Lietuvos pilietis, save dar vadinantis supergrynu švedu, Jonas Ohmanas yra krimtęs teologijos mokslus ir ėjęs pastoriaus pareigas. Dabar „Blue / Yellow“ įkūrėjas sako, kad tenka prisiimti ir ramintojo vaidmenį karo fone. Jei kada prireiktų, tikina mokantis valdyti ginklą, o apie priešą turintis aiškią nuomonę.
LRT RADIJO laidoje „Pas Nemirą“ – Jonas Ohmanas. Pokalbis apie teologiją, Švediją, Lietuvos pažangą ir ne tik.
Viso interviu klausykite įraše.
Kad jis gautų Lietuvos pilietybę, tarpininkavo tokie garsūs šalies politikai kaip Linas Linkevičius, Vytautas Landsbergis. Pilietybę jam 2018 m. suteikė to meto prezidentė Dalia Grybauskaitė.
„Nekukliai, bet, manau, lyginant su kai kuriais kitais, truputį užsitarnavau pilietybę“, – juokiasi jis.
Turėdamas dvigubą pilietybę išimties tvarka, jis naudoja dažniau lietuvišką pasą, mat švediškojo galiojimą dar turi pratęsti.
„Labai daug lietuvių man dėl to pavydi, pastebėjau. Dvigubos pilietybės klausimas tikrai turi būti išspręstas netrukus“, – teigia jis. Ir priduria palaikantis šią idėją.
Ginklas – telefonas
J. Ohmano sąskaitoje – 10 metų kelionių į karo zonas Ukrainoje.
„Be abejonės, aš ginklą valdyti moku. Neblogai. Bendrą suvokimą turiu. Aš nebijau“, – LRT RADIJO studijoje sako J. Ohmanas.
„Paėmiau savo ginklą – tai mano telefonas. Nešioju jį ant kaklo. Vos ne kaip automatą, kai kas sako. Su šia priemone aš galiu labai daug rimta karyboje padaryti“, – teigia jis.
Bet kitas reikalas imti ginklą į rankas ir būti pasiruošusiam žūti ar žudyti, sako J. Ohmanas. Yra lietuvių, kurie taip padarė. Yra savanorių lietuvių, kariaujančių Ukrainoje, Arūno Kumpio pavardę kaip pavyzdį mini J. Ohmanas.
„Man žudyti nebūtų taip sudėtinga. Ir taip netiesiogine prasme žudome kiekvieną dieną. Esu apie priešą aiškios nuomonės. <...> Tai okupantai, kurie ne savo vietoje. Jeigu važiuoja namo – viskas gerai. Bet jeigu esate Ukrainoje ir elgiatės taip, kaip elgiatės, su jos kariais ir piliečiais, tada jau atsiprašau“, – sako J. Ohmanas.
Pramintą teologijos kelią norėtų pakeisti
Kalbėdamas apie savo baigtus teologijos mokslus, šį savo gyvenimo etapą pašnekovas vadina dievybės magistro laipsnio įgijimu.
„Dabar turbūt daryčiau kitaip. Turbūt nestočiau į teologiją. Labiau į istoriją, politologiją. Bet tai turi savo pliusų. Turėjau tapti pastoriumi, juo ir dirbau Lietuvoje. Liuteronų bažnyčioje dirbau Vilniuje, Vokiečių gatvėje, Panevėžyje, Klaipėdoje“, – vardija jis.
Vis dėlto jį traukė istorija, geopolitika, rašymas, tapatybės klausimai. Kai apsigyveno Lietuvoje, pastatė net kelis filmus apie pokario partizanus, o pastoriaus veiklą padėjo į šalį.
„Aš turiu keletą tapatybių. Tikrai esu superšvedas. Kartų kartos be jokio kitų tautybių įsimaišymo“, – pasakoja jis. Ir teigia atliekantis ramintojo vaidmenį greta fizinės paramos Ukrainai. „Atlieku tai kiekvieną dieną. <...> Pateikiu po vieną mažą sėkmės pavyzdį: šiandien padarėm tai, perdavėm tai, padėjom tiems. Matau, kad tai veikia“, – sako jis.
J. Ohmanas kalba ir apie istoriją. „Mane formavo pokaris“, – prisipažįsta jis ir pabrėžia, kad pokaris Lietuvai buvo itin skaudus laikas. Kurdamas apie tai filmus, režisierius akcentuoja, kad paprasti kaimo žmonės turėjo eiti ginti valstybės.
Pats kilęs iš ilgą laiką neutralumo politikos besilaikiusios Švedijos, 1990-aisiais atvykdamas į Lietuvą, J. Ohmanas negalvojo, kad išauš diena, kai Švedija prisijungs prie NATO.
„Didelė dalis politinio elito buvo visiškai prieš. Mane net šiek tiek nustebino, kad taip greitai apsisuko politinė opinija“, – kalba jis.
Visgi Švedijos įsiliejimą į Aljansą jis vadina geru ženklu geopolitinėje arenoje.
„Ukrainoje Lietuva yra magija“
Prieš 15 metų apie Lietuvą J. Ohmanas sakė, jog tai kaimų kaimas, nors ir „fainas“ kaimas, dabar sako, kad vis dar esame kelyje iš to kaimo į didesnį miestą.
„Esu matęs ir gerą kaimą, ir sudėtingą kaimą. <...> Čia maža šalis, visi visus vienaip ar kitaip pažįsta. Stengiamės tapti matomi. <...> Žavinga, kad taip yra. Vyksta rimti pokyčiai, einama rimta kryptimi“, – kalba jis. Ir pabrėžia, kad rinkoje atsiranda stiprių verslų.
Į Lietuvą galima žvelgti skirtingais kampais. Pavyzdžiui, emigrantų akimis, nes gausu darbo fabrikuose istorijų – jiems, kaip rytiečiams, norisi gyventi šilčiau, sako pašnekovas. O štai Ukrainoje į Lietuvą žiūrima itin optimistiškai.
„Ukrainoje Lietuva yra magija. Tai susiję su istorija, mūsų gebėjimais, ryžtu. Ten visiškai kita Lietuva. Pasaulio playeris (liet. žaidėjas). <...> Čia mes tikrai ne kaimas“, – juokiasi J. Ohmanas.
Tuo tarpu Švedija į Lietuvą žiūri kaip į Baltijos šalių bloko dalį, su giliu ekonominiu, strateginiu interesu. „Generuojame daug gerovės Švedijai. Iš dalies stojimas į NATO yra suvokimas, kad jie privalo saugoti savo kaimynystę“, – nurodo jis.
Kalbėdamas apie Lietuvos pažangos kelią, J. Ohmanas sako, kad provincialumo esama, bet su laiku tai pasikeis. Svarbu išvengti diktatūros įtakos, su ja dabar ir kovoja Ukraina.
„Man labai skaudu matyti, kaip man siunčia nuotraukas iš Luhansko srities Ukrainoje. Ten matau diktatūros požymių: mokyklose žmonės bėga su ginklais. Ta propaganda, toks tarybinis kvapas, smarvė“, – pasakoja jis.
„Gerai, kad mūsų vaikai to nežino. Bet viską galima pasukti atgal. Tada viską prarastume“, – teigia J. Ohmanas.
