LRT.lt laidoje „Ant kabliuko“ gerai televizijos žiūrovams žinomas keliautojas Audrius Sutkus atvirai pasakoja apie šeimines priežastis, laikinai sustabdžiusias „1000 pasaulio stebuklų“ projektą. „Kai žmonės klausia, ko kelionėse labiausiai bijai, jiems atrodo, kad kažkokių pavojų, naktį miegoti džiunglėse kemperyje, o iš tikrųjų tai grįžti į Lietuvą arba būti toli nuo namų ir netekti žmonių, draugų, tėvų“, – jautriai laidoje dėsto A. Sutkus.
Jaunystėje buvo momentų, prisipažįsta Audrius Sutkus, kuomet norėjosi bėgti nuo žmonos. „O dabar, kai žmona draugė – norisi būti kartu. Jaunystėje vyrai buvo draugai, o senatvėje – moteris draugė“, – meškeriodamas Nemune atsidūsta porą metų rodytos LRT TELEVIZIJOS laidos „1000 pasaulio stebuklų“ herojus.
Kelionės Sutkus neabejotinai suartino. Tą pripažįsta ir Audrius. 14 mėnesių buvo ilgiausiai kartu keliautas poros laikas.
„Paskutinis etapas buvo beveik penki mėnesiai. Atrodė, kaip savaitgalis, – sako panevėžietis. – Bet čia kaip užsiprogramuoji. Galime važiuoti ir du metus ar tik tris mėnesius. Jei užsiprogramuosi, kad važiuosi du mėnesius, tai jau iki pabaigos likus savaitei pradės krebždėti mintis, kad jau baigiasi.“
Audriui nekeliauti nėra lengva. Vyras pripažįsta šį gyvenimo etapą tiesiog turintis išgyventi, o pats projektas „1000 pasaulio stebuklų“ sustojo dėl labai žemiškos ir jautrios priežasties. Brangių žmonių, sako Audrius, baisiau netekti išvykus.
„Šiuo metu (projektas – LRT.lt) nevyksta, nes Almutė prižiūri savo tėvelį. Kai žmonės klausia, ko kelionėse labiausiai bijai, tai jiems atrodo, kad kažkokių pavojų, naktį miegoti džiunglėse kemperyje, o iš tikrųjų tai grįžti į Lietuvą arba būti toli nuo namų ir netekti žmonių, draugų, tėvų. Tai ir yra didžiausia baimė. Buvom Lietuvoj tuo metu, kai Alma neteko mamos. O dabar laikotarpis, kai ji išreiškė norą prižiūrėti savo tėvelį“, – jautriai sakiniuose žodžius dėlioja A. Sutkus.
Optimizmas ir noras keliauti niekur iš Audriaus gyvenimo nedingo. Vyras neabejoja, kad anksčiau ar vėliau viskas ir džiaugsme, ir varge susidėlios į vietas, o jis su žmona vėl leisis į pasaulio pažinimo nuotykius.
„Aš dabar suprantu, kad keliavimas iš tikrųjų yra gyvenimas, – konstatuoja A. Sutkus. – O kai nekeliauji, tai taikaisi prie kiekvienos aplinkybės. Iškeliavus labai daug visko išnyksta – ir daug įvairių pareigų, ir dažnai gali ką nors, ko nenori matyti, užmiršti. Grįžti į Lietuvą po kokių pusės metų, o ji daug gražesnė, viskas čia daug geriau.“
Bene labiausiai Audrių slegia ne tik negalėjimas keliauti, bet ir prisitaikymas prie buities, kurios, tikina jis, net nenorėtų, kad būtų. „Tarsi išsinuomoji butą, kuriame nėra televizoriaus. Televizoriaus nėra, tačiau vis tiek turi matyti savo projektą. Tuomet būtina įsigyti televizorių. Tas dalykas mane labiausiai erzina, nes man jis nereikalingas. Mes gyvename iš krepšių, lagaminų. Pas mane lova-čiužinys, o šalia guli krepšiai, kuriuose yra sudėti daiktai. [...] Viskas prie lovos, nes spintos juk aš neturiu. Matau, kaip atsiranda papildomi marškinėliai, koks nors naujas rūbas, velykiniai ir kalėdiniai patiesalai – tie daiktai vis auga ir per metus prisiaugini visą išmetimo buferį. [...]
Kai pajauti malonumą išgyventi dviejuose kvadratiniuose metruose, prie kemperio esančiose grindyse, jis yra labiau privalumas nei trūkumas. Aš kelnes nešioju iki tol, kol jas jau reikia išmesti. Kuomet jau reikia išmesti, tai dar žiūriu paeiliui blogėjančia tvarka kiaurėjančių kelnių – kur jau tik griovius kasti, o su kuriomis dar į miestą galima išeiti“, – dėsto keliautojas Audrius Sutkus.
Visas pokalbis su A. Sutkumi – laidos „Ant kabliuko“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
