„Negebėjimas būti čia ir dabar mane gąsdina. Kovojau su tuo ir, galbūt, vis dar kovoju, nes veikla, kuria užsiimu, manęs tarsi reikalauja visą laiką žinoti, kas dedasi telefone“, – Vilniaus Knygų mugėje sakė debiutinę knygą pristatęs Benas Lastauskas. Jaunas žmogus nori to, kas nerealu: visą laiką jaustis laimingas, pastebėjo psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Panirdamas į ekraną, jis bėga nuo realybės ir panyra į iliuziją – panašiai tokią, kokią sukelia narkotikai.
Norinčiųjų pasiklausyti rašytojo B. Lastausko ir profesoriaus, gydytojo psichiatro, psichoterapeuto E. Laurinaičio „Litexpo“ parodų centro salėje buvo daugiau nei sėdimų vietų. Žurnalisto, rašytojo Aido Puklevičiaus moderuotos diskusijos „Facebook“ ar literatūra: kurią knygą atsiverčiame dažniau?“ centre atsidūrė jaunas žmogus, jo santykis su knyga ir pasauliu.
Laurinaitis: jaunas žmogus į burną nori gauti sukramtytą maistą
„Tiems, kurie neskaito“ – taip vadinasi debiutinė B. Lastausko knyga. Jos herojai, autoriaus žodžiais, – melancholiški, tragiški, liūdni, pasimetę. Jų būdas pabėgti nuo vidinio pasaulio chaoso – narkotikai, lošimai, telefonų ekranai. Visus knygos personažus vienija ir tai, kad nė vienas iš jų neskaito knygų.
„Personažų gyvenimo nuopuolių ir pakilimų tiesiogiai nesieju su tuo, kad jie neskaito knygų, tačiau iškeliu hipotezę, kad tai gali būti kažkiek susiję, – diskusijos pradžioje kalbėjo B. Lastauskas. – Skaitymą laikau gebėjimu išbūti čia ir dabar, šiame momente, su savimi.“
Grožinė literatūra jaunam žmogui išties vis mažiau patrauklesnė, – sutiko profesorius E. Laurinaitis. Knyga kviečia daryti tai, ko šiuolaikinis žmogus, jo manymu, daryti nebenori – mąstyti.
„Mano galva, skaitymo kultūra yra ganėtinai degradavusi. <...> Jei kas skaitėte originalias Ezopo pasakėčias, žinote, kad po teksto būna moralas: tai, kas čia parašyta, reiškia tą ir aną. Grožinėje literatūroje to nėra – išvadą turi padaryti pats.
Mano supratimu, šiuo metu noras pačiam apibendrinti, ką perskaitei, yra gana ryškiai kritęs, – kalbėjo psichoterapeutas. – Kuo jaunesni žmonės, tuo labiau jie į burną nori gauti sukramtytą maistą. Bėda, kad grožinė literatūra neturi duoti gatavo atsakymo, ji turi versti galvoti patį skaitytoją.“
Lastauskas: ramybę randu tik tada, kai telefoną padedu į šalį
B. Lastauskas atkreipė dėmesį, kad jaunimo santykiui su literatūra koją kiša išoriniai dirgikliai. Neliko kantrybės skaityti tekstą, kai gali žvilgtelėti į ekraną ir čia pat pasikrauti greitų potyrių, įspūdžių.
„Žmonės, veikiami technologijų, vaizdinių priemonių, įprato momentaliai gauti dopaminų. Tai, kas paslėpta tarp teksto eilučių, ateina iš lėto, o dabar yra pilna būdų, kaip pramogą gauti iš karto. Pavyzdžiui, gali tiesiog įsijungti „Netflixą“, nors pastebiu, kad jauni žmonės nė filmo nebesugeba pažiūrėti, neišlaiko dėmesio“, – kalbėjo B. Lastauskas.
Pats būdamas tūkstantmečio kartos atstovu, kūrėjas prisipažino – jeigu iš tiesų nori patirti skaitymo malonumą, jis turi tam nusiteikti ir, valios pastangomis, atidėti telefoną į šalį: „Negebėjimas išbūti čia ir dabar mane gąsdina. Kovojau su tuo ir, galbūt, vis dar kovoju, nes veikla, kuria užsiimu, manęs tarsi reikalauja visą laiką žinoti, kas dedasi telefone.
Ramybę ir nusiraminimą randu tik tada, kai sugebu telefoną atidėti į šalį ir net per šiokią tokią prievartą, discipliną pasakyti sau „ne“: nenaršysiu telefone, nežiūrėsiu, nesusirašinėsiu su draugais, kurių čia nėra, o būsiu čia, kur esu dabar.“
Rašytojas atkreipė dėmesį ir į dar vieną problemą – priklausomybę nuo informacinių technologijų. Pasak jo, ją sunku pastebėti, mat nuolatinis lindėjimas ekranuose toks paplitęs, kad sukuria normalumo iliuziją.
„Visi aplink tarsi tokie pat: bėga nuo nerimų ir baimių sulįsdami į ekranus. Identifikuoti problemą dažnai padeda artimieji – kai matai, kad kitas tau nebeskiria dėmesio, nebūna su tavimi, o yra nuolat sulindęs į ekraną, buityje atsiranda trintis“, – mintimis dalijosi B. Lastauskas.
Telefonai kaip narkotikai – būdas pabėgti nuo realybės
Priklausomybė nuo masinės informacijos priemonių veda prie psichikos sutrikimų, pažymėjo E. Laurinaitis: „Narkotikus žmonės vartoja tam, kad realybę, kurioje gyvena, pakeistų tokia, kurioje negyvena. Lygiai tas pačias funkcijas atlieka įlindimas į telefoną, tai – pabėgimas nuo realybės.“
„Gyvenimo laimės protezų“ – taip psichoterapeutas vadina priklausomybes – poreikis kai ką kalba ir apie jaunąją kartą. „Akivaizdu, tėvai šiuolaikinių vaikų neišugdė suprasti, kad džiaugsmas ir liūdesys yra dvi vieno medalio pusės. Tai yra neišvengiama ir reikia išmokti su tuo gyventi.
Dabar yra baisingas noras išvengti liūdesio, nelaimės. Pas mane ateina pacientai su noru visada būti laimingiems. Vis tik psichoterapija nedaro žmonių laimingų, ji daro žmones laisvus, kai pats gali spręsti, kur eisi. O kur nueisi, tą ir gausi“, – įžvalgomis dalijosi psichoterapeutas.
Jis pridūrė iš pacientų šiuo metu dažnai girdintis ir skundą, kad gyvenimas labai skuba. Profesorius įsitikinęs: nevertėtų kaltinti „gyvenimo“. Kiekvienas šioje žemėje turime ribotą laiką, tad mūsų pačių atsakomybė, kaip – greitai ar lėtai – jį gyvename.
„Žmonės nori skubėti užsimiršę, kad Kristus buvo nukryžiuotas 33-ejų, Aleksandras Makedonietis mirė būdamas 33-ejų, o mes turime kone trigubai daugiau – gyvename, kol nusibosta. Ką tai reiškia? Kad galime neskubėti, gyventi žymiai ramiau ir lėčiau. Skubėjimui pasiteisinimo nėra“, – sakė E. Laurinaitis, raginęs atsipalaiduoti ir ramiai paskaityti knygą.
Keičiasi skaitytojas – metas keistis ir rašytojui?
Kaip sudominti skaitytoją, nuolat viliojamą išorinių pagundų, tapo iššūkiu ir knygos autoriui B. Lastauskui. Vis tik pirmieji skaitytojų atsiliepimai jam leido suprasti, kad knyga pasiekė tiek literatūros mėgėjus, tiek skaitymui mažiau prijaučiančius žmones.
„Knygoje aš reflektuoju aplinką. Skaitytojai detalėse atpažįsta save, savo kolegas, draugus, artimuosius, ir tuo mėgaujasi“, – apie knygos sėkmę svarstė B. Lastauskas.
Autorius sakė norintis atkreipti dėmesį, kad, keičiantis pasauliui, turėtų keistis ir tekstas. Jo nuomone, bent jau Lietuvoje šie pokyčiai vyksta pamažu.
„Dabar keičiasi net daugybę metų neliestas sportas. Atsiranda alternatyvos, labiau pritaikytos jaunam žmogui, nebeišlaikančiam dėmesio. Jam sunku žiūrėti 90-ies minučių trukmės futbolą, tad atsirado dinamiškesnis ir intensyvesnis salės futbolas, populiarėja greitas 3x3 krepšinis, kai per dieną įvyksta ne rungtynės, o visas turnyras.
Vis dėlto tekstas keičiasi labai lėtai. Savo knyga norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad kūrėjas yra savo laikmečio įkaitu. Manau, talento dalis yra atspindėti savo laikmetį ir pasiūlyti tai, ko jam reikia“, – mintimis dalijosi B. Lastauskas.
Kodėl reikia pažvelgti į save iš šono?
Dalis skaitytojų B. Lastauskui pasakojo tarp gyvenimo mėtomų knygos herojų atpažinę save. Autoriaus aprašytos situacijos, kadaise išgyventos jų pačių, tarsi leido pažvelgti į savo gyvenimą iš šono, kai kada – ir pasijuokti iš praeities. Vis tik B. Lastauskas viliasi, kad knyga skaitytoją ne tik prajuokins, bet ir taps įkvėpimu.
„Manau, žmogui pamatyti save iš šono yra labai naudinga. Visi pokyčiai mano gyvenime įvyko tada, kai kituose pamatydavau save. Tiesa, dabar pastebiu nemažai žmonių, kurie tik juokiasi, bet nesiruošia keistis.
Sako, tu aprašei mano problemas, tavo tekstai yra apie mano savaitgalius. Pavyzdžiui, narkotikai – šiai problemai, apie kurią vis dar bijoma šnekėti, skiriu daug dėmesio. Manau, labai svarbu ne tik juoktis, bet ir suprasti, kad tai niekur neveda“, – kalbėjo knygos autorius.
B. Lastauskui antrino ir E. Laurinaitis. Profesoriaus nuomone, pažvelgti į save iš šalies yra sveika, tą daryti reikėtų kasdien.
„Šalia savęs turime turėti mažytį antrąjį „aš“, stebintį, kaip aš gyvenu. Vakare, atsigulus į lovytę, reikia jį pasikviesti ir paklausti: na, ir kaip aš šiandien? Antrasis „aš“ turi pasižymėti aiškia vertybių sistema, suprasti, kas man yra gerai ir blogai, ir be jokio gailesčio pasakyti, ką aš per dieną padariau arba pridariau“, – savistabos svarbą apibendrino psichoterapeutas.
