėtis yra žinomas, kažkada buvęs „Delfinų“ narys. Dabar jam jau visai smalsu, ką mes darėme, susiranda mūsų dainas.
Didžiausios gerbėjos – septynmetės mano ir mano sužadėtinės dukros. Iš visų pasaulio žmonių jos geriausiai žino grupės repertuarą. Net neabejoju, kad pusę „Delfinų“ peržiūrų jutube surinko būtent jos, nes mano dainų klausosi nuo ryto iki vakaro. Ir mūsų šou mergaitės laukia su nekantrumu – kasdien pasiklausia, kada jau bus tas didysis koncertas.
– Kad jau kalba pasisuko apie šeimą, jūsiškė prieš kurį laiką pagausėjo – prie jūsų ir jūsų vaikų prisijungė sužadėtinė su dukra. Kaip sekasi visiems sugyventi?
– Nesinori prisikalbėti, bet kol kas sekasi gerai. Kadangi mūsų su Beata dukros yra bendraamžės, abi eina į pirmąją klasę, yra bendramokslės, man jos kaip sesės, kurių kasdienybėje būna visko – ir didelės meilės, ir ginčų. Manau, kad jos jau apsiprato ir suprato, kas prie ko. Tiesa, mano dukra Joana su mumis gyvena tik pusę laiko, kitą pusę būna pas mamą.
– Neseniai prabilote apie tai, kad judu su Beata esate susižadėję.
– Iš tiesų susižadėjome jau prieš gerą pusmetį, tiesiog iki dabar tai nebuvo išlindę į viešumą.
– Vis tik sužadėtuvių ilgai laukti nereikėjo...
– Tiesa, susižadėjome praėjus metams po pažinties. Galbūt mano požiūris yra senoviškas, tačiau man atrodo, kad jei jau puoselėji santykius su moterimi, jei jau apsisprendėme kartu gyventi, būtų nepagarba nepasiūlyti jai santuokos ir bendros ateities. Man nepriimtinas mąstymas, jog reikia pasibandyti, kartu pagyventi kelerius metus ir tik tada nuspręsti, ar viskas tinka. Tiesa, jei žmonės abipusiai sutaria, kad nenori skubėti ir sužadėtuvėms dar ne laikas, viskas su tuo yra gerai, tačiau tai tiesiog ne man.
– Nors jums dar turbūt savotiškas medaus mėnuo, ar užtenka laiko pabūti kartu, kai yra keturi vaikai ir daugybė reikalų?
– Porą kartų buvome susiplanavę laiką tik dviese, tačiau nepavyko. Susiruošėm, viską apgalvojome, suradome kur palikti vaikus, tačiau jie ėmė ir susirgo. Taigi kol kas tokios galimybės dar tik laukiame.
– Esate romantiškas?
– Beata tikrai pasakytų, kad nesu. (Juokiasi.) Tačiau iš tiesų esu labai romantiškas. Kai rašiau „Delfinų“ dainas, tada dar buvau vienas, neturėjau antros pusės ir nežinojau, kas yra bendra buitis, tad rašiau apie svajonę.
Dabar, kai esu vyras ir tėvas, supratu, kad būti romantiku ne visada yra galimybių. Kartais taip įsisuki į rutiną, kad net nežinai, kaip iš jos ištrūkti. Iš tiesų mūsų namuose – keturi vaikai, šuo, katė ir dar žuvytės. Vadinasi, nuolat reikia kažkuo pasirūpinti, kam nors paruošti valgyti, išvesti į lauką ar pan., nuolat daug judesio ir veiksmo. Taigi kartais tiesiog norisi pabūti ramiai, su Beata. Turbūt būtų idealios atostogos, jei namai bent kelias dienas būtų tušti ir niekuo nereikėtų rūpintis. (Juokiasi.)
– Panašu, kad esate ne tik romantikas, bet turite ir puikų humoro jausmą, kuris gerbėjams bene labiausiai atsiskleidžia socialiniuose tinkluose. Atrodo, kad nevengiate pajuokauti ir apie gyvenimo sunkumus, ir apie sudėtingas situacijas.
– Manau, kad juokas yra puikus vaistas. Beveik nėra temų, kuriomis negalima juokauti, bet yra žmonių, su kuriais geriau nejuokauti. Pavyzdžiui, su Zvonkumi mes galime juokauti apie bet ką.
– Deivydas Zvonkus – geras kolega ar išties artimas draugas?
– Turiu kelis draugus, kuriais galiu pasikliauti ir kuriais neabejoju. Zvonkus – vienas jų. Mano manymu, ne laikas, ne pažintys, bet gyvenimiškos situacijos, kai nutinka kas nors sudėtingo ar blogo, leidžia suprasti, kas yra tikras draugas. Yra buvę, kad supratau, jog kai kurie nebuvo tokie draugai, kokiais juos laikiau, tačiau dėl Zvonkaus esu tikras, juo visiškai pasitikiu.
– Tiesa, be pokštų su D. Zvonkum, socialiniuose tinkluose nevengiate pasidalyti ir savo patirtimis bei pamąstymais. Jei tik nutinka koks nors daug susidomėjimo keliantis įvykis, žmonės nevengia juokelio „o ką pasakytų Stano?“. Kaip nutiko, kad šiandien jus galima vadinti ir influenceriu?
– Atsitiktinai. Tikrai nesu iš tų žmonių, kurie protingai ir apgalvotai augintų savo socialinius tinklus. Tiesiog dalydavausi tuo, kas šauna į galvą. Vienu metu žiniasklaida tiesiog pradėjo mano įrašais dalytis portaluose. Taip viskas ir įsivažiavo. Tiesa, aš pats į visa tai žvelgiu su šypsena.
Kartais kuo nors dalydamasis galvoju, kad jau tai į žiniasklaidą tikrai nepateks, tačiau ima ir patenka. (Juokiasi.) Bet aš dėl to galvos nesuku, kartais netgi džiaugiuosi, nes tai, ką rašau, dažnai būna aktualu ne tik man, bet ir kitiems. Tarkime, jei papasakoju apie kokį nors pseudogydytoją ir neaiškius jo gydymo metodus, gerai, jei apie tai sužino daugiau žmonių ir gali nepatekti į jo spąstus.
– Panašu, kad gyvenimas dabar kupinas džiugių dalykų. O ar ko nors dar trūksta iki pilnos laimės?
– Nebent tik tos vienos kitos dienos tylos ir ramybės...
