LRT.lt laidoje „Entuziastai“ sutartinių entuziastai Milda Petkevičienė-Dečkuvienė ir Žymantas Dečkus pasakoja, kaip prieš 20 metų išsikėlus gyventi į Labanoro girioje stūksantį vienkiemį pasikeitė jų gyvenimo ritmas ir požiūris į kasdienybę. Ten pora ne tik augina vaikus, sodina daržus ir puoselėja lietuviškas kaimo tradicijas, tačiau ir organizuoja sutartinių dainavimo stovyklas, šviečia apie jų reikšmę ir kilmę.
Girių apsuptyje įsikūrusiai Dečkų šeimai sutartinių dainavimas nėra tik širdžiai miela veikla, veikiau – gyvenimą pakeitusi patirtis.
„Dalyvavau stovykloje Rokiškio rajone, buvau tik pradėjusi dainuoti, mane pakvietė prisidėti prie pritariamojo balso, man reikėjo tik kartoti melodiją. Pajutau, kaip mano kūnas paliko žemę – įspūdinga būsena, tada užsikabinau ir stačia galva nėriau į sutartines“, – LRT.lt laidoje pasakojimu dalijasi M. Petkevičienė-Dečkuvienė.
Mildos vyras sako, kad sutartinių melodijos jam kelia nostalgišką ir patriotiškumo persmelktą jausmą, kuris pažadina vienybę ir brolystę.
„Niekada nebuvau mėginęs dainuoti sutartinių, bet Vydūno raštuose skaičiau, kad mūsų tautosaka turi galių. Atvažiavau į stovyklą, Milda buvo kolektyvo vadovė, parinko man karinę dainą. Pajaučiau tautos brolystę ir pasakiau: „Tai yra kažkas brangaus.“ Nuo to pradėjau mokytis, nors balsas skraidydavo, tik vėliau pradėjau pataikyti į natą“, – priduria jis.
Milda, atsikrausčiusi gyventi į Labanoro girioje esantį vienkiemį, atrado savo vidinę laimę ir laisvę. Toli nuo miesto Dečkų šeima augina tris vaikus, sodina daržus, puoselėja namus ir į savo ramybės oazę priima pasisvečiuoti atvykstančius draugus.
„Kai čia atsikrausčiau prieš 20 metų, čia nebuvo interneto, buvo tik telefoninis, laidinis ryšys, iki jo žvyrkeliu reikėdavo eiti pusę kilometro. Dabar technologijos atėjo ir į kaimą, galime viskuo naudotis kaip mieste, bet būti kaime – eiti basomis per žolę, pasisemti šaltinėlio vandens, čia gyvenimas kitoks nei ant asfalto, grįžti būtų kančia ir beprasmybė. Atrodė, kad tikrasis gyvenimas vyksta gamtoje, miške, todėl mūsų pasirinkimas buvo sąmoningas“, – teigia M. Petkevičienė-Dečkuvienė.
Tačiau Mildos vaikystė prabėgo toli nuo svaiginančios miško medžių lapijos ir gamtos, ji užaugo tarp Vilniaus daugiabučių. Net augusi mieste, Milda parėmė sutartinių tradicijas ir meilę praeičiai.
„Mano mama dainuojanti, nuo vaikystės buvau liaudies dainoje. Mano močiutė taip pat dainavo, tačiau kadangi ji buvo tarpukario vaikas, mėgo chorines, ne liaudies dainas. Aš įkritau į folklorą, negaliu gyventi be dainos ir sutartinių, bandau suburti žmones, kad turėčiau su kuo jomis dalintis“, – sako ji.
Mildos namuose nemažai knygų, bylojančių apie sutartines, jų atlikimą ir istoriją.
„Sutartinės yra tik aukštaičių tradicija, Žemaitijoje sutartinės nėra randamos kaip ir Dzūkijoje, tačiau tradicija paplitusi plačiai, jų yra ir Kupiškyje, ir Biržuose, ir Rokiškyje, ir Vilniuje (...). To pasaulyje daugiau niekur nėra, panašiu principu dainuojama Afrikoje, Japonijos Ainu saloje – ten giedama ratu, yra kanono principas, tačiau nėra rato uždarymo. Sutartinės yra unikalus dainavimo būdas, nors jis ne visiems suprantamas“, – LRT.lt laidoje „Entuziastai“ sako M. Petkevičienė-Dečkuvienė.
Milda ir Žymantas sutartinėmis dalijasi ir su kitais – savo vienkiemyje pora organizuoja sutartinių šventes, paskaitas, buria lietuvių folkloru ir kultūra besidominčius žmones.
Parengė Emilija Balcerytė.
Viso pokalbio klausykite čia:
