Poną Algirdą Mikalauską pažįsta visas Pasvalys. Prieš 60 metų jis subūrė orkestrą „Dūdorius“ – vyrai dūdas pučia iki šiol, o Algirdas, kuriam dabar 82-eji, jiems diriguoja. „Man nebūtų atrašius, nes žinojo, kad aš jau toks nelabai vykęs. Ne, nebuvau iš tų gerųjų. Toksai pasileidęs buvau...“, – prisimindamas pažintį su žmona šypsosi pasvalietis.
Algirdas savamokslis – į rankas pats paėmęs trimitą ir šešis dešimtmečius jo nepaleidęs. Šiek tiek pasimokęs Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje ir nusprendęs, kad užteks, Algirdas sugrįžo iš Vilniaus į Pasvalį ir iš visų rajono pakraščių sukvietė dūdininkus.
„Toks potraukis buvo stiprus, kad netgi su dviračiu važiuodavau septyniolika kilometrų repetuoti. Veteranai mane, jauniausią, pakvietė lėkštėmis groti. Mes gyvename kaip gera šeima!, – vienas po kito pasisako orkestro nariai. – Ateinam sekmadienį pasikrauti sau teigiamos energijos, vibracijas pasikelti.“
Kai kurie vibracijas sau ir kitiems kelia jau šešis dešimtmečius. Anksčiau orkestras maudėsi šlovės spinduliuose. Pučiamieji buvo ant bangos. Muzikantams nieko netrūko: koncertai, miesto ir Dainų šventės, svečių sutikimai. Visi norėjo „Dūdoriaus“. Algirdui teko suvaldyti ne tik 30 instrumentų, bet ir tiek pat žmonių.
„Dabar mes visi vadovai, aš tik ta aura – tiktai surenku. Pas mus yra tokia tvarka: nepatinka – gali išeiti, bet nei vienas dar neišėjo. Išnešė“, – šypsosi 82-ejų Algirdas.
Dabar orkestras labiau primena bendraminčių klubą. Vyrai susirenka pasigroti, kaip sako patys, ne bumčikų, o lengvų kūrinėlių. Algirdas jau nebegroja, nes neturint dantų pūsti triūbą būtų sudėtinga. Todėl vyrams smagu pasišaipyti iš savo amžiaus.
„Kai paklausia, ar man 82 ar 84 metai, atsakau, kad 18 metų beliko iki šimto. Toks ir jaučiuosi – ne iš dantų, o kad jaunos moterys pradėjo patikti, – kitus vyrus garsiai prajuokina laidos herojus. – Kuo ein vyrs senyn, tuo moterys eina jaunyn, ir vis gražyn jos.“
Kartais, norėdami prisiminti senus laikus, dūdininkai surengia performansą Pasvalio gatvėje. Kartais patraukia prie buvusios cerkvės. Ji buvo vadinama Mikalausko bažnytėle.
Toje bažnytėlėje Pasvalio dūdininkai viešpatavo daug metų: repetavo, koncertavo ir, ko čia slėpti, linksminosi. Vyrus užplūsta prisiminimai: patys remontavo, aplinką tvarkė, stalą kieme pastatė, dažnai prie jo susėsdavo.
„Sėdime čia su jaunomis būgnininkėmis, mūsų mergaitės buvo labai gražios. Pasižiūriu pro uzboną – stovi mano žmona ir žiūri į mus, kaip mes čia su tomis mergaitėmis baliavojam. Bet ji tokia tolerantiška, atleido man“, – pasakoja Algirdas.
Prieš dešimtmetį vyrai nutarė išsiskirstyti. Susirinko į atsisveikinimo vakarėlį.
„Susirinkom Žadeikių miške, nugrojom paskutinį kartą, dūdas padėjom, o paskui toks vienas muzikantas, kompozitorius Algimantas, sako: „Vyrai, gal dar nemeskim, dar aš jums parašysiu paskutinį laidotuvių maršą“, – prisiminimais dalinasi A. Mikalauskas. – Bet po šiai dienai, kol neparašo, tol ir grojam.“
Muzikantai išsiskirsto, o Algirdas kviečia užsukti į svečius. Namas ant Svalios upės kranto. Dūdininkų vadas čia tvarkosi vienas. Sūnūs Vilniuje ir Norvegijoje. Algirdas prižiūri dešimtmečiu vyresnę žmoną, kurią vedė, pasirodo, apsimelavęs.
Tarnaudamas sovietinėje armijoje sužinojo, kad į Pasvalį atvažiavo jauna mokytoja. Parašė jai laišką. Svetima pavarde.
„Man nebūtų atrašius, nes žinojo, kad aš jau toks nelabai vykęs. Ne, nebuvau iš tų gerųjų. Toksai pasileidęs buvau. Matyt, patikau, ilgai nelaukiau, per metus apsivedžiau. Visi stebėjosi, kad šita mokytoja, bet gerai sugyvenam. Gerai viskas yra“, – optimizmu spinduliuoja A. Mikalauskas.
Atsisveikindamas Algirdas prasitaria, kad gyvenime jam sekėsi – dirbo Pasvalio kultūros skyriaus vedėju, kultūros namų direktoriumi. Buvo padūkęs. Ką galvodavo, tą ir rėždavo – akyse iki šiol velniukai žybsi.
Visas reportažas apie Pasvalio dūdorius ir jų vedlį Algirdą – laidos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
