Spalio pradžia dar gali būti tinkamas metas sodinti spygliuočius augalus. „Tinka ir rugpjūčio mėnuo, svarbiausia – nuo šio laiko ir tolyn“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Sodininko kalendorius“ sako jos vedėjas Tautvydas Gurskas.
Ne ką mažiau svarbu, laidoje pabrėžia profesionalus agronomas ir kraštovaizdžio specialistas, tinkama spygliuočių augalų šaknų sistema. Pasak jo, priklausomai nuo to, kokiu metu sodinami šie augalai, galima rinktis iš trijų variantų.
„Vazone, su žemės gumulu arba plikomis šaknimis. [...] Augalą su žemės gumulu galime ilgiau vežti, transportuoti arba laikyti nepasodintą, mat jis turi drėgmės, apsaugotas šakneles ir taip gali ilgiau išbūti“, – dėsto T. Gurskas.
O kaip gi patikrinti, kad vazone augęs augalas jau pasiruošęs sodinimui lauke? Pasak laidos vedėjo, lengviausias ir paprasčiausias būdas yra tiesiog iškelti augalą iš vazono ir jį apžiūrėti.
„Jei šaknys labai gražiai atrodo, toks augalas tikrai pasiruošęs keliauti į žemę, – tvirtina laidos vedėjas. – Persodinimui jis tinka bet kuriuo paros metu ir net bet kuriuo metų laiku – žiemą ar vasarą – bet kada.“
Tautvydas ima sodinuką su žemės gumulu ir demonstruoja, kaip teisingai jį pasodinti. Visų pirma, šypsosi kraštovaizdžio specialistas, pradedame nuo duobės kasimo.
„Viršutinį sluoksnį – velėną – dėsiu į vieną pusę, o žemes – į kitą. Duobė bus truputį gilesnė, nei sodinuko gumulas tam, kad galėčiau velėną, kuri yra su augaliniu sluoksniu, žolėmis, sumesti į dugną. Žolė supus ir taps organinėmis trąšomis. Nereikės vienus metus galvoti apie tręšimą“, – paaiškina sodininkas.
Velėnos dėjimas į duobės dugną, pastebi Tautvydas, yra „pats seniausias agronomiškas dalykas, kurį galite padaryti savo augalui“. Tai, patikina jis, tikrų tikriausia organika!
„Kuomet ariami laukai, tai lygiai taip pat – velėna krenta į dugną, supūva, praturtina dirvožemį ir tuomet viskas puikiai auga, – sako profesionalus agronomas. – Būtinai įmestą į dugną velėną sutrypkite.
Žmonės neretai padaro tokią klaidą – iškasa duobę, pagerina dirvožemį, uždeda augalą, pasodina, užpila mulčo. Po kiek laiko, nuo laistymo, duobėje pasodintas augalas įsmunka. Vėliau taip gaunasi, kad užkasate šaknies kaklelį. Tuomet pušis žūsta. Jau geriau pasodinkite per aukštai negu per giliai. Dėl to mindžiodamas suspaudžiu, kad ji giliau neįsmuktų.“
Jei lauke šilta, laidos vedėjas pataria į duobę įpilti kibirą vandens. „Vėliau suformuosime iš žemių dubenį ir pripilsime jį pilną vandens“, – sodinimo eigą komentuoja T. Gurskas.
Atėjo metas į duobę tupdyti patį augalą. Tautvydas pataria pasukinėti sodinuką ir, kaip sako agronomai, paieškoti jo „veidelio“.
„Visada būna viena augalo pusė gražesnė, tad būtent ta puse orientuokime į kelią, takelį ar namus, kad gražiau atrodytų, – pataria laidos vedėjas. – Tuomet pilame žemes ir lengvai spaudžiame, kad gražiai nugultų apie gumulą.“
Kaip jau agronomas minėjo, paviršiuje iš žemių suformuoja dubenį, kurį sklidinai pripildo vandeniu. Pasak jo, vandeniui susigėrus į žemę, galima drąsiai ir dar vieną užpylimą padaryti.
„To reikia tam, kad vanduo gerai susigertų ir išstumtų orą, kuris liko prie šaknų. Jei nekantraujate, kol vanduo susigers, pakrutinkite kastuvu dirvožemį. Tokiu būdu greičiau išstumsite orą nuo šaknų“, – praktiškais patarimais dalinasi laidos vedėjas, profesionalus agronomas ir kraštovaizdžio specialistas Tautvydas Gurskas.
Daugiau praktiškų patarimų, kaip sodinti spygliuočius augalus – laidos „Sodininko kalendorius tinklalaidėje.
Parengė Vismantas Žuklevičius
