Legendinė žurnalistė, rašytoja, žurnalo redaktorė Jurga Baltrukonytė ir jos vyras muzikantas, fotografas ir dailininkas Algis Kriščiūnas su dukra Paula gyvena Fuerteventūros saloje su vaizdu į vandenyną. Šeima, atrodo, žino nenuobodaus ir prasmingo gyvenimo receptą. „Nebauskit vaikų už netvarką – jie dar sprendžia chaosą galvoj“, – sako Algis, žmonai prisiminus apie dukros pergyventas patyčias mokykloje.
„Ji yra amžinai jauna ir madinga. Nesvarbu, kur ji benuvyktų, visuomet sutinka kokių nors žmonių su įdomiausiomis istorijomis. Jis – jaunatviškas, nesenstantis būgnininkas. Piešia fantastiškiausius paveikslus ir groja žmonių jautrumo stygomis savo tekstais socialiniuose tinkluose.
Abu jie gyvena tai prie jūros Lietuvoje, tai kažkur prie vandenyno Ispanijoje. Augina dukrą ir kuria daug įvairiausių gražių dalykų. Tai žurnalistė, redaktorė, kūrėja, knygų autorė Jurga Baltrukonytė ir būgnininkas, tapytojas, kūrėjas, dviratininkas, bėgikas ir kulinaras Algis Kriščiūnas.
Jurga ir Algis pažįstami bent 30 metų. Daug metų buvę poroje, galiausiai nusprendė susituokti. Tiesa, Jurga tuoktis nenorėjo, o Algis piršosi ir niekaip nepasidavė. Vis tik, pripažįsta pora, oficialus meilės pasižadėjimas prieš žmones ir jos įteisinimas santykiuose nieko nepakeitė.
„Tiesiog atsirado dar viena data, dar viena proga sukviesti draugus, – šypsosi Jurgita. – Niekas nepasikeitė. Tai buvo vienintelis mano noras per vestuves, kad niekas nepasikeistų.“
Algis priduria, kad vestuvės buvo gera proga gauti dovanų. „Su tokia moterimi gyvendamas nepanuobodžiausi. Ant sofos nepagulėsi ramiai. [...] Kalbant apie buitį ji manęs nieko neprašo ir nereikalauja, bet apie keliones ji tiek suka galvą...
Kur šiemet važiuojame? Juk ką tik buvome! Bet jai jau reikia vėl važiuoti, pagalvoti vietą, kur nebuvome, kur būtų nauja kažkas. Gal ir gerai, nes aš sėdėčiau namuose arba nueičiau į parduotuvę ir atgal“, – žmoną plačiai šypsotis priverčia A. Kriščiūnas.
Perkopę 40 metų ribą, Jurgita ir Algis pajuto norą labiau pasigilinti į savo vidų ir leidosi į savęs pažinimo kelionę. Sutuoktiniai išvyko į saulėtąją Ispaniją.
„Mes galėjome puikiausiai toliau viską daryti, viskas buvo patogiai surikiuota, ėjosi kaip per sviestą, – pasakoja A. Kriščiūnas. – Ir tada supranti, kad yra savęs pažinimas, kuris sako: „Tai ką, jau viskas čia tavo gyvenime? Viską pasiekei? Viską patyrei? Išbandei?“ Ir tada pasiimi save už plaukų ir tempi.“
Jurgita, priešingai, sako, kad išvažiavimo tikslas nebuvo savęs pažinimas. Pasak rašytojos, tai atėjo vėliau.
„Išvažiavimo tikslas buvo avantiūra! O tada supratome, kad palaipsniui tai tapo savo pažinimu. Save pažinti gali ir kepdamas ar kažką čia pat vietoje darydamas“, – sako J. Baltrukonytė. „Tačiau norėjosi išbandyti kažkokią naują veiklą, pakeisti rutiną, kad pajustum gyvenimo skonį!“ – žmoną papildo Algis.
Fotografas neslepia išgyvenęs depresiją. Žinomą vyrą kamavo liūdesys ir prasmės trūkumas. Iš viso to liūno, prisimena Algis, padėjo išbristi darbas, sportas, žmonės, Jurgos parama, psichoterapinės knygos ir savianalizė.
„Kai tau 30 metų, atrodo, viskas prieš akis, gyvenimas fantastiškas. O kai tau 40–45 metai, supranti, kad jau nebe prieš akis, jau esi čia. O prieš akis ne tiek jau ir daug. Fantastiškumas priklauso nuo to, kiek jo susikursi, – sako A. Kriščiūnas. – Kai pradedi tai suvokti, tada pradedi daryti dalykus. Pradedi ne tik laukti, kol gyvenimas ką nors pamėtės, bet imi daryti kažką naujo.“
Laidos svečiai vieningai sutaria, kam niekada negailėtų net didžiausių pinigų – kelionėms ir patyrimams. O štai daiktams pora labiausiai jų pagailėtų. Jurgita pamini ir sveikatą, tačiau, anot Algio, tai ne pasirinkimas, o būtinybė. „Esi priverstas sveikatai leisti pinigus, čia jau pasirinkimo neturi“, – pastebi A. Kriščiūnas.
Sutuoktiniai augina paauglę dukrą Paulą. Jurgita juokiasi, kad būti paauglės tėvais sekasi blogai, o štai Algis priešgyniauja ir patikina, kad Paula – „fainas“ vaikas. Į žmonos repliką, kad mergaitė neplauna indų, Algis taip pat šauna savo atsakymą.
„Prisiplaus dar tų indų per savo gyvenimą... Aš irgi galvodavau, kad turi susitvarkyti kambarį, tą ir tą. O paskui galvoju, juk aš pats buvau žiauriai netvarkingas. Mane mama bardavo, – prisimena A. Kriščiūnas. – Reikia ruošti pamokas, tai prastumiu alkūnėmis krūva kažko, net neaišku ko, kad tilptų sąsiuvinis. Nereikia panikuoti, kad paauglys gyvena apsivertęs, jis dar tik tvarko savo chaosėlį galvoje! Kai susitvarkys chaosėlį galvoj, bus ir namuose tvarka.“
Jurgita džiaugiasi, kad Paula turi gerų komunikacijos įgūdžių. Moteris atvirauja, dukrai teko praeiti visus devynis patyčių pragaro ratus.
„Dabar tai labai aktuali tema – patyčios mokykloje. Ji tai patyrė. Bendraamžių santykiai nebūtinai būna visada geri. Paula patyrė visą pragarą... Bet tai jos nesužlugdė. Tėvams, kurie dabar klauso, noriu pasakyti, kad tai nėra tragedija, reikia nuolat kalbėtis su vaiku ir kažkokiu būdu iš karto atpažinti blogas emocijas. Atpažinti ir suprasti,“ – prisimindama dukros išgyvenimus jaudulio balse neslepia J. Baltrukonytė.
„Ne tik atpažinti ir suprasti, bet ir keisti. Šiaip tėvai irgi turi imtis iniciatyvos. Ką mes padarėme? Tai mes pakeitėme mokyklą, – prisimena A. Kriščiūnas. – Problema buvo ne mūsų vaiko elgesys.“
Visas pokštais ir jautriais pasisakymais banguojantis pokalbis su Jurga ir Algiu – laidos „Beatos virtuvė“ tinklalaidėje.
Parengė Vismantas Žuklevičius
