Birštono miestas kurorto statusą gavo dar 19 a., jame apsilankiusių Vilniaus universiteto mokslininkų dėka, kurie, ištyrę druskingus miesto šaltinius patvirtino – miesto vanduo turi gydomąjį poveikį. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Daiktų istorijos“, apžvelgiama, kaip atrodė tuometis sanatorijų ir gydyklų miestas.
Europoje mada gydytis mineralinėmis versmėmis ypač išpopuliarėjo 16 a. viduryje Italijoje, tuo metu buvo rašomi pirmieji traktatai sveikatingumo temomis. Birštonas kurorto statusą įgavo dar 19 a., Vilniaus universiteto mokslininkams pradėjus tyrinėti druskingus vietovės šaltinius.
„1851 m. į Birštoną atvyko Vilniaus universiteto mokslininkai, kurie tyrė mineralinius šaltinius ir konstatavo, kad jie turi gydomąjį poveikį. Tai buvo lemiamas veiksnys, davęs toną miesto vystymuisi, kaip gydomajai vietovei: statėsi gydomąsias paslaugas teikiančios įstaigos“, – įžvalgomis dalijasi Birštono muziejaus direktorius Simonas Matulevičius.
Mineraliniai šaltiniai Birštoną sugrąžina iš užmaršties. 17 a. jis buvo dingęs iš žemėlapio, ji lenkė šalia besikuriantys Prienai. Kunigas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas tapo Birštono „influenceriu“ – jis užėmė miesto metraštininko poziciją.
„Gydyklos yra susijusios su 1924 m. Po Pirmojo pasaulinio karo stipriai nukentėjęs Birštonas pradeda atsigauti – Druskininkai kartu su Vilniaus kraštu yra okupuojami, Lietuva žvalgosi kito kurorto“, – sako Birštono muziejaus direktorius.
Po tarpukario Birštone išliko toli gražu ne visi kurortą menantys architektūriniai ir kultūriniai simboliai.
„Išlikusi sanatorija „Tulpė“, Turizmo centras, įsikūręs kurorto valdyboje – įdomus momentas, kad tarpukariu lemiantis žmogus buvo ne meras, o vyriausias gydytojas, išlikęs kurortas – vieta prie bažnyčios“, – sako S. Matulevičius.
Zigmo Buterlevičiaus kūrinys „Banginukas“ šiandien mena Birštono istoriją ir miesto transformaciją. Pirminę banginio skulptūrą anuomet paslėpė Nemuno tėkmė.
„Ten, kur ištrykšdavo Vytauto šaltinis, buvo pastatytas medinis namukas. Pagal to meto gydytojų rekomendacijas, mineralinis vanduo turėjo būti geriamas ramiai, lėtai ir toje pačioje vietoje, kad vanduo kuo mažiau kontaktuotu su oru.
Buvo sumanyta pastatyti ledlaužį, kadangi tėkmė jį visuomet nunešdavo, jis neturėjo estetinės išvaizdos, todėl ilgainiui transformavosi į banginį. Pakilus Nemuno vandeniui, banginukas atsidūrė po vandeniu“, – teigia S. Matulevičius.
Visą laidos reportažą galite peržiūrėti čia:
