Lietuvos muzikos siela Andrius Mamontovas dalijasi savo muzikinio kelio nuotrupomis – nuo pirmųjų žinomumo ir šlovės akimirkų iki dienos, kai vis labiau pasvajoja būti nematomas.
Sūnus seka tėčio pėdomis
Mamontovo pėdomis – ieškant kelio į didžiąją sceną – seka ir muzikanto sūnus Andrius. Tik savojo kelio jis ieško ne gimtinėje, bet muzikos sostine laikomame Berlyne.
„Mano sūnus gyvena Berlyne, ten jis studijavo muziką, turi kolektyvą, su kuriuo groja. Pernai grupė filmavo muzikinį klipą, kuriame pritrūko kunigo, juo teko pabūti man, gavau pravardę padre. Jeigu norite išpažinti man savo nuodėmes, aš visada pasiruošęs“, – šmaikštauja A. Mamontovas.
Muzikanto 26-erių sūnus Andrius – talentingas būgnininkas. Su grupe „Alien Grace“ jis akompanavo tėčiui Berlyne įrašant naują prieš 25 metus parašytos dainos „Mono arba stereo“ versiją. Vasario 28 dieną laukia ir roko koncertas, kuriame abu Mamontovai susitiks scenoje.
Interviu žurnale „Žmonės“ A. Mamontovas išdavė savo seną svajonę, kad, jei baigs muzikinę karjerą, o sūnaus grupė išgarsės pasaulyje, mielai vežios ją į turus.
Daktarų šeimoje nebus
Atlikėjas prisimena savo karjeros pradžią, su kuria labiausiai negalėjo susitaikyti jo tėvas. A. Mamontovas juokauja, kad gimus sūnui, lūkestį turėti šeimoje daktarą perleido jam, tačiau likimas nepamiršo iškrėsti pokšto.
„Mane mama priimdavo visokį. Tėtis dar ilgai manęs klausdavo, ar tikrai nesiruošiu užsiimti niekuo rimtu savo gyvenime. Lūžis įvyko, kai tėvus pakviečiau į spektaklio „Hamletas“ premjerą 1997-aisiais. Tėvas suprato, kad viltis prarasta nebegrįžtamai.
Man juokinga, nes kai gimė mano sūnus, tėvas jį pakeldavo ir sakydavo: „Šitas tai tikrai bus daktaras.“ Nelemta“, – priduria jis.
Populiarumo kaina ir apdovanojimas upėje
Šiandien A. Mamontovo dainas, regis, dainuoja visa Lietuva, tačiau anuomet atlikėjas sako pirmąsyk su žinomumu susidūręs universiteto kavinėje, gurkšnodamas kavą ir jausdamas įsirėžusius studentų žvilgsnius.
„Kol buvau sovietų kariuomenėje, išėjo filmas „Kažkas atsitiko“, kuris labai stipriai išgarsino ir grupę „Foje“, ir grupę „Antis“. Abi grupės pakilo per tą filmą. V. Kernagis po to filmo įgavo neliečiamojo statusą (...). Tiesą sakant, nežinojau, ką daryti, kai vieną dieną į tave žmonės pradeda žiūrėti. Turi praeiti laiko, kad grįžtum į save“, – teigia Audriaus Giržado laidos „Vakare su Audrium Giržadu“ svečias.
Tuometis A. Mamontovas universiteto kavinėje nebūtų patikėjęs, jog A. Mamontovas po dešimties metų mėtys savo paties apdovanojimus į upę.
„Maždaug 2008 metais išleidau dainą „Geltona žalia raudona“, visiems ši daina puikiai žinoma, o radijo stotis atsisakė ją groti (...). Aš puikiai suprantu, kad kiekviena radijo stotis turi savo stilių ir kažkas pasirenka mano dainų negroti, bet metų gale buvo radijo stoties apdovanojimai ir jie nusprendė man įteikti geriausio atlikėjo statulėlę.
Aš neturėjau nieko bendro su tuo apdovanojimu, todėl pagalvojau, kad gražus veiksmas būtų išmesti jį į upę nuo Valakampių tilto“, – prisimena atlikėjas.
Šiandien A. Mamontovas neslepia – norėtų būti atpažįstamas tik tuomet, kai dainuoja savo publikai.
„Iš pradžių nežinai, kaip elgtis, vėliau truputėlį pasimėgauji, o dar vėliau supranti, kad tai yra sudėtinė gyvenimo dalis. Kai einu gatve matau, kad žmonės į mane žiūri, kažką pasako vienas kitam, bet pastaruoju metu aš noriu būti atpažįstamas tik tada, kai einu į sceną. Gyvenime norėčiau būti nematomas, man tai nėra svarbu“, – priduria muzikantas.
Viso pokalbio su A. Mamontovu klausykite čia:
