„Prieš porą metų supratau, kad labai noriu dainuoti, bet susimąsčiau, ar būtinai turiu stovėti priekyje“, – apie savo muzikinį kelią LRT.lt pasakoja Monika Švilpaitė, pritariančioji Silvester Belt vokalistė „Eurovizijoje“. Ji šypsosi, kad gali dainuoti nors ir atsigulusi, nes žiūrovai jos neišvys, nors jai patikėta labai atsakinga pareiga. „Sunku patikėti, kad šiemet konkursą stebėsiu ne su draugais ant sofos, o pačiame jo sūkuryje“, – sako Monika, pasidalijusi įspūdžiais iš Malmės.
– Nors esate svarbi mūsų eurovizinio pasirodymo dalis, jūsų neišvysime nei ant scenos, nei savo ekranuose.
– Manęs dažnai klausia, kaip dėl to jaučiuosi. (Juokiasi.) Iš tiesų yra ir savų pliusų, ir savų minusų. Kaip mėgstu juokauti, kadangi manęs ant scenos nebus, galėsiu būti kiek labiau atsipalaidavusi (nors neabejoju, kad jaudulio netrūks) nei tie, kurie pasirodys prieš žiūrovus arenoje ir televizorių ekranuose. Aš galėsiu dainuoti atsistojusi, atsisėdusi, atsigulusi, su šypsena ar be jos – kaip man patogiau. Svarbiausia gerai padainuoti ir padėti Silvestrui.
– Kur būnate per pasirodymą arenoje?
– Per pirmąją repeticiją buvau netoli scenos. Iš tiesų gali būti, kad per antrąją repeticiją pritariantiesiems vokalistams jau bus paskirta speciali erdvė. Pavyzdžiui, per nacionalinės atrankos finalą Klaipėdoje turėjau nedidukę patalpą, į kurią nepatenka pašaliniai garsai, su įrengtu ekranu, kuriame galėjau matyti tai, ką mato žiūrovai savo televizoriuose.
– Ar lengvas pritariančiojo vokalisto darbas? Veikiausiai neužtenka vien tik gerai dainuoti...
– Galbūt iš šono atrodo, kad atsistojame prie mikrofono, padainuojame kelias frazes ir tiek. Iš tiesų reikia labai akylai stebėti, kas vyksta ant scenos, ką daro atlikėjas. Per repeticijas paprastai kaip erelis stebiu Silvestrą, skaitau iš jo lūpų, kada jis pradeda frazę, kada ją baigia. Turiu girdėti, matyti, jausti ir prisitaikyti. Kad nebūtų jokių netikėtumų, kartu labai daug repetavome.
– Su Silvestru esate seniai pažįstami?
– Anksčiau Silvestro ir jo komandos nepažinojau, prisijungiau tik prieš nacionalinės atrankos finalą Klaipėdoje. Mus suvedė jo vokalo mokytoja, mano gera bičiulė, kuriai pasirodė, kad mano balsas tiktų. Reikėjo kiek apšilti, tačiau komanda mane labai geranoriškai priėmė ir mums puikiai sekėsi kartu dirbti. Labai džiaugiuosi šia patirtimi ir stengiuosi ja pasimėgauti.
– Kaip apskritai vingiavo jūsų muzikinis kelias, pasisukęs iki pat eurovizinės Malmės scenos?
– Jis išties – labai vingiuotas. Močiutė mane atvedė į dainavimą, o debiutas scenoje bei tiesioginiame eteryje su simfoniniu orkestru įvyko, kai man buvo treji – 1998-ųjų „Dainų dainelėje“.
Po to lankiau muzikos mokyklą gimtojoje Utenoje, mokiausi groti fortepijonu, taip pat dalyvavau įvairiuose konkursuose su savo kūrybos dainomis. Būdama vienuoliktoje klasėje įstojau į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją studijuoti džiazo vokalo.
Baigus mokyklą mane apniko abejonės – nors norėjau studijuoti su muzika susijusią specialybę, svarsčiau, ar tikrai tai mano kelias, ar muzika neturėtų likti tik mano hobiu. Galiausiai niekur nestojau ir porą metų gyvenau užsienyje, o po to pasukau į renginių organizavimą – baigiau kūrybos ir pramogų studijas. Tuo laikotarpiu nuo dainavimo buvau kiek nutolusi.
Prieš septynetą metų mano gyvenime atsirado gospelo muzika. Ji mane taip įtraukė, kad tapau ansamblio „United Voices“ vadove, jam vadovauju iki šiol, drauge koncertuojame. Prieš porą metų supratau, kad labai noriu dainuoti, tik susimąsčiau, ar būtinai turiu stovėti priekyje, taip sąmoningai pasukau pritariančiojo vokalisto keliu. Prie to stipriai prisidėjo atlikėja Kristina Žaldokaitė, už ką jai visada būsiu dėkinga.
Atrodo, kad likimas mane vis atvesdavo į reikiamą vietą tinkamu metu – įgijau naudingos ir įdomios patirties. Dvejus metus buvau Kazimiero Jakučio pritariančioji vokalistė ir klavišininkė, dainavau su GJan, teko pasirodyti ir „Žalgirio“ arenoje.
Po to sekė grupės „Dinamika“ koncertų turas ir pasirodymas nacionalinėje atrankoje su Silvester Belt, atvedęs mane iki paties didžiausio nuotykio – „Eurovizijos“. Nors svajoju drąsiai, nežinau, ar dar kada tokia patirtis pasikartos, todėl būdama čia stengiuosi viską patirti ir pajausti. Apskritai, į sceną neinu tik kaip į darbą ir tikiuosi, kad taip bus visada.
– Taip pat esate ir vokalo mokytoja?
– Taip, mano mokiniai – labai skirtingo amžiaus: ir vaikai, ir suaugusieji.
– Su kuo dirbti lengviau?
– Man patinka dirbti su visais, su suaugusiais galbūt lengviau, nes galime viską konstruktyviai aptarti ir įsigilinti, tačiau su vaikais dirbti smagiau, nes mokymosi procesas kažkiek primena žaidimą.
– Esate ir „Eurovizijos“ gerbėja?
– Tiesa. Aiškiai prisimenu, kad šiuo konkursu labiausiai susidomėjau būdama 12 metų, kai Lietuvai atstovavo „LT United“, o nugalėtojo trofėjų išsivežė grupė „Lordi“. Nuo to laiko „Euroviziją“ seku ir žiūriu kasmet. Galėčiau drąsiai teigti, kad Kalėdos, gimtadienis ir „Eurovizija“ man – laukiamiausios metų šventės.
Pastaraisiais metais jau gerokai prieš konkursą perklausau visas dainas, o patikusias įsitraukiu į savo grojaraščius, finalus visuomet stebiu su draugais, kartu palaikome Lietuvą ir spėliojame, kas nugalės. Sunku patikėti, kad šiemet konkursą stebėsiu ne su draugais ant sofos, o pačiame jo sūkuryje ir viską matysiu iš kitos perspektyvos.
Labai smalsu pamatyti, kaip dirba personalas ant scenos ir kaip per minutės trukmės reklamą spėja visiškai transformuoti sceną kitam pasirodymui. Nors panašių vaizdelių galima išvysti „Youtube“, bus be galo įdomu viską išvysti gyvai.
Taip pat net neabejoju, kad tos emocijos, kurias išgyvename konkursą stebėdami per televizorių ekranus, arenoje bus milijoną kartų stipresnės.
– Kas šiemet yra jūsų favoritai?
– Pirmiausia, žinoma, Silvestras. Taip pat patiko italų, šveicarų, Jungtinės Karalystės atstovų dainos. Galbūt būsiu nepopuliari, tačiau man patiko ir airių daina, ypač tie ramesni priedainiai ir gitaros sąskambiai. Nuolat galvoje skamba Nyderlandų kūrinys, tik dar nežinau, kiek jis man iš tiesų patinka. (Nusijuokia.)
Tiesa, tikiu, kad išvydus visus pasirodymus scenoje favoritai gali kiek pasikeisti, tačiau man labai įdomu pamatyti visą eurovizinį šou, jame atsiskleidžiančias tendencijas ir kaip atlikėjai atspindi savo šalis. Taip pat smagu atrasti naujus atlikėjus – tik per „Euroviziją“ atradau Salvadorą Sobralį ar Maro, buvau jų koncertuose Lietuvoje ir puikiai praleidau laiką.
– Kaip stengiatės išlaikyti ramybę prieš artėjantį pasirodymą pusfinalyje?
– Suprantu, kad šitas konkursas yra ne apie mane, taigi stengiuosi pasimėgauti šia patirtimi, gerai sudainuoti ir padėti Silvestrui. Neabejoju, kad su užduotimi susitvarkysiu, juolab kad kaip ir sakiau, turbūt sudėtingiausias darbas laukia tų, kurie pasirodys ant scenos ir bus matomi kadre, o aš net neabejoju, kad jie viską atliks nepriekaištingai.
Visas naujienas apie šių metų „Euroviziją“ rasite čia.
